Šarūnas ŠIMKEVIČIUS

Labai senų Dzūkijos religinių paveikslėlių kol kas nepavyko aptikti. Tiesa, savo kolekcijoje saugau kelis XIX a.  paveikslėlius, kurie gauti Dzūkijoje. Tarp jų  saugau ir savo prosenelio paveikslėlių. Tačiau jie su Dzūkijos spauda neturi nieko bendra.

Pauliaus Galaunės  teigimu, Lietuvoje buvo labai paplitę šventųjų paveikslėliai, kurie pradėti gaminti ir platinti dar XVII amžiuje. Pasak jo, pirmąjį tokį paveikslėlį vienas iš Vilniaus vyskupų užsakė pagaminti Italijoje, vėliau jie pradėti gaminti ir Lietuvoje. XVIII a. pabaigoje Vilniaus kunigų seminarijos klierikai buvo mokomi jiems panaudoti vario raižinių techniką. Tokius paveikslėlius Vilniuje raižė ir grafikos specialistai, o XIX a. jiems gaminti taikytos  įvairiausios raižybos technikos. Nors pačių seniausių šventųjų paveikslėlių beveik neišliko, XIX a. pirmojoje pusėje jie  labai paplito. Dar 1858 m. Konstantino Tiškevičiaus paskelbtame leidinyje „Pomniki rytownictwa krajowego“ yra išspausdinti 47 religiniai paveikslėliai su lietuviškais įrašais, pagaminti vien Stanislovo Čerskio raižykloje Salantuose.

        Religiniai paveikslėliai dar vadinami šventųjų paveikslėliais, o XIX a.–XX a. pr. neretai būdavo nusakomi skoliniu abrozdėliai. Tai spausdinti ar piešti krikščioniškos ikonografijos vaizdiniai, devocionalijos, priskiriami smulkiesiems spaudiniams arba mažajai grafikai. Įprastai toks atvaizdėlis saugomas maldaknygėje, todėl taip pat vadinamas maldyno paveikslėliu ir naudojamas kaip žymeklis, o kartu ir kaip maldaknygės puošmena, mobili iliustracija su trumpomis maldomis reverse. Esminė paveikslėlio paskirtis – tai asmeninė maldos preliudija. Stengtasi idėjiškai sieti paveikslėlio vaizdą ir, jei yra, tekstą, maldą. Ir nors dažniausiai paveikslėlis – masinės gamybos produktas, vis dėlto jis intymus, asmeniškas.

       Neretai privatumo žyme paženklinta ir kita paveikslėlių funkcija – būti atminimu, kokio nors įvykio memorija. Nuo pat savo atsiradimo religiniai paveikslėliai buvo ir tebėra tam tikra bendravimo priemonė. Jie dovanoti įvairiomis dingstimis. Vieni seniausių, apie kuriuos tik turima žinių, yra XIV a. I pusėje vokiečių moterų vienuolių sukurti kūdikėlį Jėzų vaizduojantys paveikslėliai-naujametiniai sveikinimai. Emociškai paveikūs religiniai paveikslėliai visuotinai išpopuliarėjo XIX amžiuje, kai techninės galimybės leido masiškai gaminti palyginti nebrangius, puošnius, popieriaus ažūru ar reljefiniais ornamentais padabintus religinio-alegorinio turinio dailės kūrinius, reprodukuoti malonėmis garsėjančius atvaizdus.

      Paveikslėliuose galima rasti duomenų parapijų ir šeimų istorijoms, kunigų biografijoms.

Ko tik neteko rasti senosiose maldaknygėse, žingsniuojant savuoju bibliofilijos keliu. Dažnai buvo įklijuojami atskiri labai, skirti maldoms, kurias įrašydavo savininkas. Būdavo saugomos ir įvairios maldos ant atskirų lapelių. Dažnokai sutinkama laimingos mirties malda. Stengiuosi tokius radinius aprašyti, kad ir vėl nepasimestų. Tačiau vieną eksponatų grupę aš išimu iš maldaknygių. Dažniausiai pasitaikantis radinys – tai šventi paveikslėliai. Kai kurios mano maldaknygės buvo ypač „derlingos‘. Kolekcininkas Almantas Miliauskas  pasakojo, kad jam dosnus buvo vienas senas baldas. Parsivežęs nusipirktą baldą jis rado už stalčiaus užkritusį paveikslėlių ryšulį.

       Paveikslėlių įsigijimo istorijos labai įvairios. Kartą iš bibliofilo V. Staniulio dovanų gavau paveikslėlį, kuris su tarpukario Alytaus spauda nesusijęs. Tai atminimas šv. Misijų, kurias vedė tėvas J. Bružikas Garliavos parapijos bažnyčioje 1940 m. liepos 7  – 11 d., o  jas suruošė dekanas, tos parapijos klebonas,  kun. Pranas  Račiūnas. Kai kurie, perskaitę Račiūno pavardę, pagalvotų, kad tai gal Alytuje dirbęs kunigas, bibliofilas ir kolekcininkas, politinis kalinys, visuomenininkas Pranciškus Račiūnas. Tačiau iš tikrųjų ne, tai iš tikrųjų visai kitas kunigas, taigi net ir su vėlesne Alytaus miesto istorija šis mano paveikslėlis nesusijęs. Tačiau dar nedėkime taško šioje istorijoje… Prisipažinsiu, kad labai ilgai savo kolekcijai ieškojau garsaus tarpukario Alytaus kunigo Pranciškaus Baltrušaičio paveikslėlių. Visai atsitiktinai vienas alytiškis kolekcininkas kartu su kitais spaudiniais man pasiūlė įsigyti vieną maldaknygę. Ji buvo tarpukario laikų, smarkiai defektuota, aplenkta to laikmečio sąsiuvinio viršeliu su moksleivio pavarde – pradžioje manęs tikrai labai  nesužavėjo. Tačiau pavartęs, pastebėjau, kad joje įdėti 5 seni religiniai paveikslėliai. Du iš jų buvo būtent legendinio alytiškio kunigo P. Baltrušaičio. Taigi savo pirkiniu likau labai patenkintas. Tačiau tai dar ne viskas. Apžiūrėjęs paveikslėlius pastebėjau, kad jie skirti misijoms atminti, kurias vedė Tėvas Jonas Bružikas, S. I. Alytaus II parapijos bažnyčioje,1939 m. rugpjūčio 8 – 10 dienomis.  Misijas suruošė Alytaus klebonas kun. P. Baltrušaitis. Taigi tas pats Bružikas, kurio paveikslėlį buvau gavęs iš V. Staniulio. Ir štai dabar ir minėtam, atrodo niekaip nesusijusiam su Alytumi, paveikslėliui mano kolekcijoje jau atsirado kontekstas, jis tarsi papildo informaciją apie Alytaus paveikslėlius. Kaip čia vėl neprisiminsi taisyklės, kad gamtoje atsitiktinumų nebūna, matyt, kolekcionavime irgi.

Įsigijimo istorijų galima pasakoti labai daug. Aš trumpai paminėsiu dar vieną, nes ji susijusi su paveikslėlių istorija. Kartą pirkau vieną religinę XVII a.  knygą. Joje buvo labai įdomus skirtukas. Tai nedidelis lapelis su labai įdomiu Kristaus vaizdavimu, akcentuojant jo žaizdas, kurios išspausdintos spalvotai. Iki šiol visiškai  negaliu suprasti, kas tai per daiktas. Naudotas jis,  žinoma, kaip skirtukas. Tačiau ar tai iškarpa, ar atskiras spaudinys? Gal tai valgomasis  paveikslėlis, vienas tų, kurie plito Vakarų Europoje XVIII amžiuje? Tokie paveikslėliai vartoti  kaip apsaugos priemonė,  juos su pašaru duodavo gyvuliams.  Beje,  paveikslėlius suvalgydavo ir žmonės, tikėdamiesi išgijimo.

Ir patys dzūkiški paveikslėliai labai dažnai vartoti  kaip skirtukai. Saugau savo kolekcijoje vieną tokį, kuris yra perplėštas  išilgai per pusę ir naudotas knygoje kaip skirtukas.

Trumpas Dzūkijos paveikslėlių aptarimas būtų toks. Dauguma jų išleisti kunigų primicijų proga, o kiti skirti įvairiems religinio gyvenimo renginiams. Pačių seniausių spausdintų Dzūkijos paveikslėlių kol kas nepavyko surasti, tačiau neabejotina, kad jų būta ir XIX amžiuje. Beje, pats seniausias kol kas mums žinomas paveikslėlis išleistas 1910 m. Metelių kunigo primicijų proga. Įdomu, kad jis išleistas ne spaustuvėje, bet rankraštinis. Galima tai laikyti regiono savitumu, bet iš tikrųjų tuo metu Dzūkijoje veikė  labai svarbus leidybinis centras Seinuose, kur buvo išspausdinta labai daug religinių paveikslėlių. Manytina, kad dalis jų galėjo būti skirti ir vietos regiono reikmėms, pažymint įvairius įvykius. Tačiau Seinų fenomeno aptarti nesiimsime, mus labiau domina paveikslėliai, susiję su šiandiene Dzūkijos teritorija. Pats pirmasis žinomas spausdintas Dzūkijos paveikslėlis išleistas atminimui pirmųjų šv. Mišių,  kurias atlaikė kun. Boleslovas Bazevičius 1925 m. birželio 24 d. Alytaus  parapijos bažnyčioje.  Įdomu, kad iš 3 – iojo  dešimtmečio žinomas tik dar vienas paveikslėlis, kurio  yra 2 variantai. Variantais laikome tuos paveikslėlius, kurių skiriasi tik aversas, meninė pusė. Meninę paveikslėlių pusę analizuojant galima teigti, kad jie buvo labai kuklūs, labai mažai spalvotų, dauguma spausdinti užsienyje, Lietuvoje  – tik tekstinė dalis. Žinoma, tarpukario paveikslėliai apskritai buvo labai kuklūs, lyginant su senaisiais, tačiau Vakarų Europoje ir tarpukariu būta puošnių paveikslėlių. Paveikslėlių išleista šioms Dzūkijos vietovėms: Alytui, Alovei, Birštonui, Kučiūnams, Lazdijams, Miroslavui, Puniai, Rumbonims, Stakliškėms, Šventežeriui, Ūdrijai, Valkininkams. Kai kuriuose iš  jų išspausdintos kunigų fotografijos. Alytaus regiono spaustuvės ar leidyklos paveikslėliuose neminimos. Kiti žinomi dzūkiškų paveikslėlių leidėjai ir spaustuvininkai: Draugai Konfratrai, Kauno Maldos bendrovė ir  Marijampolės „Šešupės“ spaustuvė.

Kita Dzūkijos religinių paveikslėlių grupė  – tai rankraštiniai paveikslėliai,  kuriuose tekstas įrašomas ranka, o spausdinta tik meninė pusė. Tačiau neturime galimybių plačiau juos aptarti, kadangi mūsų objektas yra spausdinti spaustuvėse. Žinoma, visiškai negalima jų neminėti. Tuo labiau, kad ir pats seniausias Dzūkijos paveikslėlis yra rankraštinis. Savo kolekcijoje saugau nemažai rankraštinių Dzūkijos paveikslėlių. Pasirinkau paminėti tik keletą jų, subjektyviai laikydamas juos įdomiausiais. Šiaip ar taip, šie paveikslėliai irgi svarbi informacija vietos regiono istorijos tyrinėtojams.

Jau užsiminus apie rankraštinius paveikslėlius, verta prisiminti ir vėlesnių, po 1944 m. leistų paveikslėlių odisėją. Nes,  1944 m. sovietams vėl  okupavus Lietuvą, religinių paveikslėlių leidyba nenutrūko, tik tapo nelegali. Ypač išsiskyrė Dzūkija. Galima išskirti 4 stambiausias šių 1944 – 1990 m. laikotarpio paveikslėlių grupes. Pati įdomiausia – tai mūsų aptarti kunigų primicijų paveikslėliai. Tai, beje patys rečiausi, nes tiražas būdavo  labai ribotas, juos išdalindavo per šv. Mišias  bažnyčioje, keletą kunigas pasilikdavo sau. Antroji  grupė – tai įvairūs tekstiniai paveikslėliai. Jų taip pat išlikę nedaug.  Tretieji -  spalvoti. Šių irgi ne itin daug, gal dėl techninių galimybių, nes spalvota fotografija sovietinėje Lietuvoje nebuvo labai išplitusi. Ketvirtoji  grupė – pati  gausiausia – juodai balti fotografiniai paveikslėliai. Daugiausia paveikslėlių išlikę iš 1975 – 1990 metų. Daugiausia renku susijusius su Dzūkija, net ir atskirus variantus, kur skiriasi tik meninė paveikslėlio pusė. Žinoma, susigundau priglausti ir įdomesnius pogrindinius paveikslėlius, nesusijusius tiesiogiai su Dzūkija. Tačiau ši tema jau reikalauja atskiros publikacijos, verta aptarti plačiau. Po 1990 m., atkūrus nepriklausomybę, paveikslėlių leidyba grįžo prie senosios tradicijos – jie vėl legaliai spausdinami spaustuvėse.

Spaustuvėse spausdinti paveikslėliai

1. Prisiminti Pirmoms Iškilmingoms Šv. Mišioms atlaikytoms kun. Bernardo Baliuko Miroslavo  par. bažnyčioje 1937 07 04. Tekstas paveikslėlio apačioje: Priimk V. Jėzau, mano pirmąją šv. mišių auką  už tuos, kurie mane vedė prie tavo šv. altoriaus. Averse kunigas prie altoriaus, prieš jį dešinėje nukryžiuotas Kristus. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
2. Atminimui pirmųjų mišių šv. kurias atlaikė kun. Boleslovas Bazevičius Alytaus  parapijos bažnyčioje, 1925 06 24. Tekstas paveikslėlio apačioje: „Melskitės broliai, idant mano ir jūsų auka būtų priimta pas Dievą Tėvą visagalį“. Su kunigo fotografija. Averse Murillo paveikslas S. Joannes Baptista. S 207. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
3. Misijoms atminti, kurias vedė T. J. Bružikas, S. I. Alytaus II parapijos bažnyčioje, 1939 08 06-08 10. Misijas suruošė Alytaus klebonas kun. P. Baltrušaitis. Tekstas viršuje: Jei atgailos nedarysite, visi pražūsite. Averse besimeldžiantis Kristus. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
4. Tas pats. Averse nukryžiuotas Kristus. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
5. Prisiminti Pirmoms iškilmingoms šv. Mišioms atlaikytoms Kun. Jono Buikaus Alytaus  par. bažnyčioje 1934 06 24. Tekstas paveikslėlio apačioje: ,,Šv. Marija, Dievo Motina, priimk mane į savo ypatingą globą“. (Pd in Italy). NB 611. Averse kunigas eina prie altoriaus, prieš jį Kristus. Spalvotas. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
6. Prisiminti šviesiajam gyvenimo akimirksniui, kada aš, Kun. Jon. Daugėla, su virpančia siela Šventežerio bažnyčioje 1937 06 20 pirmą kartą kopiau į Viešpaties altorių aukoti Nekruvinos aukos. Pasimelskite, kad kitiems skelbdamas Evangeliją pats nepasidaryčiau peiktinas. Kaunas 1937 05 22. Šventežeris 1937 06 20. Su kunigo fotografija. Averse kunigas prie altoriaus laiko šv. Mišias, šalia klūpo patarnautojas. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
7. Tas pats. Averse kunigas klūpo prie altoriaus, prieš jį Kristus. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
8. Atminimas Misijų, kurias vedė Miroslavo parap. Bažnyčioje Tėvas Eimonas Kapucinas 1938 05 26 – 06 01. Tekstas paveikslėlio apačioje: Viešpatie, mūsų Dieve, mus buvo paveldėję valdovai be tavęs; tegul tik per tave mes atsiminsime tavo vardą. – Marijampolė („Šešupės“ sp.). Averse Kristus su avimi ir užrašas: Jėzau, gerasis Ganytojau, pasigailėk mūsų! [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
9. Tas pats. Averse klūpanti moteris prie banguotos jūros, virš kurios Marija. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
10. Išpažintis [toliau tekstas apie išpažintį]. Alytaus [suv.[alkų] parapijos rekolekcijų (1944 03 18 – 03 21) atminimas. Averse Kristus su avimi ir 3 vaikais piemenimis. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
11. Tas pats. Averse Marija su Kristumi ir 4 vaikais. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
12.  Atminimas rekolekcijų, kurias vedė Ūdrijos parapijos bažnyčioje Kun. Kaz. Krušnauskas 1935 03 31-04 01 ir suruošė tos pat parapijos  klebonas Kun. Mykolas Brundza. Paveikslėlis 4 psl., 1 puslapyje popiežiaus ir Vatikano vaizdai, užrašas Annus Sanuotus 1933-34, 2 – 3 psl. tekstas: Mano rekolekcijų pasiryžimai. Imprimatur.  Vilkaviškis.1935. M. Reinys. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
13. Laimink, Dieve, šiuos namus.1939 m. kalėdojimo atminimas Miroslavo parapijoje. Kun. J. Kružikas. 6407. Averse šv. Cecilija prie vargonų. Spalvotas. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
14. Tas pats. 6402. Averse šv. Juozapas su vaiku Kristumi, stovinčiu ant darbastalio, aplink staliaus įrankiai. Spalvotas. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
15. Atminimas rekolekcijų, kurias vedė Alytaus II – jo parapijos bažnyčioje, Kun. J. Kudirka,  buvęs kapucinas tėvas Kazimieras 1937 03 09-03 11 ir suruošė tos pat parapijos  klebonas kun. P. Baltrušaitis. Paveikslėlis 4 psl., 1 psl. erškėčiuotas Kristus, 2 psl. – tekstas: Trys svarbiausi daiktai.  3 psl. tekstas: Pasižadėjimai. Imprimatur. Ord. Vilkaviškensis. Kaunas: Maldos b – vė. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
16. Tas pats. Pirmajame psl.  nukryžiuotas Kristus. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
17. Prisiminimui Primicijų atlaikytų tėvo Liucijaus Martušio Pranciškono Miroslavo bažnyčioje 1939 09 10. Tekstas paveikslėlio apačioje: Tavyje, Viešpatie, viltį padėjau, nebūsiu sugėdintas per amžius. Averse Kristus, laiminantis klūpantį prie altoriaus kunigą. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
18. Tas pats. Averse šv. Pranciškus su vaikais. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
19. Tas pats. Averse šv. Rokas, klūpantis, besimeldžiantis, rankose žaizdos. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
20. Tas pats. Averse kunigas prie altoriaus. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
21. Kun. Z. Neciunskas. Primicijų atminimui. Rumbonys, 1939 06 29. Tekstas paveikslėlio viršuje: „Teateinie Tavo Karalystė. Laimink, viešpatie, mane kunigo pareigose, kad visada su meile, ištvermingu uolumu ir pasiaukojimu siekčiau tik Tavo garbės ir sielų laimės“. Averse Kristus jaunuolis su avimi.
22. Kun. Antano Pangonio Pirmąjai šv. Mišių Aukai, iškilmingai aukotai 1935 07 07 Rumbonių parap. bažnyčioj. Prisiminti. Tekstas paveikslėlio apačioje: „Priimk, Viešpatie, mane su ta brangia šventa Tavo Kūno auka, kurią šiandien, angelams matant ir neregimai čia prie altoriaus esant, aukoju, ir duok, kad būtų naudinga mano ir visų žmonių išganymui“. Su kunigo fotografija. Averse Kristus su avimis ant altoriaus. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
23. Atminimas rekolekcijų, kurias vedė tėvas J. Paukštys S.J. Dusmenų parapijos bažnyčioje 1940 04 26, 27 ir 28 d. Suruoštos Dusmenų  Klebono Kun. Stanislovo Smolinskio.  Tekstas paveikslėlio viršuje: „Šiandien jei išgirstumėte jo balsą, neniekinkite savo širdžių“. Paveikslėlis 4 psl., 1 puslapyje šv. Kazimieras prie stalo su kryžiumi ir užrašas: „Šventasis Kazimierai, melsk Dievą už mus ir mūsų šalį!“. Taip pat virš šio užrašo ir jo apačioje savininko nuosavybės įrašas: Launyko Bronio. 2 – 3 psl. tekstas: Šventojo Kazimiero litanija. Imprimatur. Eppus M. Reinys. Kaunas: Maldos b – vė. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
24. Atmintis pirmųjų šv. Mišių atlaikytų Kun. Kaz. Pivariūno Alovės parapijos bažnyčioje Švč. Trejybės dienoje 1936 06 07. Su kunigo fotografija. Tekstas paveikslėlio apačioje: „Štai aš visas pasiaukojau Tėvui už tave ir visą kūną ir kraują atidaviau tau maistui, kad visas tavo būčiau ir kad tu amžinai būtum mano“. Averse Kristus,   kunigas prie altoriaus. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
25. Tas pats. Averse Kristus laimina klūpantį kunigą prie altoriaus. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
26. Kan. Aleksio Racevičiaus 50 metų Kunigystės jubiliejaus atminimui. Gimė 1871 07 17 Žiežmariuose. [1894 m. baigęs Vilniaus kunigų seminariją kunigavo Vilniuje, Čiobiškyje, Birštone, Nemaniūnuose, Strunaičiuose, Valkininkuose, Musninkuose, Stakliškėse, Punioje]. Išleido Draugai Konfratrai.1944 m.  Averse  kunigas prie altoriaus, jam Kristus deda ant galvos erškėčių vainiką. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
27. Atminimas rekolekcijų, kurias atlaikė šventųjų metų proga Lazdijų  bažnyčioje 1935 04 01- 04 03. Averse Nukryžiuotojo skulptūra, žemiau M. Reinio portretas, apačioje – šventyklos bokštai. [aprašyta pagal Alytaus kraštotyros muziejaus gaunamų eksponatų knygą GEK 10993].
28. Atminimas rekolekcijų, kurias vedė jo Ekscelencija Vilkaviškio Vyskupas Koadjutorius Mečislovas Reinys Kučiūnų parapijos bažnyčioje 1936 03 04-03 06. Kučiūnų parapijos  klebonas. Paveikslėlis 4 psl., 1 psl. –  erškėčiuotas Kristus, 2 – tekstas: Išpažintis. Trečiajame  psl. tekstas: Malda į Švenčiausiąją Panelę laimingai mirčiai išprašyti. Imprimatur. Eppus M. Reinys.  Kaunas: Maldos b – vė. Ketvirtajame psl. nuosavybės įrašas: J. Tamkevičiūtės. Pirmame  psl. įrašas: Jėzus Nazarietis. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
29. Atminimui Pirmosios iškilmingos šv. Mišių aukos 1944 05 28 – per Sekmines – aukotos Alytaus II par. bažnyčioje. Kun. Stasys Šivokas. Tekstas paveikslėlio apačioje: ,,Viešpatie, Tavo rankos iki šios vietos atvestas, Tavo Motinos užtarimu išsaugotas, leisk, kad pasilikčiau Tau ištikimas kunigiškame maldos, darbo ir artimo meilės kelyje“. Averse popiežius Pijus XII. GFCHK Munchen. Printed in Germany. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
30. Tas pats. Averse paveikslas Matthaus Schiestl. 2870. Bavaria. Spalvotas. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
31. Kun. Antano Šukevičiaus Primicijų, atlaikytų 1935 07 14 Krokialaukio parapijos bažnyčioje, Prisiminimui.  Tekstas paveikslėlio apačioje: „Viešpatie, visa širdimi atiduodu Tau pats save į amžinus tarnus, kad visados Tau būčiau paklusnus ir amžinai Tave garbinčiau“. Su kunigo fotografija. Averse Kristus su avimis ant altoriaus. Užrašas: Ego sum pastor bonus. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
32. Tas pats. Tekstinės dalies apačioje savininko nuosavybės įrašas: Anelė Sidaravičienė. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
33. Tas pats. Averse altorius, virš jo Šventoji Dvasia balandžio pavidale. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].
34. Atminti pirmoms šv. Mišioms, atlaikytoms kunigo Antano Žilinsko Miroslavo bažnyčioje 1928 05 20. Tekstas paveikslėlio apačioje: „Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa tai, ką yra man davęs“. Averse Lurdo motinos ir šventovės vaizdai. Užrašas: ,,Notre Dame de Lourdes“. 674. Spalvotas. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
35. Tas pats. Averse angelas sargas saugo vaiką, gaudantį drugelį prie prarajos. Užrašas: ,,Angelus dei ora pro nobis“. 699. Spalvotas. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].

Rankraštiniai paveikslėliai

1.  Atmintis primicijos kunigo Augustino Newaraucko atlajkita Meteliu Bažničioja 1910 09 11. Averse  kunigas prie altoriaus, jį pasitinka Kristus. Užrašas: ,,Sacerdotes Domini sankti erunt Deo suo“. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
2. Atmintis Ragintojos G. R. A. Strimaitytei Miroslavas 1920 01 01. Averse Šventoji Dvasia balandžio pavidale, apačioje popiežiaus regalijos. Spalvotas. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
3. Alytus. 1930. Kleb. Baltrušaitis. Averse Sancta: Maria: Virgo [Švenčiausioji  Mergelė Marija]. Tai užrašas ant aureolės. Švč. Mergelė Marija pavaizduota profiliu iki juosmens mėlynu drabužiu plačiomis rankovėmis, ilgais šviesiais garbanotais plaukais, galva perrišta šviesiu bordo kaspinu, rankos sudėtos maldai. Spalvotas. [aprašyta pagal Alytaus kraštotyros muziejaus gaunamų eksponatų knygą GEK 17786].
4. Prisiminti pirmąją Šv. Komuniją! Kun. A. Aleksandravičius. Rumbonys 1943 08 29. Greta šio įrašo dar kitas, vėlesnis, rašytas tušinuku: ,,Dievulis geras, švelnus, gražus“. Averse Kristus su apaštalais. Neapoli. AR 5656. [Algimanto Antanevičiaus kolekcija].
5. Į Dievą deganti meile širdis tebus tavo gyvenimo balsis. Tėvelis. Miroslavas. 1934 09 12. Averse Kristus deda vainiką ant klūpančios vienuolės. Aplink dar 3 vienuolės ir angelas. AR 1224. Depose. Spalvotas. [Šarūno Šimkevičiaus kolekcija].

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS

     „Šiandien skaitytoją sunku nustebinti išleistos knygos turiniu, apipavidalinimo grožiu ar originalia forma. Magiška kompiuterio trauka mažina su knyga bendraujančių, ją skaitančių, o juo labiau – jas renkančių žmonių, ypač jaunų, skaičių. Mažėja ir bibliofilų (knygų kolekcininkų)“. Šiais žodžiais Gintautas Trumpis pradeda savo knygos pratarmę. Leidinį „Asmeninė biblioteka. Katalogas. Knyga I. Knygos apie knygas“ iš Vilniaus man parvežė kolekcininkas Arvydas Herbstas. Turiu prisipažint, kad ši knyga mane ne tik nustebino, bet ir pataisė nuotaiką. Todėl nusprendžiau parašyt keletą žodžių apie šį leidinį. Šios knygos išspausdinta tik 117 egzempliorių, iš kurių 17 – vardinių, 51 – numeruotas. Visi egzemplioriai pasirašyti autoriaus. Mano egzempliorius turi 30 numerį. Aš pats esu bibliofilas ir tokias knygas sėdu skaityt tik būdamas geros nuotaikos. Blogos nuotaikos skaitau visai kitokios tematikos knygas. Knygas apie bibliofiliją ir kolekcionavimą  vadinu „diagnoze“. Šio darbinio pavadinimo kilmė susijusi su Vidmanto Staniulio knyga „Diagnozė: bibliofilija“, bet ne tik su ja.

       Gintauto Trumpio asmeninės bibliotekos kataloge – knygotyriniai leidiniai, knygos apie bibliotekas, spaustuves, įrišimus, faksimiliniai leidiniai, bibliografijos, mažatiražiai (iki 100 egz.) ir bibliofiliniai leidiniai. Knygų sąrašas pateikiamas chronologiškai, o gale įdėta daug įvairių rodyklių. Knyga išleista labai gražiai ir tai neabejotinai  tikras bibliofilinis leidinys, net jei ir nebūtų numeruotas.

        Šios knygos pratarmė galėtų būti ir ilgesnė. Tačiau aš gerbiu autoriaus poziciją. Iš esmės įvade yra viskas ko reikia, trumpai ir aiškiai. Autoriaus pratarmę papildo vertinga profesoriaus Domo Kauno publikacija „Bibliofilija yra vizija, kūryba ir gyvenimo būdas“. Domas Kaunas pamini lietuvių bibliofilams būdingą mažakalbystę ir santūrumą. Kolekcionavimas sovietmečiu buvo nepageidaujamas reiškinys, kaip ir kiekviena privati iniciatyva. Bibliofilija buvo pati pavojingiausia kolekcionavimo rūšis. Už tam tikrų knygų laikymą grėsė 25 metai lagerio, kas dažniausiai prilygo mirties nuosprendžiui. Vėlyvuoju sovietmečiu galima buvo užsidirbti geriausiu atveju beprotnamį ar net ir kalėjimą. Tačiau bibliofilai saugojo net ir tokius pavojingus leidinius. Slėptuves įrengdavo pačiose įvairiausiose vietose. Kai kas išsaugojo, o kai kas – ir supūdė. Režimo pozicija bibliofilų atžvilgiu ėmė švelnėti tik išsivysčiusio socializmo laikais. 1987 metais jau prasidėjo ir pirmieji knygų aukcionai, kuriuose legaliai buvo galima įsigyti anksčiau draustų knygų. Atkūrus nepriklausomybę, bibliofilų padėtis labai pagerėjo. Juos toleruoja net ir politikai. Bibliofilai jau gali nevaržomai parsisiųsti knygų iš užsienio aukcionų ar interneto parduotuvių. Bibliotekininkai ir knygotyrininkai į bibliofilus žiūri pakankamai racionaliai ir teigiamai. Kai kas juokauja, kad taip yra dėl to, kad ir vieni ir kiti yra nemažai prisikvėpavę senųjų knygų dulkių. Gal ir tiesa. Aišku, yra ir kitų priežasčių. Didžiosios sovietinio regiono bibliotekos buvo labai puikiai sukomplektuotos, gal todėl ir dabar nesijaučia tokia didelė konkurencija tarp bibliofilų ir bibliotekų. O štai kitų pagrindinių kolekcionavimo rūšių atstovų padėtis Lietuvoje po 1990 smarkiai pablogėjo. Net yra juokaujančių, kad kolekcininkai pasidarė baisesni jau net ir už teroristus ar žmogžudžius. Pagrindinės priežastys, žinoma, politinės ir korupcinės. Tačiau niekam ne paslaptis, kad dalis kolekcininkų yra labai iniciatyvūs, negaili savo pomėgiui nei laiko, nei lėšų. Todėl jie turi tokio lygio kolekcijas ir daiktus, kurie neišvengiamai kelia pavydą. Dalis kolekcininkų yra dar ir mąstantys žmonės, todėl automatiškai pakliūva į pavojingųjų asmenų kategoriją. Nes įvairiems režimams mąstantys, kažkuo besidomintys žmonės yra pavojingi. Man labai patinka knygotyrininkų vartojamas terminas „bibliofilas vienišius“. Tačiau pogrindžio kolekcininkų yra labai daug. Jie neleidžia katalogų, nerengia monografijų, net ir straipsnių nerašo. Nesidalina informacija net ir su savo kolegomis, nekalbant jau apie oficialias institucijas. Tokia realybė.

       Domo Kauno teigimu, Gintauto Trumpio asmeninėje bibliotekoje yra apie 14 – 15 tūkstančių rinktinių knygų. Tiesa, dydis nebus rekordinis, nes šiandieninių Lietuvos mokslininkų bibliotekos kartais peršoka ir kelių dešimčių tūkstančių egzempliorių skaičių. Tačiau Gintauto Trumpio knygos kitokios ir kitaip tarnauja. Vieno garsaus šiandienos Rusijos bibliofilų teigimu, Rusijoje net ir akademikų bibliotekos praranda anksčiau turėtą bibliofilinį akcentą. Tačiau apie savo bibliotekas palikime kalbėti patiems mokslininkams.

        Profesorius Domas Kaunas nurodė ir tokius katalogo aspektus, kurie gali kelti ir klausimų, ir norą diskutuoti. „Galbūt kai kas norės pasiteirauti ar pareikšti savo nuomonę dėl klasifikavimo kriterijų, periodinių ir neperiodinių leidinių dėjimo „po viena kepure“, abejos, ar iš viso tokie katalogai verti pastangų ir pinigo“. Manau, kad Gintautas Trumpis labai dalykiškai išreiškė savo poziciją dėl  katalogo bibliografinių aprašų. Bibliografijos standartai sensta, keičiasi, o kai kuriais atvejais aprašas turi būti traktuojamas kūrybiškai, kad geriau ir įvairiapusiškiau atskleistų objektą. Plius Gintauto kataloge įdėta daug aprašomų leidinių viršelių ir titulinių puslapių nuotraukų, kas leidžia greitai susiorientuoti, koks leidinys aprašomas. Kiek ginčytinas gali būti periodikos leidinių aprašymas. Kai kurie vienetai aprašomi kaip atskiri eksponatai, o kai kur komplektai pateikiami kaip viena pozicija. Tačiau iš esmės ir pats periodikos aprašymo standartas yra diskutuotinas. Nes pačių laikraščių redakcijos savo produkciją skaičiuoja visai kitaip – numeriais. O numeris ir daiktas tai ne tas pats, nes pasitaiko jungtinių numerių. Tačiau Gintautas pasirinktą periodikos aprašymą savo įvade paaiškina. O dėl bibliofilų katalogų leidimo prasmės ginčytis net neverta. Nes bibliofilas įdeda tiek darbo ir lėšų, kurdamas savo biblioteką, kad turėtų pats suprasti, kad katalogas būtinas ir jis įprasmina jo nuveiktą darbą. Bibliofilų bibliotekoms likimas dažniausiai būna nepalankus. Valstybė ir paveldosauga iš esmės nesidomi tokiais rinkiniais. Ant privataus buto lentelė su užrašu „Saugoma valstybės“ kabo itin retai. Sovietmečiu tokia lentelė kabojo ant leningradiečio bibliofilo M.S. Lesmano (Моисей Семенович Лесман (1902-1985) buto durų. Lietuvoje panašų statutą turėjo Kazio Varnelio biblioteka.

        Kiekvienas bibliofilas neišvengiamai susiduria su bibliografija ir knygotyrininkų darbais. Tačiau Gintauto Trumpio katalogas dar turi ir informacinio pobūdžio leidinio savybių. Kadangi leidinius apie bibliofiliją Gintautas kaupė labai tikslingai ir išsamiai, tai pasitaiko ir tokių leidinių, apie kuriuos žino ar juos turi tikrai nedaugelis. Profesoriaus Domo Kauno teigimu, Gintauto Trumpio asmeninėje bibliotekoje knygotyros literatūra sukomplektuota ko gero išsamiau nei Vilniaus universiteto arba kitoje nacionalinės reikšmės bibliotekoje. Jos visuma primena ir mokslo, ir retenybių saugyklą. Joje sutelkti sunkiau randami aukcionų, knygynų ir bibliotekų katalogai, vieno dviejų šimtų egzempliorių tiražu išleista užsienio šalių bibliofilijos literatūra, žymių knygių atsiminimai, iškilių mokslininkų veikalai. Profesorius pamini ir tai, kad dalies leidinių Lietuvos bibliotekose net ir nėra.

        Žinoma, ši knyga skirta siauram skaitytojų ratui. Neabejotina, kad šiam katalogui pasirinkta ta  asmeninės bibliotekos dalis, kurią Gintautas labiausiai vertina. Tačiau jo bibliotekoje yra ir daugiau kolekcijų, todėl tikėtinas darbo tęsinys. Lauksime kitų Gintauto Trumpio bibliotekos katalogų.

Demonstracija 1984 m. Vytauto V. Stanionio nuotr.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, www.voruta.lt

Neseniai perskaičiau knygą, kuri mane ir nustebino ir nudžiugino. Todėl norėčiau supažindinti ir kitus skaitytojus su knyga „Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai“, o autoriai – Redas Diržys ir Asta Stasionytė. Turiu prisipažinti, kad aš niekada nepasižymėjau dideliu pasišventimu mokslams, net ir savo studentavimo metais. Mane dažnai užvaldydavo šalutiniai pomėgiai ir susidomėjimai. Tačiau aš labai didžiuojuosi, kad man teko garbė mokytis Alytaus dailės mokykloje ir ją baigti. Aš pats joje mokiausi 1980 – 1984 metais ir tikrai galėčiau papasakot įvairių nutikimų, kartais vertų net ir atskiro literatūrinio vaizdelio. Tačiau šiame savo tekste aš remsiuosi knygos autorių pateikta medžiaga, kurios yra tikrai daug ir labai įvairiapusiškos. Nors esu parašęs nemažai straipsnių įvairiomis temomis, bet apie Alytaus dailės mokyklą – tik vieną. Gal tai sutapimas, bet pirmasis mano straipsnis irgi buvo skirtas dailės mokyklos jubiliejui ir vadinosi „Alytaus dailės mokyklai – ketvirtis amžiaus“. Manau, kad šis naujasis straipsnis lyg ir pratęs temą ir pristatys knygą, išleistą jau solidesniam jubiliejui. Aišku, panašios logikos laikantis, trečias mano straipsnis apie mokyklą turėtų būti 45 metų sukakčiai.

        Pirmas dalykas, kurį norėčiau pastebėt yra tai, kad knygos „Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai“ tekstai parašyti su dideliu polėkiu ir talentingai, nes teikia malonumą skaitančiam. Antras dalykas – tekstai nestokoja puikaus humoro. Humoras spinduliuoja jau nuo pat pirmųjų įžangos eilučių, kur pasakojama apie šios knygos adresatus. Tekstai pasižymi ir stebėtinu nuotaikos valdymu. Epizodas apie įvykius, susijusius su Vytauto Ledo žūtimi perteiktas nepaprastai įtaigiai. Aišku, ne kiekvienas mirtingasis tai supras. Bet jautresnės fantazijos skaitytojas tai įvertins. Ši atkarpa pripildyta ir asmeninės patirties, norima ja ir pasidalinti su kažkuo. Epizodas labai niūrus, plius įdėta tam tikros iliustracijos. Žinoma, didieji Lietuvos istorijos mokslo autoritetai savo istorijose ir monografijose vartoja kiek kitokį stilių, kur kas nuobodesnį. Tik kai kažkas pabando juos pakritikuot, tada ir istorijos autoritetų stilius darosi įvairesnis. Šioje knygoje yra ir nemažai filosofijos. Šis leidinys gausiai iliustruotas tiek juodai baltomis, tiek spalvotomis iliustracijomis ir fotografijomis. Taip pat įdėta ir straipsnių, ar įdomesnių dokumentų faksimilės. Jų kokybė leidžia net ir perskaityt, skirtingai nuo kai kurių kitų knygų. Man pačiam įdomiausias pasirodė dokumentas apie tai, kad šios mokyklos mokytojas turi turėti humoro jausmą. Knygoje bandyta atskleisti pačias įvairiausias mokyklos suvokimo perspektyvas: direktoriaus, mokytojo, mokinio, taip pat požiūrius iš vidaus ir iš išorės, iš visai kitų gyvenimo sričių, kurios siejosi su mokyklos gyvenimu. Dalis tekstų parengti interviu forma, bet kalbama labai gyvai, žaismingai ir įdomiai. Knygos sudarytojai taip pat parengė ir asmenvardžių, absolventų ir mokytojų, svarbesnių dalykų rodykles.

Ievos Isaikinaitės „Nukirstas“. Mokytojas Mindaugas Jakučionis. Mokytojai vertina baigiamuosius darbus. 2012

        Autoriai išskiria kelis svarbiausius etapus mokyklos istorijoje. Neabejotinai tai susiję ir su skirtingais mokyklos pastatais ir su kai kurių mokytojų atėjimu. Iniciatyva kuriant mokyklą priklauso Alytaus miesto dailininkams. Dar 1972 metais Juozas Brusokas ir Vytautas Remeika bandė įkurti miesto dailės mokyklą, bet šis jų bandymas nepavyko. Daug iniciatyvos įkuriant mokyklą parodė Benjaminas Jenčius. Kad mokyklą reikės įsteigti ir jai vadovauti, Rimantas Kasputis (tuomet buvęs Vilniaus dailės instituto absolventas neakivaizdininkas) sužinojo likus 3 dienoms iki mokslo metų pradžios. Kartu su juo dirbti vaikų dailės mokykloje buvo paskirti Antanina Puleikienė ir Benjaminas Jenčius. Pirmus mėnesius mokykla veikė Alytaus 8-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vidzgirio pagrindinė mokykla). Tik 1978 m. lapkričio mėnesio vidurį buvo persikelta į buvusias Muzikos mokyklos patalpas. Šiandien gal jau ne visi prisimena, kad 1978 metais įkurta Alytaus dailės mokykla buvo visai kitam pastate, nei šiandien. Ji įsikūrė senoviniame dviaukščiame pastate, kurio patalpos buvo apšildomos krosnimis, trūko malkų, inventoriaus. Pirmomis dienomis mokiniai piešė ant grindų pasidėję popieriaus lapus.

Kolektyvinis darbas. 2003-2005 m.

         Benjamino Jenčiaus teigimu, ten dar buvo užsilikusios trys įstaigos: vaikų profesinio orientavimo kabinetas, vaikų kambario inspekcija ir dar kažkas. O ir kitos patalpėlės – gal muzikuoti buvo ir gerai, bet reikėjo bent dviejų erdvių klasių piešti ir tapyti. Buvo priimtas partizaniškas sprendimas – tarybiniais laikais toks nelabai patikdavo valdininkams. Partizaniškai buvo išverstos pertvaros, nepatinkančių kaimyninių įstaigėlių durys užmūrytos. Ir tik tada buvo kreiptasi į miesto partijos vadovus, nors šiems apie akciją jau kažkas buvo pranešęs.

      „Apleistas ir natūraliai autentiškas, su užkaborių voratinkliais ir dulkėmis, anglimis kūrenamų krosnių, išplautų senoviškų medinių grindų ir terpentino kvapų mišiniu – jis buvo savas, mielas ir neapsakomai slėpiningas. Jau vien ko verti siauri pilko akmens laiptai su turėklais – į klases turėdavai užkopti… O ką kalbėti apie galimybę išdidžiai žiūrėti į centrinėje miesto aikštėje verdantį gyvenimą, išėjus į antro aukšto balkonėlį…“ – taip prisimena mokyklos pastatą Margarita Janušonienė. Įstojusiems mokiniams mokyklos patalpos buvo keistos ir neįprastos – dauguma mokinių gyveno standartiniuose ir standartiniais baldais apstatytuose butuose, o mokyklos erdvė buvo netaisyklinga, netikėta, visiškai priešinga įprastai namų, vidurinių mokyklų aplinkai. Čia buvo daug visokių senovinių daiktų, kurie buvo vartojami kaip modeliai per pamokas. Keli mano bendramoksliai buvo užlipę ir ant mokyklos aukšto, ten rado senovinių dokumentų, tarp kurių buvo ir prieškario Alytaus draugijų spaudinukų. Aš taip pat ruošiausi ten užlipt, bet užlipimas, kaip ir daugumoje kitų senovinių namų, nebuvo visai lengvas, užlipimo turėklai buvo gan aukštai, nepatogūs, dar pamaišė vienas koridoriuje pasirodęs mokytojas. II aukšte buvo grafikos dirbtuvės su dideliu balkonu, kurio gerokai parūdijusia tvorelę per demonstracijas reikėdavo pridengti agitaciniais plakatais. Juos užrašydavo ir pritvirtindavo Juozas Brusokas.

        1981 metais mokykloje pradėjo dirbti Vytautas Ledas, Marija Ledienė ir Jurgis Šlapokas. Vytautas Ledas į mokyklą įnešė vitališkumo, eksperimentavimo dvasios. Naujų žinių ir idėjų jis paskleidė ir mokiniams. V. Ledo veikla, pasakojimai darė įtaką ne vieno mokinio požiūriui, lėmė pasirinkimą studijuoti menus.

Almantas Tamkevičius. „Helikas“. Mokytoja Indrė Diržienė. 2006 m.

        „V. Ledas – atskira epocha. Ir ne tik dailės mokykloje, bet ir visame Alytuje. Daug ką jis nuveikė visur, kur tik prasisuko, ko tik ėmėsi – ir mokykloje, ir mieste. Svarbiausia – jis iš esmės pakeitė ne tik mane, bet ir aplink buvusius dailės mokyklos (bendra)bičiulius. Tai įvyko natūraliai, tarsi netyčiomis, bet nuosekliai ir kryptingai. V. Ledo atėjimas mūsų – tuomet dar paauglių akimis – buvo panašus į uraganą: taip nubloškė mūsų protelius, kad nebeliko galimybės tapti „dorais inžinieriais ir buhalteriais“ – mus sugadino. Visam gyvenimui“ – taip Vytautą Ledą prisimena Redas Diržys. Pusiausvyros palaikytojas, savotiškas stabilumo garantas dailės mokykloje tris dešimtmečius buvo Juozas Brusokas – nepaprastai kuklus, korektiškas ir išmintingas žmogus, pasižymėjęs subtiliu ir ne visiems iškart suprantamu humoro jausmu. Kaip niekas kitas jis mokėjo mokyti, padrąsinti ir pagirti, paprastai tariant, suteikti tikėjimo ir pasitikėjimo savo jėgomis. Mažakalbis, bet daręs išties didelę įtaką.

         Ilgainiui seno dailės mokyklos pastato pradėjo nebeužtekti, todėl kilo idėja pastatyti naują mokyklą. Alytaus miesto vykdomojo komiteto pavaduotojas švietimui ir kultūrai Vilius Valeika, prieš keletą metų iniciavęs naujo Alytaus muzikos mokyklos pastato atsiradimą, paankstino naujos dailės mokyklos statybas.

         Šios statybos susilaukė įvairių kliūčių bei pasipriešinimo, tačiau V. Valeika, susidorodamas su visais trikdžiais, dailės mokyklą oficialiai palaimino, o pagrindinis Alytaus statytojas – Statybos tresto vadovas Kazimiras Šimčikas (1925 – 2009) pradėjo ją statyti kaip pagal individualų architektūrinį projektą parengtą tuometinės II vidurinės mokyklos priestatą.

        Tačiau, 1986 metais iškilus naujai dailės mokyklai, aprimo ir meninė veikla – daugumai naujas pastatas atrodė šaltas ir nejaukus, reikėjo laiko jį „užgyventi“. Labiausiai į akis krintantis naujosios mokyklos bruožas – daug šviesos klasėse (tuo džiaugėsi tapytojai), galingi elektriniai įvadai krosnims (džiūgavo Vytautas Ledas, nes galėjo degti keramikos darbus), švarios sienos ir pabrėžtina tvarka (buvo labai patenkintas direktorius Rimantas Kasputis ir griežtai bausdavo bet kurį, pasikėsinusį šią tvarką pažeisti). Vos tik įėjus į mokyklą, pasitinka Petro Mazūro skulptūra „Genijus“. Pagal projektą ten turėjo būti Leninas, bet apie tai – pasiskaitysit pačioje knygoje. Pagrindine idėjinį mokyklos kūną maitinusia aorta tuo metu būtų galima įvardyti gaivališko charakterio tapytoją Arvydą Pakalką.

       Mokymo procesą itin stipriai veikė ir 1988 metais mokykloje įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Alytaus skyriaus būstinė. Vienas iš pagrindinių Alytaus sąjūdžio aktyvistų buvo V. Ledas. Ėmęsis aktyvios politinės veiklos, į šalį pastūmė meninę ir mokomąją veiklą. Sąjūdis užėmė lyderio pozicijas ir daugumos kitų mokytojų galvose. Nors daliai mokinių tokia politizuota aplinka ir teikė naują patirtį, suvokimą, tačiau neabejotinai mokymas tuo metu liko užribyje.

       Atkūrus nepriklausomybę, į mokyklą palaipsniui grįžo mokyti pirmoji dailės mokyklos mokinių karta. Iš studijų jie atnešė ir nepaprastai daug gyvybės ir novatoriškumo. Daug įtakos nuo Vilniaus nutolusiai „centro“ kritiškai mąstysenai turėjo ir baigusio Talino menų akademiją, nuo 1995 metų mokyklai vadovauti pradėjusio Redo Diržio bei tos pačios akademijos absolventų Indrės Diržienės ir Eimanto Ludavičiaus, taip pat Vilniaus dailės akademiją baigusių Jurgitos Ludavičienės ir Audriaus Janušonio atėjimas mokyti. Jie stengėsi ne tik pagyvinti, bet ir iš dalies radikalizuoti mokymą, aktyviai įsitraukė į kultūrinį miesto gyvenimą. Dauguma tuo laikotarpiu mokykloje dirbančių mokytojų buvo ir aktyvia menine veikla užsiiminėjantys menininkai. Dėl to nuolatos kito, augo, tobulėjo mokymo procesas, didėjo mokinių skaičius. Tuo metu ir vidinė mokyklos politika pradėjo ryškiau skirtis nuo pirminio jos vaizdinio – atsiradus radikalių filosofinių, teorinių, suvokimo idėjų, imta šalintis „centro“ primetamų tendencijų.

Alytaus dailės mokyklos mokiniai plenere. 2015 m.

       Mokyklos erdvės „užgyvenimas“ yra nuolat kintantis, biologinis, nenutrūkstamas ir reaguojantis vyksmas. Mokykla yra gyva ir pulsuojanti, įsileidžianti naujas idėjas, eksperimentuojanti. Dar vienas naujas jos etapas prasidėjo atėjus mokyti jau trečiajai mokytojų kartai – pirmųjų mokinių, vėliau tapusių mokytojais, mokiniams. Jie, visi baigę studijas Vilniaus dailės akademijoje, o į aktyvią jungtį susibūrę dar dailės mokykloje, kaip ir mokykloje pradėjusi dirbti pirmoji mokinių karta aktyviai ėmėsi meninės veiklos: atlikdavo įvairias akcijas skirtingose viešosiose miesto erdvėse, rengdavo parodas, išleido knygą apie Alytaus dailininkus. Pagrindinis viso šio vyksmo katalizatorius buvo Mantas Kazakevičius.

        Tačiau augant mokyklai ne tik kaip meninio, bet ir dvasinio, vidinio mokymo, suvokimo, pažinimo aplinkai, augo ir po nepriklausomybės atkūrimo biurokratizmo, naujų nuostatų, privatizavimo tendencijos. Dėl to pradėta rimtai kėsintis ir į dailės mokyklos pastatą. Buvo bandymų ją uždaryti, sujungti su Alytaus dailiųjų amatų ar muzikos mokyklomis. Nepaisant to, mokykla išlieka laisvo, nei ideologiškai, nei dvasiškai nekolonizuoto ir neuzurpuoto, kiekvieno mokytojo tikėjimu grindžiamo mokymo, buvimo, dalijimosi, kalbėjimo, tylaus ar aktyvaus suvokimo, pažinimo, eksperimento vieta.

         Rekomenduočiau šią knygą ne tik tiems kas domisi menais, bet ir kultūra, pažinimu, istorija.

Varėnos atvirukas. Š. Šimkevičiaus kolekcija

Gintaras LUČINSKAS, www.voruta.lt

Dar taip neseniai pasitikome Šarūno Šimkevičiaus knygą „Žurnalo „Trimitas“ (1920-1940) dzūkiška kronika“. Ir štai prieš mano akis jau nauja šio autoriaus knyga „Sveikatos apsauga Dzūkijoje (iki 1945 metų)“. Šarūnas Šimkevičius man papasakojo kaip gimė ši knyga, o kartu – ir vieną juokingą istoriją iš knygos rengimo „virtuvės“.  Autorius bandė „prastumt“ labai ilgą tekstą apie Dzūkijos vaistines į knygą „Dzūkijos spaudos keliais“, kurią 2014 metais išleido Vidmantas Staniulis. Leidėjas skaitė tą tekstą, raukėsi, kol galų gale paklausė, ar bent viena Alytaus vaistinė parėmė knygos leidybą. Išgirdęs, kad ne – pasiūlė šį tekstą sutrumpint arba leist atskiru leidiniu. Šarūno teigimu, šis tekstas apie Dzūkijos vaistines pilnam variante spausdintu pavidalu taip niekur ir nebuvo paskelbtas. Net interneto leidiniai nespausdino tokio ilgo straipsnio. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Šarūnas ėmėsi darbo prie naujos knygos.

         Kad savo istorijos neparėmė vaistinės, nereikia stebėtis, nes vaistai ir taip labai brangūs. Nestebina net ir daugybės Alytaus įstaigų ir organizacijų pozicija, kurių istorijas Šarūnas prikėlė iš užmiršties savo knygose. Tačiau kukliai tariant tiesiog nuostabu, kad knygų leidybą keliais centais atsisako paremti tokios įstaigos, kurios, atrodo, net privalėtų paremti, pavyzdžiui įvairios Dzūkijos savivaldybės. Kartą Šarūnas papasakojo apie tai vienam garsiam visuomenės ir politikos veikėjui, kurio pavardės čia neminėsime. Tas politikas atsakė, kad tai jo nestebina, nes savivaldybėse sėdintys knygų neskaito, tai kur jie ten parems. Tačiau politikos veikėjas pastebėjo, kad nors ir neskaitantys knygų, bet dideliais pinigų kapšai žvanginantieji savivaldybininkai galėtų bent nupirkt kokią istorinę knygą ir padovanot tokiems, kurie neturi pinigų, pavyzdžiui – muziejininkams.

        Šarūnas dar garsėja ir kaip bibliofilas, turi unikalių prieškario Alytaus savivaldybės dokumentų, kuriuos publikuoja savo knygose. Net ir šioje naujoje Šarūno knygoje pateikiama medžiaga apie Alytaus apskrities savivaldybės vaistinę.

Alytaus apskrityje1914 m. veikė 7 vaistinės, panašus skaičius buvo ir 1918 metais.1919 m. veikė jau 10 vaistinių, 1920 – 11, nuo1923 m. – 12, 1926 – 1934 – 13 vaistinių. Seinų apskrityje  1914 – 1918 m. veikė 1, 1919  m. – 3, 1920 –1922 m. – 4, 1923 – 1934 m. – 5 vaistinės. Knygos autorius renka ir senuosius Dzūkijos vaistinių receptus. Šiame leidinyje autorius atskleidė senųjų vaistinių istorijas, atidavė duoklę jose dirbusiems vaistininkams, pabandė tai prikelti tarsi iš užmiršties. Daugumas Dzūkijos vaistininkų buvo žydų tautybės, tarpukariu jau gausėjo ir lietuvių.

M. Kuprevičiaus vaistinės Alytuje receptas 1939 (Š. Šimkevičiaus kolekcija) 

Tarpukario Alytuje veikė keletas vaistinių, tarp jų ir apskrities savivaldybės (savininkas), čia provizoriumi dirbo Juozas Žvirblis.1925 m. išnuomota J. Žvirbliui. Skelbimas  publikuotas „Dainavos šaulio“ 1927 Nr. 2. P. 4. Reklamoje minima, kad ši vaistinė perkeliama iš Vilniaus gatvės Nr. 4 į Nr. 30. Dar vienas reklaminis skelbimas išspausdintas „Dzūko“ 1927. Nr. 1. P. 4. ten rašoma, kad ši vaistinė naujai įrengta Vilniaus g. Nr. 30 (Lubeckio namuose). Vėliau vaistinei vadovavo Julijus Budrikas, kuris 1935 m. mirė. Nuo 1935 m. vadovavo provizorius Apolinaras Lastauskas, anksčiau dirbęs Vilkaviškio savivaldybės vaistinėje.1936 m. vaistinė jau buvo įsikūrusi Vilniaus g. 7 [Alytaus apskrities tarybos veikiantieji privalomieji įsakymai. Alytus, 1936]. Nuo 1934 iki1939 m. vaistinėje dirbo Ona Pliusčiauskaitė.1937 m. dirbo provizorius V. Federavičius.1939 m. pradėjo dirbti farmacijos kandidatė Antanina Stauskytė.

XIX  a.  pirmoji pusė – Druskininkų kurorto kilimo ir klestėjimo laikotarpis. Miestą gausiai lanko Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir kitų kraštų publika. Tačiau tiksliausias šio junginio, keturiems mėnesiams per metus susirenkančio prie Druskininkų vandenų, pavadinimas gal bus publika. Kurorte gydomasi ir linksminamasi, tačiau vyko dar šis tas, kas turėjo skatinti intelektualinį gyvenimą – vietos periodinė spauda. 1844-1846 m. ėjo ,,Ondyna Druskienickich zrodel”, leidžiama Ksavero Volfgango – pirmasis kurortinis laikraštis lenkų kalba. Po dvejų metų, 1848 m., pasirodė ,,Druskieniki”, leidžiamas ir redaguojamas Juzefo Ignaco Kraševskio ir K.  Volfgango.

XIX a. pradžioje gydymu Druskininkuose užsiiminėjo valstiečiai: Sūrutis (tragiškai miręs muštynėse su girtu kaimynu) ir jo sūnus Benediktas (miręs nuo girtuoklystės). 1830 m. Druskininkuose gydėsi tik 30 asmenų. Lankytojų skaičius pagausėjo po 1838 m., kai atidaryta gydykla. 1843 m. čia lankėsi jau 2 tūkst.  asmenų.

         Savo leidinyje Šarūnas pristato ne tik Druskininkų, bet ir Birštono, bei Varėnos kurortų istorijas. Birštono kurortas eksploatuotas nuo XIX amžiaus, o prieš I pasaulinį karą vietovė buvo jau pakankamai pagarsėjusi, atvykdavo gydytis svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų miestų, Varšuvos, Peterburgo. Birštoną labai nusiaubė 1905 m. gaisras, kurortas smarkiai nukentėjo ir per I pasaulinį karą.

         Birštono kurorte buvo gydoma purvu. Tačiau Lietuvoje nebuvo tinkamo dumblo, jo vietoje vartotos durpės. Į Birštoną durpes atgabendavo iš vadinamo “Žvėryno” šilo, esančio netoli Prienų miestelio. Durpės būdavo ilgai specialiai apdirbamos, džiovinamos, trinamos, sijojamos, maišomos su vandeniu, kol jų vonia pasiekdavo maudyklių kambarius.

         1920 metais įvyko pirmasis Alytaus apskrityje sanitarinis suvažiavimas, kuriam pirmininkavo gydytojas S.Janavičius, o dalyvavo 30 medicinos darbuotojų ir valsčiaus atstovų. Daug diskusijų sukėlė aktualus daktaro V.Stepanovo pranešimas apie limpamas ligas. Buvo nutarta žmones mokyti kovoti su užkrečiamosiomis ligomis, rengti valsčiuose daugiau paskaitų apie švaros svarbumą. Kovojant su utėlėmis siūlyta įrengti viešas pirtis kaimuose, tuo rūpintis turėjo valsčiaus savivaldybės. Alytaus įgulos ligoninėje, be vietinių ligonių, guldomi plaučių ir kaulų tuberkulioze sergantys karo invalidai, kareiviai iš Vilnijos krašto.

         1928 metų vasaros sezonui Alytuje atidaryta karo sanatorija 50 lovų. Ji buvo užėmusi buvusias įgulos ligoninės patalpas. Per visą 1928 metų sezoną sanatoriniu gydymu naudojosi 26 karininkai, 22 kareiviai, 6 kariškių šeimų nariai, 5 gailestingosios seserys ir 15 laisvai samdomų darbuotojų, iš viso 74 ligoniai.

Dainavos sanatorija Varėnoje   

Sanatorija buvo neremontuota, todėl viduje atrodė nejaukiai. Daugiausia maitinama daržovėmis, vaisiais, uogomis. Valgyti duota penkis kartus per dieną, kiek galima įvairinant maistą. Galvota steigti ir nuolat veikiančią sanatoriją, kas ir padaryta vėliau.

         Lieka tik pasveikinti knygos autorių, kad nenuleido rankų ir įgyvendino savo sumanymą. Šarūno Šimkevičiaus knyga „Žurnalo „Trimitas“ (1920-1940) dzūkiška kronika“ buvo išleista 50 egzempliorių tiražu. Kaip pasirodė, šis tiražas buvo smarkiai per didelis, todėl savo paskutinę knygą Šarūnas išleido jau tik 20 egzempliorių. Visi egzemplioriai numeruoti ir pasirašyti autoriaus. Ir to užteks visiems laikams – juokauja autorius. Besidominčių knygomis ir savo miesto istorija vis mažiau.

paveiksliukai

Šarūnas Šimkevičius. Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos nuotr.

Gintaras LUČINSKAS, www.voruta.lt

Neseniai skaitytojus pasiekė nauja Šarūno Šimkevičiaus knyga „Šarūno Šimkevičiaus publikacijų bibliografija (2010 – 2017 metai)“. Kadangi leidinio autorius mane tikino, kad tai – jau paskutinė jo knyga apskritai, tai nusprendžiau parašyt bent keletą žodžių apie šią knygą. Iš viso išleista tik 20 egzempliorių, visi numeruoti ir pasirašyti autoriaus. 2009 metais jau vartėme panašų leidinį „Šarūno Šimkevičiaus publikacijų bibliografija (2000 – 2009)“.

Šios naujos bibliografijos pirmoje dalyje pateikiama informacija apie Šarūno Šimkevičiaus parašytas knygas ir parengtus leidinius. Antroje suregistruoti jo parašyti straipsniai. Toliau eina publikacijos apie Šarūną Šimkevičių, jo parašytas knygas, parodas ir kolekcijas.

Iš viso (2010 – 2017 metais) buvo parašyta publikacijų į 21 leidinį. (2000 – 2009 metų laikotarpiu tekstai buvo publikuoti 17 leidinių, neskaitant internetinių). Žemiau pateiktoje lentelėje atsispindi publikacijų skaičius atskiruose spausdintuose spaustuvėse leidiniuose. Daugiausia publikacijų buvo parašyta „Alytaus naujienų“ laikraštyje – 22. Antroje vietoje – „Karštas komentaras“ (16 straipsnių). Trečioje vietoje – „Lietuvos aidas“, kur Šarūnas Šimkevičius paskelbė 14 publikacijų.

Taip pat buvo parašyta straipsnių įvairioms interneto svetainėms. Daugiausia publikacijų paskelbta svetainėje gintarinesvajone.lt (71). Žemiau lentelėje pateikiami duomenys apie tuos interneto leidinius, kuriuose buvo daugiausiai straipsnių.

Kaip rodo pateikti duomenys, 2010 – 2017 metais daugiausia straipsnių pasirašyta pavarde – 315. Antroje vietoje – 63 straipsniai pasirašyti Šarūno Zombio slapyvardžiu. Trečioje – 16 tekstų rašė Petras Dumbliauskas. 2000 – 2009 metų laikotarpiu daugiausia straipsnių buvo Petro Dumbliausko slapyvardžiu – 62.

Iš viso 2010 – 2017 metais buvo parašyta 422 straipsniai. 2000 – 2009 metų laikotarpiu paskelbti 149 straipsniai, iš jų 34 internetinėse svetainėse. Tikimės, kad ši bibliografija dar pasipildys naujai surastais, neįtrauktais į ją straipsniais. Bibliografijoje straipsniai pateikiami chronologiškai, įtraukti ir papildymai (tos publikacijos, kurios nepateko į 2000 – 2009 metų bibliografiją).

           Parengęs šį leidinį Šarūnas Šimkevičius papasakojo apie tai bibliofilui Vidmantui Staniuliui. Vidmantas siūlė jį praplėst ir publikuot naujai visus laikraštėlio ,,Dzūkijos bibliofilas” numerius. Nes Šarūnas leido ir laikraštėlį ,,Dzūkijos bibliofilas”. Tačiau Šarūnas suprato, kad jo straipsnių bibliografija turi daugiau praktinę reikšmę. Jau buvo išleidęs savo publikacijų (2000 – 2009 metų) bibliografiją ir anksčiau. Jį kartais tenka pavartyt, ieškant informacijos apie kokį nors straipsnį, ar jo publikavimo datą. Todėl labai plėst bibliografinio leidinio jis tikrai nesiruošė. Tuo labiau, kad ir ,,Dzūkijos bibliofilo” maketai išliko ne visi. Iš viso buvo išleisti 24 laikraštėlio numeriai. Keitėsi ,,Dzūkijos bibliofilo” tiražas. Tik pirmieji numeriai buvo leidžiami didesniu tiražu, o paskutinieji – labai mažu. Tačiau paskui Šarūnas Šimkevičius atsižvelgė į Vidmanto Staniulio pastebėjimus ir nusprendė įdėt nedidelį priedą. Nes vien tik bibliografinio pobūdžio leidinys kai kam gali pasirodyt ir nuobodus. Todėl jis pasirinko naujai publikuot patį pirmąjį ,,Dzūkijos bibliofilo” numerį, išleistą 2003 metais. Taip pat įdėjo ir vieną iš savo publikacijų – pasirinktas straipsnis ,,Postmodernistinės tendencijos siaubo žanro kine 1990 – 1999 metais”.

          Lieka tik pasveikint autorių su nauja jo knyga. Priminsiu, kad tai jau dvyliktoji Šarūno Šimkevičiaus knyga. Aš nevarginsiu skaitytojų vardindamas kitas šio autoriaus knygas. Tačiau paminėsiu vieną, kurią ir pats įsigijau. Tai 2014 metais pasirodžiusi ,,Žurnalo „Trimitas“ (1920 – 1940) dzūkiška kronika”. Šį 118 puslapių leidinį nusipirkau ne tik aš, bet keletas kitų, besidominčių istorija. Tarp leidinio pirkėjų buvo ir muziejininkas Vilmantas Dunderis. Gerai, kad dar vis atsiranda besidominčių Dzūkijos istorija.

         Ir pabaigai – dar keletas autoriaus biografijos faktų.

                Šarūnas Šimkevičius gimė 1969 m. balandžio 26 d. Alytuje.

                1976 – 1987 mokėsi Alytaus I – ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Dzūkijos pagrindinė).

                1980 – 1984 mokėsi Alytaus dailės mokykloje.

                1987 – 1988 m. dirbo laiškininku Alytaus ryšių mazge.

                1988 – 1990 tarnavo sovietinėje kariuomenėje.

                1990 – 1995 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo etnologiją ir folkloristiką.

                1998 – 2000 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo  istoriją.

                1995 – 2007 m. dirbo mokytoju Alytaus dailės mokykloje.

                1995 – 1999 m. dirbo mokytoju Alytaus dailiųjų amatų mokykloje.

                2001 – 2013 m. dirbo muziejininku Alytaus kraštotyros muziejuje.

                2000 – 2009 m. parašė 149 straipsnius įvairiems leidiniams, išleista ir šių publikacijų bibliografija. Bibliofilas ir kolekcininkas, organizavęs nemažai parodų, taip pat dažnai dalyvaujantis įvairiose parodose su savo eksponatais.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, www.voruta.lt

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2018 12 06 vyko mokslinis seminaras „Lietuvių periodikos paveldas: apskaita ir komunikacija“. Seminare nagrinėti aktualūs dokumentinio paveldo valdymo, skaitmeninės prieigos užtikrinimo ir sklaidos klausimai. Seminaras skirtas aktyvinti atminties institucijų (bibliotekų, muziejų ir archyvų) ir nacionalinės bibliografijos išteklių rengėjų bendradarbiavimą užtikrinant darbų tęstinumą ir jų sklaidą. Seminaro dalyviams buvo pristatyti pranešimai: „Viščiukus suskaičiavus: išeivijos periodika, vartotojo požiūris, susipažinus su „Periodinių leidinių lietuvių kalba, 1823-1940“ bibliografija“ (Prof. dr. Remigijus Misiūnas (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Vilniaus universitetas), „Bibliografinio darbo iššūkiai dirbant su senąja periodika“ (Danguolė Narkevičienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), „Senosios lietuvių periodinės spaudos publikacijų apskaita: situacija ir perspektyvos“ (Ringailė Bagušytė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), „Senoji periodika ir jos panaudojimas kraštotyroje: kai kurie subjektyvūs provincijos bibliotekininko patirties aspektai“ (Jonas Brigys (Raseinių viešoji Marcelijaus Martinaičio biblioteka), „Senoji periodika Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje: ko gali tikėtis skaitytojas?“(Dr. Rima Cicėnienė, dr. Giedrė Miknienė, Sigita Kasiliauskienė, Jolanta Stasytė-Berniūnienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka), „Spausdintinio periodikos paveldo apimtys ir geografija“ (Dr. Tomas Petreikis (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Vilniaus universitetas), „Lietuvių periodiniai leidiniai portale epaveldas.lt: kur dar reikia pasistengti“ (Jolita Steponaitienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), „Lietuvos spaudos fotografijos raida 1860-1940 m. “ (Stanislovas Žvirgždas (Lietuvos spaudos fotografų klubas), „Spaudos kolekcininko žvilgsnis į lietuvių periodikos paveldą“ (Žilvinas Januška (Martyno Mažvydo bibliofilų klubas), „Pridėtinė sistemingos žiūros į periodiką vertė“ (Prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius (Vilniaus universitetas). Seminare taip pat pristatoma nacionalinės bibliografijos kolektyvo parengta fundamentinė retrospektyvioji bibliografijos rodyklė „Lietuvos bibliografija. Serija B, Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823-1940. D. 1. “ (2018). Pirmoje bibliografijos rodyklės dalyje sutelkta informacija apie 1782 poligrafiniu būdu spausdintus leidinius lietuvių kalba. Bibliografijos rodyklė apima laikotarpį nuo periodinių leidinių lietuvių kalba pasirodymo (1823 m.) iki Lietuvos sovietinės okupacijos ir aneksijos (1940 m. birželio 15 d.). Bibliografinių duomenų informacinei ieškai parengtos asmenvardžių, chronologinė, kolektyvų, leidėjų, spaustuvių, publikavimo vietų, nerastų leidinių rodyklės. Šiuo darbu stiprinama lietuvių periodinės spaudos paieškinė informacinė funkcija sudarant sąlygas aktyvesnei dokumentinio paveldo vartosenai, tyrimams ir sklaidai.

       Šio leidinio pasirodymo proga kelios kuklaus kaimo kolekcininko mintys. Periodinės spaudos katalogų bandymų būta ir seniau. Tarpukariu tai darė žurnalai „Bibliografijos žinios“ ir „Knygos“. Kolekcininko Povilo Gasiūno katalogą kritikuoti mėgsta visi, bet mažai kas pastebi, kad pagrindinė jo klaida buvo tai, kad išleido ieškomų leidinių katalogą. Jei būtų išleidęs savo asmeninės kolekcijos katalogą – jo vertės niekas negalėtų paneigt. Nes turėjo vieną didžiausių periodikos kolekcijų. Periodinę spaudą aš pradėjau kolekcionuoti 1983 metais. Tuo metu išsamaus periodokos bibliografinio leidinio dar neturėjome. Tiesa, buvo 1940 – 1941 metų periodinės spaudos bibliografija, bet jos aš neturėjau, įsigijau gerokai vėliau. Tekdavo išsirinkt informaciją apie senuosius laikraščius iš tarybinių enciklopedijų. Buvau pasidaręs periodikos katalogą užrašų knygelėje. Kortelinis periodikos katalogas buvo pardavinėjamas kolekcininkų klube. Du svarbūs leidiniai pasirodė 1988 metais. Tai Jadvygos Kazlauskaitės  „Vilniaus periodiniai leidiniai. 1760 – 1918“ ir  „Vilniaus lietuvių periodiniai leidiniai. 1904 – 1940“. Ankstyvųjų Vilniaus periodinių leidinių bibliografinė rodyklė buvo išleista net 1500 egzempliorių tiražu, o tarpukarinių – rotaprintu 500 egzempliorių. Juliaus Tamošiūno parengta „Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1832 – 1982“ išėjo jau tik atkūrus nepriklausomybę – 1991 metais. Tiesa,  jo kolekcijos parodos katalogas pasirodė dar tarybiniais laikais – 1989 metais. Labai norėjau tą parodą pamatyt, deja, neturėjau tokių galimybių. 1994 metais pasirodė jo „Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1983 – 1993 su 1832 – 1982 bibliografijos papildymu“. 1990 – taisiais pasirodė ir minėtos naujos 2018 metų bibliografijos pirmtakas, bet man jo įsigyti nepavyko, buvo išleistas nedideliu tiražu. Žilvinas Januška šiuo metu turi didžiausią privačią senosios periodikos kolekciją Lietuvoje. Joje virš 1400 skirtingų pavadinimų leidinių, pasirodžiusių iki 1944 metų. Tarp jų tik 33 šapirografiniai leidiniai. Žilvino teigimu, rankraštiniai leidiniai yra labai reti ir dar rečiau jų pasirodo pardavime. Kolekcionavimo pradžioje jis pastoviai pirkdavo laikraščius iš penkių asmenų, rinkusių periodiką, o paskui sustojusių. Šie asmenys savo kolekcijose turėtus rankraštinius leidinėlius jau buvo pardavę muziejams ar bibliotekoms, nes tai buvo lengviausias kelias. Tuo tarpu jų turimų spausdintų spaustuvėse laikraščių bibliotekos nepirkdavo, o Žilvinas juos mielai įsigydavo. Ilgainiui ir pats jau tavo išrankus. Parsineša jis ir dabar pastoviai naujų leidinių, bet tai jau labiau žaidimas su smulkmenomis: tai antraštė įdomi, tai pirmasis numeris, tai viršelis gražus. O iš viso jo kolekcijoje yra virš 4300 skirtingų periodinių leidinių. Senąją spaudą jis pradėjo kaupti tik 1997 metais, žymiai vėliau, nei aš. Tiesa, anksčiau į jo rankas irgi papuldavo senųjų leidinių, bet jis to laikotarpio nevadina kryptingu rinkimu. Pasiekus tokį lygį, dabar kolekcija pildosi jau labai pamažu. Pastaruoju metu per metus kolekciją papildo jau tik 15 – 20 naujų pavadinimų. Žilvino teigimu, palėpės jau peržiūrėtos, todėl tenka ieškot naujų papildymo šaltinių. Čia reikia pastebėti, kad tarybinių laikų periodikos kolekcionavimo sąlygos visiškai skyrėsi nuo dabartinių laikų. Tai buvo šios srities kolekcininkų aukso amžius. Šiandien likę tik du spaudos kolekcininkai, o tada jų buvo apie 10 – 20. Kai kas sakytų, kad kokia čia gausybė, 10 – 20 tai irgi gana mažai. Tačiau to visiškai užteko, kad susidarytų rinka. Reikia pastebėti, kad dalis leidinių yra labai reti, todėl visiems kolekcininkams kai kurių pavyzdžių tikrai neužtekdavo. Plius dar buvo gausus ratas atsitiktinių žmonių, besidominčių spauda. Tokių, kurie specialiai nerinkdavo, bet įsigydavo kažką pasiskaityt, pavyzdžiui žurnalą „Karys“. Tai buvo visai kiti laikai, dabartiniam žmogui gal net sunkiai suprantami. Atrodo, dabar pilna visokios spaudos. Tarpukariu irgi buvo panašiai. Tačiau sovietiniais metais ši spauda buvo sunaikinta ir labai sėkmingai. Buvo tikras informacijos badas. Sovietinių laikraščių nuobodybė skatino ieškot kažko kita. O tarpukario leidiniuose kolekcininkas galėdavo daug ko rast, nuo rimtų istorinių tekstų iki bulvarinio pobūdžio informacijų. Nors  aš aktyviai spaudą renku ir dabar (kiek leidžia mano galimybės), bet tenka pripažint, kad sovietmečiu tiek rinkti, tiek skaityti buvo žymiai įdomiau. Neseniai įsigijau daug tarpukario bulvarinės spaudos. Ir ten radau labai įdomių tekstų – tiek apie Dzūkijos istoriją, tiek siaubo kūrybos. Labai gaila, kad neteko jų skaityti anksčiau, sovietmečiu. Dar būtina pastebėt, kad sovietinių laikų kolekcininkai rinko ne tik dėl savęs, bet ir dėl išsaugojimo ateities kartoms. Šiandien kai kam tai gali pasirodyt naivu ar neįtikėtina, bet tada situacija buvo visai kita. Informacijos badas, žmonės mokėdavo už senas knygas didelius pinigus. Sovietmečiu antikvariatai veikdavo, bet juose galima buvo įsigyti tik žurnalą  „Kultūra“, ar kitus ideologiškai režimui priimtinus leidinius. Nebuvo prekiaujama ne tik kairiųjų pažiūrų, bet ir pačių komunistų senaisiais laikraščiais. Reikia pastebėt, kad sovietmečiu tokios spaudos rinkimas buvo pati pavojingiausia kolekcionavimo rūšis. Ypač buvo baiminamasi dėl vokiečių laikais leistų laikraščių. Situacija visiškai pasikeitė po 1990 metų. Labai greitai žmonės prisisotino informacija, tarpukario periodinės spaudos buvo galima įsigyti laisvai. Leidinių ėmė vis daugėti, o besidominčių mažėti. 1990 metais vis labiau ėmė kristi pinigų vertė. Todėl senieji leidiniai tapo labai pigūs. 1991 – 1993 metais buvo galima lengvai ir pusvelčiui surinkt gerą periodikos kolekciją. Ką aš ir dariau. Jei tarybiniais laikais aš spaudą rinkau daugiausia tik po vieną pavyzdį kiekvieno periodinio leidinio, tai po 1990 metų mano kolekcija labai išsiplėtė. Gali kam kilti klausimai, ar tai klaida, ar tai pozityvu. Atsakymas būtų sudėtingas, atsižvelgiant į Tomo Petreikio pranešime paminėtus tokios kolekcijos gabaritus. Tačiau 1993 metais situacija vėl pasikeitė – buvo įvestas litas. Periodiniai leidiniai vėl pabrango, todėl man teko grįžt prie senesnės praktikos rinkti tik po vieną pavyzdį. Labai greitai pradėjo trūkti pinigų, todėl norint toliau pildyt savo kolekciją, teko dalį leidinių parduot. Aš gailiuosi nebent tik to, kad kai kuriuos leidinius pardaviau labai skubotai, šiandien dalies jų vertė būtų labai didelė. Kurį laiką man sekėsi nusipirkt visus norimus periodinius leidinius. Tačiau ilgainiui pinigų ėmė neužtekti ir teko praleist dvi labai puikias kolekcijas. Vienos iš jų pirkėjas buvo Žilvinas. Bet apie tai – kitą kartą. Žilvinas įsigijo dar ir nemažą Algimanto Giedros kolekciją. Žilvinas formuoja savo kolekciją panašiu principu kaip ir aš – stengiasi įsigyt po vieną pavyzdį kiekvieno periodinio leidinio. Tačiau, jei leidinys yra retas, tokio mielai priglaudžia ir kelis numerius. Ir jis nelinkęs atsisveikinti su savo retais leidiniais, ypač su tokiais, kurių turi tik vieną egzempliorių. Kartą aš sužinojau, kad jis turi įsigijęs labai retą  „Dainavos šaulį“, išleistą Alytuje. Nors aš daug metų renku spaudą, bet šio laikraščio turiu tik kopiją, todėl siūliau Žilvinui labai aukštą kainą, bet jis nesutiko jo parduot. Ž. Januška pradėjo nuo sąjūdžio periodikos. Čia jis taip pat pasiekė aukštumų. Nors šią temą mes pradėjome rinkti tais pačiais metais, bet greitai Žilvinas mane aplenkė ir čia. Tuo labiau, kad aš labai aktyviai rinkau tik pirmuosius 5 metus. Žinoma, papildau savo kolekciją ir dabar. Kalbant apie periodikos kolekcijas gali kilti klausimas, ar gali privatus kolekcininkas surinkt tokio lygio kolekciją, kokią turi LNB. Čia reikia pastebėt, kad Lietuvos didžiųjų bibliotekų rinkiniai yra milžiniški, rinkti daugybę metų. O kolekcininko gyvenimo amžius ribotas. Plius daugumas leidinių yra labai reti, todėl įsigyti jų vis sunkiau. Ypač reti tarpukario gimnazijų laikraštėliai. LNB laikraštėlių kolekcija labai didelė. Tačiau galima ir pastebėt, kad ant daugelio jų yra garsių tarpukario Lietuvos kolekcininkų Povilo Gasiūno ir Jono Kirlio nuosavybės ženklai. Peršasi išvada, kad vis dėlto ir kolekcininko indėlis saugant paveldą gali būt didžiulis. Juk tada tokių leidinių niekas nerinko, todėl būtent kolekcininkų dėka laikraštėliai ir buvo išsaugoti. Ir dar vienas pastebėjimas. Tomas Petreikis seminaro dalyviams pristatė pačius seniausius periodinius leidinius lietuvių kalba. Šie leidiniai neišlikę. Ir tik vienas jų užfiksuotas senoje fotografijoje. O ta fotografija – būtent kolekcininko parodos. Minėti Povilas Gasiūnas ir Jonas Kirlys buvo patys garsiausi savo laikmečio periodikos rinkėjai, tačiau iš tikrųjų tuo metu buvo ir daugiau šios srities rinkėjų, išlikę jų skelbimai laikraščiuose. Leidinį „Lietuvos bibliografija. Serija B, Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823-1940. D. 1 “ (2018) pasitinku ir vertinu labai teigiamai. Jis suteiks galimybę kolekcininkams sužinot, kokių leidinių yra ir leis pasirinkt, ką reikia rinkti. Sąlyginai, nes naudojantis dar ir savo patyrimu, kolekcininkas galės nustatyti ir leidinių retumą, naudodamasis šia rodykle. Įdomu, ar ateityje bus ir periodikos rodyklės su kainomis. Svarbiausi pasaulio kolekcionavimo centrai yra JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Šios šalys yra tikrai su didelėm kolekcionavimo tradicijom ir patirtim. Pavyzdžiui, galiu paminėt, kad JAV ant sienos įrėmintas kabinamas ne tik plakatas, bet net ir laikraštis, ar žurnalas, ar net jo viršelis su svarbiais istoriniais įvykiais. Tuo tarpu Lietuvoje, nors periodiką renku daugybę metų, bet nemačiau, kad kas pirktų ir kabintų ant sienos kokį V. Kudirkos „Varpą“, ar kitus Lietuvos istorijai svarbius leidinius. Taip pat labai saviti kolekcionavimo centrai yra netoli mūsų – tai yra Rusija ir Lenkija. O Lietuva tai labai menkos kolekcionavimo kultūros šalis, nors tradicijų būta, bet jos nutrauktos okupacijų, išlikę negausūs kolekcininkai jau susiduria su naujais iššūkiais, tiek neigiamu valdžios požiūriu, tiek gyventojų mažėjimu. Paimkim populiariausią kolekcionavimo rūšį – numizmatiką. Lietuvoje dar tik pasirodo rimtesni monetų katalogai, neseniai varčiau Žygimanto Augusto monetų katalogą. Amerikoje net specialūs albumai tik amerikietiškų monetų kolekcijai leidžiami.  Net ir Rusijos monetų mėgėjams yra lengviau, nes Rusijos rinkos galybė lemia, kad rusiškų monetų katalogai yra geri, pastoviai atnaujinami, jie yra su monetų tiražais, su kainomis. Ir jie yra pdf formate, galima net parsiųst telefoninę versiją. Yra net senų sagų katalogai. O su spauda yra visai kitaip. Pavyzdžiui pateiksiu elementarų atvejį iš savo bibliofilinės patirties. Rusijoje yra leidžiami bibliofiliniai periodiniai leidiniai, kur galima būtų pasiskaityt apie įvairius spaudos pavyzdžius. Kartą Vidmanto Staniulio knygyne įsigijau žurnalo „Pro knigi“ dviejų metų komplektus. Man žurnalas patiko ir aš noriu įsigyt jo naujausius numerius. Tačiau tai padaryt nėra lengva ir man kol kas nepavyko. Užsiprenumeruot neįmanoma. Tačiau pavyko sužinot, kad šį žurnalą vienas žmogus atveža ir pardavinėja Rygoje. Tada nusprendžiau parašyt žurnalo redaktoriui ir paklaust, kaip galima tą žurnalą įsigyt. Ir paaiškėjo, kad tas žmogus jį perka Maskvoje ir atveža perparduot į Rygą. Redaktorius žadėjo sužinot to žmogaus kontaktus. Tada būtų galima su juos susisiekt, pasiklaust, kada jis atvažiuos į Rygą ir tada prašyt pas savo pažįstamą kolekcininką, kad nupirktų man tą žurnalą, kai bus Rygoje. Tą padaryti aš prašiau Utenos kolekcininką Arvydą Jurkaitį. Tačiau redaktorius taip ir neatsakė man. Va tokia sudėtinga procedūra. Tačiau ką šis pavyzdys rodo. Rodo, kokia iš tikrųjų menka Lietuvos kolekcionavimo rinka, nes nėra nei paklausos, nei galimybių žurnalui įsigyt. Net ir mažesnės Latvijos rinka žymiai solidesnė, nes ten atveža tą žurnalą. Tiesa, žinau, kad yra vienas Lietuvos bibliofilas, kuris apeina tokius barjerus, bet jis turi daug pažįstamų Rusijos bibliofilų, o gal ir pats perka Rygoje – tai Gintautas Trumpis. Na, gal dar bandysiu pasinaudot jo patirtimi, kaip man įsigyt tą žurnalą. Kai kas gal patars, kad galiu pirkt Prancūzijoje kitą bibliofilų žurnalą. Taip tai tiesa, bet žurnalo siuntimas bus labai brangus, plius realiai veikia pirkėjų iš Lietuvos diskriminacija, dėl daugybės problemų dalis pardavėjų tiesiog nesiunčia savo prekių į tokią šalį. Daugybė pavogimų ir įvairių trukdymų lemia, kad Lietuva laikoma nepageidaujama šalimi. Dažnai reikia paieškot tokio pardavėjo, kad siųstų savo prekes į Lietuvą. Tad geriau bandysiu žurnalo „Pro knigi“ ieškot per bibliofilą Gintautą Trumpį.  O kol tai pavyks – užsisakiau lietuvišką žurnalą  „Tarp knygų“. Seminaro dieną gavau dovanų Gintauto Trumpio leidinį „Asmeninė knyga. Katalogas. Knyga II. Mažoji Lietuva“. 17 knygos egzempliorių yra vardiniai, iš tų 17 savininkų 2 skaitė savo pranešimus ir šiame seminare: Tomas Petreikis ir Žilvinas Januška. Na, o mano egzempliorius yra numeruotas 30 numeriu. Apie šią knygą parašysiu atskirai. Bet aš ją paminėjau ne šiaip sau. Tuo labiau, kad greitai mano kolekciją papildė ir Šarūno Toliušio knyga „Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811 – 1939“ (Klaipėda, 2018). Neišvengiamai kyla klausimas, ar kolekcininkui geriau leisti tik savo kolekcijos katalogus, ar bandyt aprėpt visumą? Kad ir koks būtų atsakymas, man įdomios abi šios knygos.

Mokytojo Emilio Šneiderio klasė. Ricielių pradžios mokykla, 1930 m.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, www.voruta.lt

Esu rašęs apie kolekcionavimą tarpukariu Dzūkijoje. Domėjausi ir vietos privačių muziejų veikla. Ir kartą netikėtai gavau vieną elektroninį laišką. Jį parašė Joana Schneider. Tame laiške buvo rašoma apie tai, kad Joana yra išsaugojusi tarpukario fotografijų, kurios gali būti man įdomios. Tos fotografijos yra iš jos dėdės Emilio Šneiderio albumo. Emilis Šneideris (Emil Albert Schneider) – tai tarpukario Dzūkijos mokytojas, kuris buvo įkūręs Ricieliuose senienų muziejų, apie jį aš buvau rašęs spaudoje. Joana Schneider yra Emilio Šneiderio giminaitė. Ji labai brangina savo dėdės atminimą, tačiau norėtų padovanoti jo fotografijas tam, kas domisi jos dėdės darbais. Joana neslėpė, kad buvo, kas domėjosi jomis ir norėjo įsigyti. Tačiau po ilgų abejonių ir svarstymų ji pasirinko mane, kaip besidomintį jos dėdės darbais. Aš patvirtinau Joanai, kad aš ne tik domiuosi jos dėdės darbais ir senomis fotografijomis, bet ir tyrinėju kolekcionavimo istoriją. Pats esu kolekcininkas, todėl ši tema man labai įdomi. Aš stengiuosi įsigyt visas svarbesnes knygas apie kolekcionavimo istoriją. Todėl aš įsigyčiau ir Emilio Šneiderio fotografijas. Kartu aš peržiūrėjau esamą informaciją apie šį asmenį ir pastebėjau, kad iki šiol neturime atskiro straipsnio apie šią asmenybę. Esama informacija labai fragmentiška ir net netiksli. Todėl pažadėjau Joanai Schneider, kad aš imsiuosi darbo ir bandysiu rankiot po kruopelę visą informaciją ir sukaupęs medžiagą, bandysiu parašyt atskirą straipsnį. Tikiuosi, kad mano darbas nebus veltui ir kažkas tai įvertins, nes tai taps prieinama besidomintiems Lietuvos istorija.  Norėčiau paminėt ir dar vieną istoriką, kuris neabejotinai įtakojo mano tekstą – tai alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas. Gintaras jau seniai garsėja savo straipsniais ir knygomis apie Dzūkijos istoriją. Todėl nesistebiu, kad jis  susidomėjo ir Emilio Šneiderio asmenybe. Jo tyrimų rezultatas yra tai, kad Gintaras surado dokumentus, kurie liudija, kad visos autoritetingiausios Lietuvos paveldo institucijos, kaip kultūros paveldo departamentas, Lietuvos archeologijos draugija, www.epaveldas.lt Emilio Šneiderio atžvilgiu pasielgė nelabai gražiai – sukergė jį su visai kitu asmeniu ir padarė iš dviejų asmenų vieną – ir taip Šneideris tapo Šneideraičiu. Tačiau šiuo atveju Gintaras pasielgė visai ne kaip konkurentas ir informavo apie savo tyrimus mane. Žinoma, pažadėdamas sumalti į miltus ir mane, jei tik aš prisijungčiau prie neišmanėlių draugijų ir klaidinčiau savo raštais besidominčius istorija. Aš ilgai galvojau, kaip galėjo atsitikti, kad Šneideris tapo Šneideraičiu. Pradžioje maniau, kad gal jis pasirašinėjo savo straipsnius kaip Šneideraitis. Bet pasitikrinau svarbiausias jo publikacijas – jis pasirašinėjo pavarde – Emilis Šneideris. Dar ėmiausi tikrinti jo smulkesnes publikacijas – gal nors jau ten Šneideraitis buvo jo slapyvardis. Bet vargu ar klaidinančių straipsnių rengėjams buvo žinomos smulkesnės Emilio Šneiderio publikacijos. Emilis nemažai rašė žurnalui ,,Trimitas“. Apibendrinant mano sukauptą informaciją, galima teigti, kad šiame žurnale jis tikrai mažai pasirašinėjo savo pavarde. Aptikau tik vieną žinutę, pasirašytą pavarde. Dažniausiai jo vartotas slapyvardis – Siredienš. Tai yra jo pavardė, tik parašyta atvirkščiai. Dalis jo publikacijų buvo visai nepasirašytos. Pasirašinėdavo ir S.E., o kiti jo vartoti slapyvardžiai – Šaulys, kregždė, Koresp., Liškiavietis. Todėl kol kas vadinkim tai mįsle. Nes bendra tarp tų dviejų asmenų tik vardai. Tačiau neseniai aš įsigijau keletą tarpukario Latvijos fotografijų, kuriose buvo nufotografuoto asmens pavardė – Šneiders. Tad nesiimsiu spręsti Šneideraičio mįslės, bet geriau pajuokausiu, kad ateityje Lietuvos paveldo institucijos gali iš Emilio Šneiderio padaryt ir Šneidersaitį. Žinoma, juokai juokais, bet vis dažniau tenka nusivilt netikslumu informacijų, kurias spaudoje pateikinėja sėdintys moksliniuose institutuose. Joana Schneider neseniai lankėsi Lietuvoje. Nors asmeniškai ir neteko su ja susitikti, tačiau jos dėdės nuotraukos senienų mylėtoją pasiekė. Jas iš Kauno į Alytų parvežė Gintaras Lučinskas. Savo kelionės metu Joana Schneider buvo nuvykusi ir į  Ricielių mokyklą. Ten ji buvo maloniai sutikta ir jai parodyta, kas ten likę. Ji matė ten ir tokių fotografijų, kurios dabar yra pas mane. Joanos Schneider teigimu gal ir nesvarbu, kad mokyklos daugiau nėra, bet tas senas mokyklos pastatas dar išlikęs, jis išremontuotas. Joanna Schneider kai ką gavo ir atminčiai dovanų iš Ricielių.

Lietuvos pedagoginių muziejų istoriją tyrinėjo Jonas Bielskis. Aš turiu įsigijęs jo knygą ,,Muziejininkas Vincas Ruzgas“, išleistą 1993 metais. Tos knygos tituliniame puslapyje autorius įrašė ir dedikaciją, kurioje teigiama, kad Vincas Ruzgas buvo ir gabus bibliotekininkas. Jonas Bielskis pastebi, kad pedagoginių muziejų būta ir carų valdomoje Lietuvoje, tačiau tos įstaigos skirtos ne tiek švietimui, kiek pravoslavybei, rusicizmui, svetimai kultūrai skiepyti. J. Bielskis išsamiai aprašo 1921 metais įkurto pedagoginio muziejaus istoriją ir jo veiklą. 1925 m. muziejų aplankė 51 ekskursija ir 1698 pavieniai lankytojai, 1926 metais – 51 ekskursija ir 2987 lankytojai, 1927 m. – 64 ekskursijos ir 2941 lankytojas. Lankytojus traukė ne tik ekspozicijos, parodos, bet ir paskaitos bei įdomūs prelegentai. Tarpukario Lietuvos mokyklų muziejų veiklą tyrinėjo Nastazija Keršytė. 2003 metais pasirodė jos knyga ,,Lietuvos muziejai iki 1940 metų“. 1934 – 1936 m. buvo suorganizuota Lietuvos mokyklų apklausa, norint sužinoti, kokius jos turi muziejus ar muziejinės reikšmės vertybių rinkinius. Paaiškėjo, kad daugiau nei 400 mokyklų turėjo muziejus. Juos kurti skatino tautinės mokyklos pedagogikos koncepcijos. Nuo 1919 m. kertiniu tautinės mokyklos kūrimo akmeniu buvo pasirinktas savo krašto ir tautos pažinimas. Ši nuostata buvo tautos savisaugos išdava. Kraštotyra buvo įtraukta į mokyklų programas, mokymo ir ugdymo procesą. Ji tapo metodikos priemone, tautinio auklėjimo principu. Mokyklose buvo skatinamos šios pagrindinės kraštotyros kryptys: tautosakos, istorijos, gamtos reliktų rinkimas, gamtos stebėjimai. Buvo organizuojama krašto senovės pažinimo, istorijos, gamtos būreliai, kuopelės. Dažnai jų veiklą apvainikuodavo muziejus. Alytaus gimnazijoje veikė Simono Daukanto istorijos mėgėjų būrelis. Vyravo nuomonė, kad muziejus – mokyklos prestižo požymis, priemonė mokymui, ugdymui ir tautiniam auklėjimui. Pasak V. Ruzgo, jų įkūrimas mokyklose buvo svarbus psichologinis faktorius, ypač reikšmingas kaimo jaunimui, kadangi žadino jį domėtis tėviškės istorija ir gamta. Nepriklausomos Lietuvos laikais mokyklose veikdavo mokykliniai muziejai, padėdavę per atskirų dalykų pamokas gaunamai informacijai papildyti ir įtvirtinti. Tokie muziejai padėdavo išspręsti vaizdinių mokymo priemonių stygiaus problemą ir paįvairindavo istorijos ir kraštotyros mokymą. Mokyklų muziejų veiklos niekas nereglamentavo. Švietimo ministerija tik rekomendavo juos steigti, tačiau nekontroliavo, nes tai nebuvo privalomas dalykas. Jie atsirado ir gyvavo istorijos, literatūros ir kitų specialybių mokytojų iniciatyva. N. Keršytės teigimu nebuvo mokyklų muziejėlių turto (kuris dažnai būdavo vertingesnis už kabinetų ir net bibliotekų) apskaitos, jie nebuvo įtraukiami į skelbiamas mokyklų ar švietimo ministerijos darbo ataskaitas, kadangi muziejėliams nebuvo skiriama lėšų. Valdžios požiūris į mokyklų muziejus turėjo įtakos jų pobūdžiui ir būklei. Daugeliui mokyklų muziejams trūko patalpų, dažnai rinkiniai būdavo nepakankamai muziejiškai sutvarkyti, eksponatai išdėlioti klasėse ant stalų, suolų, spintose, pakabinti ant sienų be didesnės atrankos ar sistemos, dažnai kartu su kitais mokinių darbeliais[1]. Tik vienas kitas muziejus galėjo didžiuotis gausiais rinkiniais, didesnėmis patalpomis, tinkamai įrengta ekspozicija, aprašytais, sumetrikuotais ir suinventorintais eksponatais. Alytaus miesto taryba skyrė lėšų ir norėjo perkelti į miesto centrą Alytaus miškų ūkio mokyklos muziejų, kuris buvo gerai sutvarkytas ir kuriuo domėjosi vietos visuomenė: norėjo, kad šis muziejus taptų gera mokymo priemone ir kitoms Alytaus mokykloms.

        Muziejus paminėjau ne šiaip sau, bet norėdamas pastebėti, kad jų kūrimasis labai skyrėsi nuo bibliotekų. Muziejai daugiausia kūrėsi privačia iniciatyva, nesulaukdavo iš valstybės nei tinkamo dėmesio, nei paramos, o dėl  bibliotekų manyta ir elgtasi visai kitaip. Iš karto finansuota ir kreiptas dėmesys iš valdiškų instancijų. Tiesiog suvokta  bibliotekų svarba švietimui, o mokyklų muziejais nesirūpinta. Net ir mokytojų profesinė sąjunga, rūpindamasi kiekvienoje mokykloje įsteigti biblioteką ir 1920 m. įkūrusi Centrinę biblioteką mokytojams, mokyklų muziejams teikė mažai reikšmės. Netvarkė jų statuso ar muziejinio darbo metodikos reikalų. Dalis daiktų pražuvo, sunyko. Net buvo siūloma palikti mokyklų muziejams tik reikalingiausius mokymui pavydžius, o vertingus muziejinės reikšmės daiktus atiduoti kraštotyros muziejams. Dėl šių ir kitų motyvų vienų mokyklų muziejams daiktai, kitų – visi rinkiniai atiteko kraštotyros ir valstybiniams muziejams. Į Alytaus kraštotyros muziejų buvo atiduoti Lazdijų gimnazijos muziejaus rankraščių, spaudinių, tautodailės, numizmatikos, etnografijos rinkiniai. Daugelį jų surinko Seinų gimnazijos lietuvių literatūros istorijos ir stilistikos mokytojas Motiejus Gustaitis, važinėjęs su dviračiu po Seinų, Lazdijų apylinkes ir rinkęs medžiagą lietuvių kalbos žodynui.

       Emilis Šneideris gimė 1904 09 29 Strupių kaime (Šakių r. sav.), Marijampolės apskr. Karolio Leopoldo Šneiderio ir Joanos Vilhelminos Ešytės šeimoje. 1918 m. baigė Griškabūdžio pradžios mokyklą. 1919 – 1920 m. mokėsi privačiai. 1921 m. baigė metinius Kauno mokytojų seminarijos kursus. Toliau man ir vėl nori nenori viena po kitos tenka taisyti kultūros paveldo departamento, Lietuvos archeologijos draugijos autorių klaidas, esą Emilis Šneideris ,,1922-1928 m. mokytojavo Ricieliuose (Lazdijų r.), įsteigė Ricielių šaulių būrį ir jam vadovavo“. Eilinis pastebėjimas – Emilis Ricieliuose mokytojavo tikrai ne iki 1928, bet iki 1932 metų. Gintaro Lučinsko surastais duomenimis 1922 01 10 – 1932 07 01. Na ir dar vienas klausimas autoritetingų svetainių autoriams – ar Emilis Šneideris iš tikrųjų įsteigė Ricielių šaulių būrį ir jam vadovavo? Nes aš kol kas neturiu pakankamai žinių apie tokio šaulių būrio buvimą. Tie autoriai matomai rėmėsi paties Emilio rašytu CV, bet ne šaulių būrių istorija. Gal tai buvo kokio stambesnio būrio skyrius? Nes Emilis Šneideris pats parengė Liškiavos valsčiaus šaulių istoriją (paskelbta 1931), ten jis tokio šaulių būrio nemini. Mažesnių vietovių šaulių būrių masinis steigimas prasidėjo gerokai vėliau. Jis dalyvavo Liškiavos šaulių būrio veikloje. 1922 metais buvo išrinktas šio būrio valdybos sekretorium. Šias pareigas būryje jis ėjo dar ir 1927, 1929 ir 1930 metais. 1923 metais buvo valdybos švietimo komisijos pirmininku. 1925 – 1926 metais ėjo būrio valdybos pirmininko pareigas. 1929 – 1930 Šneideris organizavo šaulių spaudos talką. Panašias pareigas jis vėliau ėjo ir Merkinės šaulių būryje (1933 metais jis buvo išrinktas būrio valdybos sekretorium). 1930 m. vyko valsčiaus mokinių šventė, kurioje dalyvavo ir kitos mokyklos su savo mokinių darbelių eksponatais. Taip pat Emilis dalyvaudavo ir chorinėje veikloje, tiek Ricieliuose, tiek vėliau. 1931 m. per sekmines mokinių vakare koncertavo Emilio vadovaujamas mokinių choras, taip pat jam vadovaujant mokiniai suvaidino veikalą ,,Laimės gėlė“. Emilis Šneideris vadovaudavo ir mokinių ekskursijoms.  Tautosaką ir senienas jis rinko nuo 1922 metų. Pradžioje senienas laikė ąsotyje. E. Šneideris stengėsi, kad kaimui pastatytų naują mokyklą, surinko 120 parašų, važiavo į Kauną. Mokykla pastatyta per vienerius metus, atidaryta 1926-aisiais. Kaimo žmonės su arkliais vežė akmenis, plytas. Mokyklos atidarymo iškilmių aprašymą spaudoje paskelbė pats E. Šneideris. Svečiams iš Kauno pasitikti 4 km kelio buvo išpuošta tautinėmis vėliavomis. Mokyklos pamatuose įmūryti mokyklos statymo dokumentai. Mokykloje įrengtos patalpos muziejui ir kambariai mokytojams. Naujose patalpose muziejus didėjo, buvo vedama eksponatų apskaita, rengiamos ekspedicijos. Dominavo numizmatika ir archeologija, bet turėta ir knygų. 1945 m. mokykloje įsikūrė stribų būstinė. Tad ,,liaudies gynėjai“ sunaikino visus eksponatus. 1932 m. Emilis Šneideris apsigyveno Merkinėje, pusę metų dirbo valsčiuje raštininku. 1934 m. Merkinėje įsteigtas  JSO klubas. Klubo valdybos pirmininku išrinktas mokytojas Lekavičius, reikalų vedėju – Jakubauskas, o sekretorium – Emilis Šneideris. 1935 metais Emilis persikėlė į Alytų. Nuo 1935 m. gruodžio 11 d. jis priimtas pradžios mokyklų inspekcijoje Alytuje raštvedžiu, kur dirbo iki 1940 m. rugpjūčio mėn. Gintaro Lučinsko surasti duomenys liudija, kad Emilis Šneideris 1940 10 24 buvo Alytaus dzūkų muziejaus vadovu (dokumentuose pasirašinėjo ,,globėju“).

     1941 metais šis darbštus ir protingas žmogus su savo šeima emigravo į Vokietiją, o 1947 – į Kanadą. Kanadoje turėjo tabako fermą. Jis buvo vedęs du kartus. Pirmoje santuokoje šeima turėjo 3 vaikus: Vandą, Ireną ir Vytautą. Pirmoji žmona Stasė Šimkonytė 1936 mirė Lietuvoje. Užuojautą I Alytaus šaulių būrio šauliui ir Alytaus miesto šaulių būrio choro choristui Emiliui Šneideriui 1936 11 12 pareiškė būrio vadas, taryba, choro vedėjas ir choristai. Antrą kartą vedė 1938. Antroji žmona Erna (Kremer) Schneider buvo gimusi 1910 03 10 Pojevonyse (Vilkaviškio raj.). Antroje santuokoje turėjo 2 vaikus. Sūnus Benno Leonard Schneider gimė 1938 Alytuje, o Reinhard Edwin Schneider gimė Obersarten Kreis Soltan Vokietijoje. Emilis mirė 1957 06 19 Rodney Ontario, Kanadoje nuo širdies smūgio, o žmona Erna ten pat  2008 06 27. Kai ką Emilis išsivežė ir į Kanadą – tarpukario Alytaus vėliavų. Toronto lietuvių klubui jis dovanojo šias vėliavas: Vilniui vaduoti sąjungos Alytaus skyriaus ir lietuvių tautiško jaunimo sąjungos  ,,Jaunoji Lietuva“ Alytaus rajono. Su Emilio Šneiderio mintimis ir tyrinėjimais susipažinti galima iš jo teksto ,,Liškiavos senovė“, paskelbto žurnale ,,Gimtasai kraštas“. Savęs jis nelaikė nei senovės, nei archeologijos specialistu, bet tik mėgėju. jo nuomone, kiekvienas mokytojas su savo mokiniais turėtų tirti savo krašto aplinką, o surinktas žinias pristatyti visuomenei. Taip visi po truputį ir padėtų sudaryti pilną Lietuvos archeologijos žemėlapį. Emilio teigimu negerai, kai mokytojai atsitiktinai vietos gyventojų rastas senienas pasisavina ir išsikeldami į kitas tarnybos vienas išsiveža. Jos turėtų likti mokyklos muziejuje, tada vietos gyventojai ir mokiniai neraginami pildytų muziejų. Nemažai archeologinių dirbinių randa ūkininkai. Jei pradžios mokyklos mokiniai per pamokas tinkamai informuojami apie mūsų senovę, tada jie ima labiau savo kraštą mylėti ir domėtis jo praeitimi. Mokiniai tada atneša į mokyklą archeologinių radinių ir jie brangins tokius užaugę, neleis jiems pražūti. Emilio teigimu tokių senovės mylėtojų reikia kuo daugiau. Ricielių kaimo laukuose rasta 1 sveikas kirvukas, 5 kirvelių pusės ir vieno tik dalis. Iš Liškiavos klebono Sidaravičiaus gautas vienas apeiginis juodo akmens kirvukas. Dar rastas akmeninis papuošalas, akmeninė saga ir balto titnago kaltelis. Dauguma radinių rasti laukuose arčiau kaimo ežerėlių. Visi radiniai pateko į Ricielių pradžios mokyklos muziejų. Ricielių kaimo laukuose rasti trys ietigaliai. Du pateko į mokyklos muziejų, o trečias buvo pas radėją ūkininką Kostą Matulevičių. Ricielių kaime, netoli Juodelio ežero ūkininkas Kostas Šimkonis ardamas lauką rado puodų šukių ir kaulų ir pastebėjęs toje vietoje juodesnę žemę pranešė apie tai Emiliui Šneideriui. Šis tyrinėjo tą lauką remdamasis archeologo P. Tarasenkos nurodymais spaudoje. 7 kv. metrų plote surinko virš 100 kaulų, 3 geležinius peiliukus, pusę skrituliuko iš akmens ar degto molio ir nemažai puodų šukių su degto akmens priemaišomis. 1928 m. Panaros sodžiuje buvo kasama duobė linams minti ir rastas senovinis šautuvas su titnagu veikiančia spyna. Medinės dalys jau buvo supuvusios. Nuvykęs Emilis Šneideris gavo tik spyną, o vamzdis jau buvo nuneštas pas kalvį. Gailiūnų kaime esančiame Slapikių miškelyje slapstėsi sukilėliai ir ten rasta kaulinė šakutė pateko į Ricielių mokyklos muziejų. Liškiavoje, prie pat upelio, netoli Prieklėštarės kalno buvo žemas kalnelis, kur randama žmonių griaučių. Kalniukui slenkant, žmonių griaučiai išeidavo į paviršių. Vieną tokį paviršinį kapą Šneideris tyrinėjo, bet prie griaučių rado tik kalvio dirbtas karsto vinis. Liškiavos ūkininkai čia kasdavo duobes bulvėms laikyti. Jie pasakodavo, kad seniau, kasdami duobes, rasdavo ir monetų. Aušrinės kaime, buvusio Aukštojo dvaro laukuose, prie Bedugnio ežero esantis kapinynas pavertas dirbamu lauku. Viktoro Šimkonio sklype rasta žalvarinio sagčių ir kt. dirbinių. Kiek toliau nuo šios vietos, Bolesius Ruckis rado religinio turinio medalį, kurio vienoje pusėje – vyras iškėlęs į dangų rankas, o moteris sudėjusi rankas ant krūtinės abu atsiklaupę garbina viršuje esančią saulę ar mėnulį, o aplink užrašas SSTANIS S.AL OYS. Kitoje – atvaizdas vyskupo ar šventojo, kuris laiko rankoje lentą su 10 dievo įsakymų, o viršuje spinduliuojanti saulė ar mėnulis, aplink užrašas D.LOY.S.I. S.IGN. Šneideris taip pat apgailestauna dėl archeologinėse vietose įrengtų žvyrduobių. Viena tokių buvo įrengta Aušrinės kaime. Vieną geležinę sagtį, rastą žvyrduobėje Šneideris aptiko pas vieną ūkininką Ricielių kaime, kitą – Vilkiautinio kaime. Emilis Šneideris nemažai prisidėjo prie Akiro – Biržio knygos ,,Alytaus apskritis“ (Kaunas, 1931) rengimo. Joje paskelbta daug Emilio surinktos medžiagos apie Liškiavos valsčių. Toje knygoje jis aprašė ir savo muziejų.  Nastazija Keršytė savo 2003 metų knygoje ,,Lietuvos muziejai iki 1940 metų“ šį muziejų pateikia kaip menko muziejaus pavyzdį. Nejučiomis imi galvoti, kodėl? Pradžioje galvojau, gal dėl nedidelio jame buvusių eksponatų skaičiaus. Bet N. Keršytė apskritai visus tarpukario mokyklų muziejus vadina tarsi žeminančiai – ,,muziejėliais“. Žinant valdišką duoną valgančių muziejininkų požiūrį į bet kokią privačią iniciatyvą – tai nestebina. Tačiau po Ricielių muziejaus įvertinimo, N. Keršytė pateikia dar vieną iškalbingą tezę. ,,Tokie ,,menkučiai“ muziejėliai gali būti charakterizuojami panašiai, kaip apibūdino Palangos vidurinės mokyklos direktorius jo mokinių ir mokytojų sudarytą monetų, popierinių pinigų rinkinėlį: ,,tikra žodžio prasme“ muziejėlio nėra“. Ši N. Keršytės tezė mane verčia grįžti prie anksčiau išsakytų šios autorės teiginių, jog ,,nebuvo mokyklų muziejėlių turto (kuris dažnai būdavo vertingesnis už kabinetų ir net bibliotekų) apskaitos“. Tai palaukit, gerbiamieji ponai, palaukit – imu visai painiotis ir nesuvedu galų. Nes randu didelius prieštaravimus jūsų pačių tezėse. Vienur muziejėlių turtas ,,dažnai“ net vertingesnis už bibliotekų, kurios turėjo pastovų aprūpinimą? O kitur ,,daugelis mokyklų muziejėlių buvo tokie, kaip Ricielių pradžios mokyklos muziejėlis”? Nes logiška būtų galvoti, kad jei tuose mokyklų dažnai būdavo tokio vertingo turto ir gerų eksponatų, tai gal ir daugelis muziejų nebuvo tokie menki, ar bent neverta juos taip žeminti. Tuo labiau, kad perskaičius Emilio Šneiderio aprašymą akivaizdu, kad eksponatų apskaita buvo. Ir ten dar buvo labai gražiai įrengta ekspozicija. Todėl apie Ricielių pradžios mokyklos muziejų leiskime papasakoti pačiam Emiliui, nes jis pasakoja labai įdomiai. Renkant tautosaką 1922 – 1923 metais kilo mintis parankioti pas žmones esamų senovės daiktų liekanų. Samdomuose butuose buvo ankšta, mokykla tada nebuvo aprūpinta baldais, todėl nebuvo kur tas dar mažas muziejus dėti. Visa, kas buvo surinkta, buvo laikoma vartojimui netinkamame ąsoty. Vėliau, gavus mokyklai spintą, ėmiau numeruoti kiekvieną radinį ir segti prie kartono lentelių. 1927 – 1928 mokslo metais perėjus į nuosavus naujus mokyklos rūmus, muziejų galutinai sutvarkiau ir įtraukiau mokinius prie senienų rinkimo. Muziejus sparčiai padidėjo. Kad kiekvienas daiktas turėtų šiokius tokius metrikus, buvo užvesti sąsiuviniai, kurių dabar yra iš viso 18. Be to, nuo to laiko pradėta lankyti istorinės vietos ir rankiot visa, ką galima paviršiuje rasti. Ricielių pradžios mokyklos muziejus yra mišrus. Štai trumpai apie kiekvieną jo skyrių. I. Senovės pinigai įvairių valstybių ir laikų. Čia randama lietuvių, lenkų, lietuvių – lenkų unijos laikų, rusų, vokiečių ir kitų senų monetų; viso yra 36 monetos. II. Senovės ginklai ir kiti seni daiktai. Čia sudėta įvairūs akmeniniai kirvukai, poterkos, antspaudai, durklai, papuošalai, titnaginio šautuvo spyna, titnaginių iečių ar strėlių smaigaliai, talismanas arba laimės akmenukas su išraižytais nežinomais ženklais, Vytauto Didžiojo paveikslėlis metalinėje įtvaroje – graižely su parašu: 500 Annyversary – Grand Duke of Lituanie, ir kita, viso 28 egz. III. Rastieji daiktai Liškiavos piliakalnyje. Čia sudėti visi radiniai: neornamentuotos ir ornamentuotos koklių ir puodų šukės (kurių viena tokia: karvės galva snukyje laiko kardą), stiklo pavyzdžiai, akmens kirvukai, įvairūs dantys, kelios monetos ir kita; viso 81 egzempliorius. IV. Rastieji daiktai Punios piliakalnyje. Čia yra tik ornamentuoti kokliai – viso 27 egzemplioriai. V. Okupacijos laikų radiniai. Čia įeina medaliai, seniūnų ženklai ir iškabos, herbai ir kita; viso 11 egz. VI. Suakmenėjimai. Čia yra kaip ir suakmenėjęs kiaušinis, grybas, korys, vietoj rastas gintaras ir kita – viso 43 egz. VII. Įvairūs akmenėliai, kurie įdomūs savo forma, sudėtimi ar šiaip kuo kitu, – viso 16 egz. VIII. Radiniai Liškiavos bažnyčioj ir vienuolyne. Šis skyrius dar jaunas ir turi tik 3 egz. Čia yra medinių bažnyčios žvakidžių liekanos. IX. Senovės knygos – yra viso 4 egz. Tarp jų yra viena graždanka. X. Liaudies dirbiniai – viso 2 egz. XI. Fotografijos, vaizduojančios įžymesnes vietas, valsčiuje rengtas iškilmes, organizacijas, mokyklas ir kt. XII. Pinigų kolekcijos iš okupacijos laikų, kaip caro, kaizerio monetos, ostmarkės, latvių, lenkų, Kerenskio, Lenino, bolševikų, Lietuvos laikini centai ir kt. Be XI ir XII skyriaus muziejuje yra 251 egz. eksponatų. ruošiamas Liškiavos valsčiaus archeologinis žemėlapis.

[1] Vaitkevičiūtė G. Istorijos ir kraštotyros būrelių organizavimas ir veikla Lietuvoje 1918 – 1940 m. // Voruta. 2005. Nr. 10(580).

The post Šarūnas Šimkevičius. Kolekcininko pasakojimai apie Emilį Šneiderį appeared first on Voruta.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Kazys Klimavičius gimė 1886 m. spalio 18 d. Krokininkų kaime, Krokialaukio valsčiuje, Kalvarijos apskrityje (dabar Alytaus rajonas) valstiečių šeimoje. Šiam vaikui teko varginga vaikystė. Teko dirbti praktikantu Simno pašte. Pasitobulinęs 1906 m. įgijo VI kategorijos paštininko – telegrafininko specialybę ir buvo paskirtas dirbti į Račkus Augustavo gubernijoje.

Kazys Klimavičius, dar mokydamasis paštininko – telegrafininko specialybės, svajojo apie kitokį darbą. Savamoksliškai lavinosi, daug skaitė, domėjosi socialiniu žmonių gyvenimu, o tai suformavo jo požiūrį į tuometę padėtį. Daug bendravo su to laikmečio išsilavinusiais mokytojais.

1908 m. išlaikė egzaminus į Marijampolės valstybinę gimnaziją. Tais pačiais metais jam buvo pripažintas liaudies mokytojo vardas ir suteiktas mokytojo darbas. Dirbdamas mokykloje K. Klimavičius lavinosi savimokos būdu. Prenumeruodavo kairiuosius lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Tapo nuolatiniu mokslo populiarinimo žurnalo ,,Vestnik znanija“ prenumeratoriumi. Šis leidinys prenumeratoriams duodavo vertingų priedų – knygų. Be to, pramoko esperanto kalbos, gaudavo šia kalba laikraščių, susirašinėjo su įvairių šalių esperantininkais. Jau patyręs mokytojas 1914 m. mobilizuotas į carinę kariuomenę. Iš jos paleistas, kurį laiką mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje Maskvoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Alytuje ir visą savo gyvenimą paskyrė mokyklai.

1919 m. rudenį tapo naujos Alytuje susikūrusios gimnazijos direktoriumi ir jai vadovavo ketverius metus. Už savo kairiosios pakraipos politines pažiūras buvo paskirtas eiliniu matematikos mokytoju. Savamokslis mokytojas 1927-1928 m. prie Švietimo ministerijos išlaikė specialiuosius egzaminus ir įgijo matematikos ir fizikos disciplinų ciklo gimnazijos mokytojo teises.

1930 m. išleido ,,Dešimtainių logaritmų knygas penkiais dešimtainiais skaitmenimis“, 1931 m. – ,,Galvosūkių pasaulį“. Ši knyga – pirmoji matematikos populiarinimo knyga lietuvių matematikos literatūroje. 1933 m. pasirodė ,,Matematikos vadovėlis. Teorija ir uždavinynas”. Šio vadovėlio recenzentas pedagogas Augustinas Jakučionis, lietuviškų vadovėlių leidimo organizatorius prie 1907 m. J. Basanavičiaus įkurtos Lietuvių mokslo draugijos rašė, kad tai pirmasis matematikos vadovėlis, tikrai tinkąs Lietuvo mokyklai. Ankstesni tos tematikos vadovėliai buvo senesnių, svetimų kopijos su kai kuriais pakeitimais. Minėto vadovėlio parašytos 3 dalys. Iš jo Lietuvos mokyklose mokyta daugiau nei per 20 metų. Dar K. Klimavičius paruošė ir išleido kelis geometrijos vadovėlius, ,,Aritmetiką mokytojų reikalui“. Knygelė ,,Skaičiuokim greit“ (1961 m.) – paskutinė mokytojo knyga. Daugiau kaip 20 matematikos vadovėlių (įskaičiuojant atskiras laidas) paruošė ir išleido Lietuvos mokyklai Kazys Klimavičius (1). 1933-1940 m. nedirbo mokykloje (2). 1940 m. K. Klimavičiui vėl leista dirbti pedagoginį darbą.

Jau nuo 1919 m. mokytojas Kazys dalyvavo mokytojų profesinės sąjungos veikloje, nuo 1920 m. – kooperatyvų judėjime. 1934 m. išrinktas ir į Alytaus miesto tarybą. 1936 m. saugumo byloje apie Klimavičių parašyta, kad jis yra kairiųjų pažiūrų, tarp piliečių patikimas ir visuomenėje turi gerą vardą. Dalyvavo Lietuvos žemės ūkio draugijos, Taupmenų ir kredito draugijos, Mokytojų sąjungos bei Labdarių draugijos veikloje (3).

Iki karo pradžios K. Klimavičius dirbo mokyklų inspektoriumi, neilgai – Švietimo skyriaus vedėju. Karo metais jam vėl uždraudė dirbti švietimo sistemoje. Karui baigiantis vėl tapo Švietimo skyriaus vedėju, o 1946 m. – Mokytojų seminarijos direktoriumi.

K. Klimavičius mirė 1972 m., palaidotas Alytuje. 1989 m., prisimenant K. Klimavičiaus nuopelnus mokyklai, švietimui, pagerbiant jo atminimą, šalia buvusios 2-osios pradinės mokyklos, vėliau – Mokytojų seminarijos (dabar Alytaus miesto Adolfo Ramanausko – Vanago gimnazijos) pastatyta jam skirta portretinė skulptūra.

Alytiškis pedagogas ir kultūros veikėjas Kazys Klimavičius buvo aktyvus Vinco Grušnio knygyno pirkėjas ir Valstybės centralinio knygyno Alytaus skyriaus skaitytojas. Klimavičius skaitymą laikė ne pramoga, bet kultūringo žmogaus prievole. 1939 m. jis prenumeravo 12 Lietuvos ir 10 užsieninių, svetimomis kalbomis leidžiamų periodinių leidinių, be to, dažnai įvairius laikraščius pirkdavo kioskuose. Savo bibliotekoje aš saugau dvi knygas su K. Klimavičiaus antspaudais. Kazys Klimavičius tyrėjo du skirtingus antspaudus, kuriuos abu dėdavo ant knygos, vieną ant viršelio, o kitą ant titulinio puslapio.

1. Antspaudas. Ex libris* Kazys Klimavičius.

2. Antspaudas. Kazio Klimavičiaus / Kn. 876 Nr. / biblioteka.

Abu šie antspaudai buvo Rudzinskaitės-Arcimavičienės knygoje „Dievų ir kvepalų žemė“, išleistoje Kaune 1936 metais. Knygą saugau savo kolekcijoje kartu su dar viena K. Klimavičiui priklausiusia knyga – T. Ivanausko „Lietuvos paukščiais“.

Bibliofilas knygas pirkdavo ir D. Kleimano bei G. Blocho knygynuose Alytuje. Didesnę jo bibliotekos dalį nupirko bibliofilai Vidmantas Staniulis ir Pranas Sasnauskas. Klimavičius savo knygas pradėjo pardavinėti dar gyvas būdamas, o likusias pardavė jo žmona jau po bibliofilo mirties. K. Klimavičiaus biblioteką daugiausia sudarė tarpukario laikotarpio leidiniai, tarp kurių buvo nemažai Vytauto Didžiojo universiteto leidinių. Senesnių leidinių K. Klimavičius nerinko. Dalis leidinių saugoma Alytaus kraštotyros muziejuje, pavyzdžiui – labai retas „Alytaus dzyvo“ numeris. Kaip liudija Algimanto Antanevičiaus straipsnis „Du laiškai Kaziui Klimavičiui“ (Dainava. 2004. Nr. 1. P. 14 – 17), dar galima aptikti K. Klimavičiaus archyvo eksponatų, išsibarsčiusių po visą Lietuvą.

Klimavičių savo knygoje „Diagnozė: bibliofilija“ mini ir Vidmantas Staniulis. „Nors retenybėmis nepasižymėjo ir nusipelniusio mokytojo K. Klimavičiaus biblioteka, bet joje matyti bibliofilijos užuomazgos. Matematiko Kazio Klimavičiaus domėjimosi spektras labai platus, tai buvo jaučiama lankantis bibliotekoje, bendraujant su juo, vėliau su jo našle, kuri primygtinai manęs prašė nupirkti jos vyro surinktus lietuviškus vadovėlius. Jaunas ir žioplas buvau, atsisakiau, nepagalvojau, kad man jų kada nors prireiks. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų pradėjau rinkti elementorius, o šiuo metu intensyviai renku visus vadovėlius“.

Literatūra:

1. Jasiūnas H. Tautinės mokyklos mokytojas // Alytaus naujienos. 1989. Nr. 99(6568). P. 4.

2. Žepkaitė R. Alytaus istorinė raida. Vilnius, 2004. P. 178.

3. Jenčiulytė V. Mokytojas Kazys Klimavičius //Alytaus šviesuolių portretai. Alytus, 2007. P. 40 – 41.

Nuotraukose:

1. Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojai apie 1945–1946 m., dalyvaujant Kaziui Klimavičiui

2. Alytaus mokytojų seminarija

3. K. Klimavičiaus bibliotekoje esančios doc. Rudzinskaitės-Arcimavičienės knygos „Dievų ir kvepalų žemė“ viršelis

4. K. Klimavičiaus bibliotekoje esančios doc. Rudzinskaitės-Arcimavičienės knygos „Dievų ir kvepalų žemė“ priešlapis su minėtos bibliotekos spaudu

Voruta. – 2012, saus. 21, nr. 2 (740), p. 15.

The post Mokytojas Kazys Klimavičius ir jo biblioteka appeared first on Voruta.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

1. Žinutė apie 1920 02 03. Lenkai 8 – 9 varstų ilgumo grandine puolė Alovę ir Taknėnus ties Alytum. Sutikę tvirtą mūsų pasipriešinimą, paliko 2 nukautais ir pasitraukė //1920. Pirmieji m. (Spalio 6) Nr. 1. P. 21.
2. Alytus. Antai, eina mūsų šauliai keliu. Pakelėje sėdi pikta boba. Klausias jos kelio. Boba atšauna: „Ja, tego baraniego języka nie rozumiem“. Ale kai šaulys jai ne „Językiem“ – tuoj suprato //1920. Pirmieji m. (Spalio 6) Nr. 2. P. 19.
3. Kirvelis Nusmuko. Šaulių dienynas. Mano darbuotės apyskaita. [Aukštadvario, Onuškio, Valkininkų aprašymai] //1920. Pirmieji m. (Rugsėjo 22) Nr. 8. P. 12 – 13.
4. Juodyla. Varėna, Alytaus apskr. [apie šaulius] //1920. Pirmieji m. (Rugsėjo 29) Nr. 9. P. 24.
5. Lt. Jurg – čius. Varėna, Alytaus apskr. Š. m. rugsėjo 24, 25 ir 26 d. vietiniai gyventojai labai išsigandę laukė tarsi paskutiniosios teismo dienos: legionai buvo prisiartinę prie Nočios, Marcinkonių ir netoli Varėnos stoties. Visi jaunesnieji žydai ir žydaitės išbėgo Alytun. Taip pat buvo išvažiavusios ir vienintelės Varėnos įstaigos – milicijos nuovada ir paštas. Tarp Nočios, Varėnos ir Marcinkonių pašėlusiai veikė lenkų partizanai: ardė Vilniaus – Gardino gelžkelį, iš pasalų šaudė mūsų kareivius, buvo apšaudę net Varėnos stotį ir tt. Bet ir mūsų kai kurių kaimų gyventojai, veikia geriau net už šlėktas: visi nuo jauniausiojo iki seniausiojo apsiginklavo, virto šauliais ir medžiojo lenkus. Nežiopso ir tolimesnieji kaimai, drąsiai baidydami iš krūmų lenkų strzelcų kiškius. Net okupacijų metu jie nė su vienais okupantais geruoju nesugyvendavo.

Paskutinių įvykių dienomis lenkai be jokios priežasties sušaudė Marcinkonių kleboną kun. Raštutį ir keletą ūkininkų. Nočioje netikėtai aptiko keletą mūsų kareivių bevakarieniaujant ir dviem nukapojo rankas! // 1920. Pirmieji m. (Spalio 6) Nr. 10. P. 17 – 18.

1. Šaulių štabo pranešimas [apie įvykius prie Merkinės] //1920. Pirmieji m. (Spalio 6) Nr. 10. P. 25 – 26.
2. Pabėgėlis. Iš kovų ties Varėna (mūsų korespondento) [Varėnos, Kargūnų ir Bagočių kaimų aprašymai] //1920. Pirmieji m. (Spalio 13) Nr. 11. P. 21 – 23.
3. Šaulys Kelmelis. Kapčiamiestis [žinutė apie šaulius] //1920. Pirmieji m. (Spalio 22) Nr. 12. P. 13.
4. Žinios iš fronto. Spalio 16 d. 8 val. ryto 50 lenkų raitelių puolė Valkininkų miestelį. Mūsų buvo vos mažas būrelis. Spaudžiami daug skaitilingesnio priešo mūsiškiai pasitraukė, pašovę 4 lenkų arklius ir sužeidę 10 jų kareivių. Paėmę Valkininkus, lenkai išplėšė visas krautuves ir kleboniją. Išplėštoji gyventojų manta išvežta 28 vežimais. Pabaigę plėšimą, lenkai išsivarė su savim vietinį kleboną kun. Karvelį, kamandorį kun. Cibulskį, vaistininką ir rabiną. Rabiną paskui paleido [aprašomi įvykiai prie Varėnos, Leipalingio] //1920. Pirmieji m. (Spalio 22) Nr. 12. P. 18 – 19.
5. [perspausdinta informacija iš „Laisvės” laikraščio, rašoma apie Dzūkijos partizanus, minimi sužeisti ir patekę į nelaisvę šauliai, 300 partizanų iš vieno kaimo] //1920. Pirmieji m. (Lapkričio 4) Nr. 14. P. 22.
6. Šaulių žinios [žinutės apie kovas su lenkais Perlojoje, Kapiniškėse, Varėnoje] //1921. Antrieji m.(Sausio 22) Nr. 3. P. 24.
7. Žvirėnas M. Aukos Lietuvos šaulių sąjungai. […] 6. Alytuje per rinkliavą dėžutėmis 3/X. 1425.84 auks. 8. alytaus apskr. kareivių prietelių draugijos surinkta per rinkliavas Alytuje ir Jiezne. 2777.09 auks. 9. 2) 33 rusų caro pop. rub. 3) 120 sovietų rubl. 4) 32 lenkų markės ir 5) 25 centai Kanados sidabr. 16. alytaus žydų bendrovė 1200 auks. Produktais ir daiktais. […] 2. panelės Jasiukonytės surinkta Metelių valsč. Alytaus apskr. : 40 šmotukų audeklo, 2 kelnės, 13 marškinių, 13 rankluoščių, 22 šmotai linų, 4 pirštinės, 1 paklodė ir pirštinėms siūlų. //1920. Pirmieji m. (Lapkričio 4) Nr. 5. P. 31.
8. Skyriaus vado padėjėjas. Alytus [šaulių suvažiavimas] //1921. Antrieji m. (Vasario 26) Nr. 8. P. 25.
9. Pirmo Alytaus šaulių atstovų suvažiavimo prezidiumo sveikinimas 1921 02 25 LŠS CV //1921. Pirmieji m. (Kovo 5) Nr. 9. P. 23 – 24.
10. Valdyba. Iš Alytaus skyriaus valdybos [sveikinimas] //1921. Antrieji m. (Balandžio 9) Nr. 13. P. 15.
11. Perlojiškiai. Aukos Lietuvos šaulių Perlojos skyriui //1921. Antrieji m. (Balandžio 9) Nr. 13. P. 31 – 32.
12. Ministerių kelionė į Alytų //1921. Antrieji m. (Gegužės 14) Nr. 18(38). P. 8.
13. Matęs. Perloja //1921. Antrieji m. (Gegužės 28) Nr. 20(40). P. 31 – 32.
14. Narys. Nemunaitis (Alytaus apskr.) Per L. Š metinę šventę birželio 23 ir 24 d. Nemunaičio būrys iškilmingai apvaikščiojo. Pirmą dieną iš vakaro susirinkę visi šauliai išsirikiavo, išklausė prakalbas, sugiedojo Liet. Himną ir pagerbti žuvusiems draugams tris kartus iššovė. Paskui nešdami tautines vėliavas ir Liet. Vytį dainuodami pavaikščiojo po miestelį ir grįžo į mokyklą, kuri buvo gražiai išpuošta. Vakare degino smalines ugnis, šoko ir žaidė. Rytojaus dieną susirinko bažnyčioje išklausė pamaldų ir pamokslo, kurį sakė kleb. apie Liet. šaulių vertybę.

Mūsų būriui teko nukentėti nuo vietinių dvarininkų, kurie visokiais būdais šaulius šmeižė ir skundė žvalgybai ir milicijai, o tie, tikėdami visokiems šmeižikams, darė kratas būrio valdyboje, areštavo kai kuriuos narius ir be reikalo kankino.

Nežiūrint to visko, šis būrys per savo šventę parodė tvirtumo ir patvarumo, nes jis pasirengęs kovoti ligi paskutinio kraujo lašo, savo Tėvynę ginti nuo priešų //1921. Antrieji m. (Liepos 16) Nr. 27(47). P. 31.

1. Merkinės šaulys. Merkinė [iš šaulių gyvenimo] // 1921. Antrieji m. (Liepos 23) Nr. 28(48) P. 28.
2. Lietuvos piliečių protesto balsai [Merkinės, Nemunaičio, Varėnos. Perlojos, Nedzingės, Seinų, Lazdijų, Rudaminos, Veisiejų, Būdviečio, Kučiūnų, Šventežerio ir kt.] // 1921. Antrieji m. (Rugpjūčio 6) Nr. 30(50) P. 2 – 4.
3. Protesto mitingai [Prienai, Balbieriškis, Butrimonys] // 1921. Antrieji m. (Rugsėjo 3) Nr. 34(54) P. 9 – 10.
4. Kudlius. Kučiūnai [vietovės aprašymas, bažnyčia, šaulių reikalai] // 1921. Antrieji m. (Rugsėjo 17) Nr. 36(56) P. 9.
5. Perloja [aukos šaulių sąjungai] // 1921. Antrieji m. (Rugsėjo 24) Nr. 37(57) P. 10.
6. Alytaus šaulys. Šauliai pabuskime! [kvietimas dirbti šaulišką darbą] // 1921. Antrieji m. (Spalio 8) Nr. 39(59) P. 24 – 25.
7. Šventaragis. Lazdijai [ministrų apsilankymas] // 1921. Antrieji m. (Spalio 8) Nr. 39(59) P. 29 – 30.
8. Apuokas. Rakelija (Seinų apskr.) [Alnų dvaras, kovos sulenkais] // 1921. Antrieji m. (Spalio 22) Nr. 41(61) P. 30.
9. Marcinkonys [kovos sulenkais] // 1921. Antrieji m. (Spalio22) Nr. 41(61) P. 31.
10. Liškiavos šaulys. Liškiava [vaidinimai, kultūrinė veikla] // 1921. Antrieji m. (Lapkričio 5) Nr. 43(63) P. 30.
11. Balčiūnas J. Alovė [mitingas] // 1921. Antrieji m. (Lapkričio 26) Nr. 44(64) P. 28.
12. Šventaragis. Lazdijai [blaivybės judėjimas] // 1921. Antrieji m. (Lapkričio 26) Nr. 44(64) P. 31.
13. Parašai. Rakelija (Seinų apskr.) [kovos su lenkais] // 1921. Antrieji m. (Lapkričio 5) Nr. 47(67) P. 31.
14. Juozapas. Ūdrija. Šaulių būrio veikla: Būrys susikūrė 1920 spalio mėn. Nuo to laiko suruošta 3 vakarėliai, 1 gegužinė su dainomis, deklamacijomis, šokiais, žaidimais ir skrajojančia krasa, dabar visuotinio būrio susirinkimo nutarta įsteigti prie būrio knygynėlį: iš praeito laiko ižde randasi 500 auks. lėšų knygyno užvedimui; pasiturintieji nariai aukojo kiekvienas po vieną sieksnį lentos padarymui knygynui šėpos. Išrinkta švietimo komisija: mok. V. Žilionis, vald. Nariai J. Pangonis ir A. Zubras, kurios rūpesčiu įsteigti vakariniai kursai suaugusiems, prie Ūdrijos mokyklos. Kursus lanko apie 30 asmenų. // 1922. Tretieji m. (Sausio 7) Nr. 1(71) P. 13.
15. Šaulys. Perloja [kovos su lenkais, šaulių veikla] // 1922. Tretieji m. (Sausio 14) Nr. 2(72) P. 12.
16. Vėjalis. Seinai [okupuoto krašto gyvenimas, plati korespondencija] // 1922. Tretieji m. (Vasario 11) Nr. 6(76) P. 13.
17. Apuokas. Nepriklausoma “riežpublika“. Seinų apskr., Kapčiamiesčio valsč. iš kaimų Varviškės ir Sventijansko, esančių neutralinėje zonoje, šiapus demarkacijos linijos, susitvėrė tikra plėšikų respublika. Ne vienas pilietis nuo šių žmogžudžių rankos jau guli šaltuose kapuose. Žmonės seniai jau buvo susirūpinę šiuo klausimu, ir prašė Lietuvos valdžios pagalbos, kad apsaugotų jų gyvybę ir turtą. Gale net apskrities tarybos posėdin buvo įneštas šis klausimas, bet iki šio valdžios, be paprasto kaltininkų ieškojimo, jokių griežtesnių žygių nebuvo daroma, kad pašalinus pavojų.
18. Minėtoji „respublika“ turi savo globoj didžiąją dalį Kapčiamiesčio – valdžios globojamų miškų. Beveik kiekvienas gyventojas yra pasistatęs naujas trobas, ir varo smarkią „prekybą“ su Lenkija, statydami medžius į Sapockinę ir Gardiną. Ypač jie pasižymėjo dabartiniu metu. Net lenkams jie įkyrėjo, ir šie pranešė mūsų vietos valdžiai, kad užimtų respubliką ir išgaudytų banditus, ir dar patys pažadėjo pabėgusius jų pusėn atiduoti. Tam tikslui milicijos vadas vasario 13 d. pasiuntė 18 milicininkų. Milicininkams nuvykus į paskirtą vietą visi žmogžudžiai pabėgo į Lenkiją, bet lenkai nei vieno nepagavo. Vasario 19 d. pas minėtus milicininkus buvo atjojęs lenkų žandarmerijos seržantas pasitarti ir sakė, kad čia ne jų žemė ir daugiau čia jie neisią. Tačiau tą patį vakarą 11 val. tas pats seržantas su 45 budeliais: partizanais – žmogžudžiais legionininkais ir žandarais užpuolė mūsų milicininkus, kurie stovėjo pasiskirstę į dvi dalis miškuose 3 km atstumu. Sugautuosius milicininkus begėdiškai kankino ir mušė šautuvų buožėmis. Sumuštus nurengė ir suklupdė prieš paveikslą duoti prisiegą, kad daugiau Lietuvos valdžiai netarnautų ir į jų „respubliką“ neitų. Prisiegą patvirtino dar iš eilės mušdami šautuvo buože. Dar gerokai be skaičiaus sumušę, nuogus ir basus paleido namo. „Karžygių“ tarpe pasižymėjo Geda iš Sventijansko, kuris dar 1919 m. buvo areštuotas, sėdėjo Kauno kalėjime, ir tik jo tėvui sudėjus 2000 auksinų šis Nepriklausomybės priešas buvo paleistas ir pabėgo. Antras „karžygys“ – Geda, pirmojo brolis, dar prieš šį įvykį yra pasižymėjęs, šaudydamas girininką Žukauską, irgi buvo areštuotas ir sėdėjo Lazdijų kalėjime, bet nežinia kodėl ir šis žmogžudys buvo paliuosuotas? Milicininkui Varnelei, kuris buvo jį sugavęs, dabar sudaužė brauningu galvą, kadangi jį pažino, ir būtų užmušęs, bet jo laimei pavyko pabėgti. Nežinau, kaip toliau bus, bet iki šiol valdžia po šio įvykio nėra dariusi jokių žygių, nors ir tie patys sudaužytieji milicininkai pasiryžę antrą kartą drąsiai stoti prieš tuos žmogžudžius. Taip toliau toleruoti negalima, nes čia yra antras Seinų incidentas, ir jeigu dar ir toliau bus taip reaguojama, kaip iki šiol, tai jie iššmugliuos visą valstybinį mišką, kas labai skaudžiai atsilieps apskrities padėčiai. // 1922. Tretieji m. (Kovo 18) Nr. 11(81). P. 30 – 31.
19. Savaitės įvykiai. [Birštono kurorto atstatymas] // 1922. Tretieji m. (Balandžio 30) Nr. 16(86). P. 7 – 8.
20. Lazdijų b. šv. K – ja. Lazdijai [vaidinimas ir vakaras, surengtas nukentėjusiems nuo lenkų paremti] // 1922. Tretieji m. (Gegužės 20) Nr. 19(89). P. 15.
21. Jaunas Šaulys. Ūdrija [vakaras knygynėlio steigimui paremti] // 1922. Tretieji m. (Gegužės 27) Nr. 20(90). P. 13.
22. Pr. Stakliškės. Alytaus apskr. gegužės 25 d. atvykusio iš Alytaus instr. Stakevičiaus
23. Ilgesys. Už brangiąją šalį… (žuvusių dr. šaulių atminimui) [apie Alytaus šaulius] // 1922. Tretieji m. (Rugpjūčio 5) Nr. 30(100). P. 14 – 15.
24. Misiūnas. Prienai [šaulių rinkliava žuvusiųjų karių paminklui Alytuje] // 1922. Tretieji m. (Rugpjūčio 19) Nr. 32(102). P. 32.
25. Sargybos šaulys. Jieznas [iškilmės Amerikos pripažinimo Lietuvos de jure proga] // 1922. Tretieji m. (Rugpjūčio 26) Nr. 33(103). P. 29.
26. Matęs M.M. Balbieriškis [šaulių vakaras dvare] // 1922. Tretieji m. (Rugpjūčio 26) Nr. 33(103). P. 29.
27. Dzūkų Klajūnas. Seirijai [vaidinimai] // 1922. Tretieji m. (Rugpjūčio 26) Nr. 33(103). P. 30 – 31.
28. Ten buvęs. Balbieriškis [šaulių susirinkimas] // 1922. Tretieji m. (Spalio 7) Nr. 39(109). P. 31.
29. Nekrologas. Spalio 25 dieną kelionėje į Simną plėšikų buvo užpultas ir nužudytas šaulys studentas Jurgis Krasnickas. Tai buvo uolus mūsų idėjos draugas, nenuilstamas darbininkas ir karštas Tėvynės mylėtojas. Tegul tau, brangus drauge, bus lengva gimtosios šalies žemelė. Didžiai nuliūdę Marijampolės būrio šauliai // 1922. Tretieji m. (Lapkričio 18) Nr. 45(115). P. 31.
30. Simnas [žmonių apgavikai, veikiantys įvedant litus] // 1922. Tretieji m. (Gruodžio 9) Nr. 48(118). P. 30.
31. Alytus [girtuokliavimai] // 1922. Tretieji m. (Gruodžio 9) Nr. 48(118). P. 30.
32. Vėl baisios žudynės [lenkų išžudyti žmonės Kučiūnuose] // 1922. Tretieji m. (Gruodžio 18) Nr. 49(119). P. 1 – 3.
33. A. Vėjalis. Iš neutralinės juostos [Kučiūnai, Sapiegiškės, lenkų plėšikavimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Vasario 8) Nr. 126. P. 12 – 13.
34. Jungą nešąs. Iš neutralinės juostos [lenkai užpuolė Kalvių kaimą netoli Kapčiamiesčio, užpultas ir Gerdašių kaimas, lenkų plėšikavimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Vasario 14) Nr. 127. P. 8.
35. Miškelis. Rudamina [mitingas] // 1923. Ketvirtieji m. (Vasario 14) Nr. 127. P. 32.
36. Ten buvęs. Krokialaukis [susirinkimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 3) Nr. 137. P. 28.
37. Butrimonys [vakaras su pasilinksminimais] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 3) Nr. 137. P. 28 – 29.
38. J. S. Veisiejai [viešas vakaras] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 17) Nr. 139. P. 26.
39. Veisiejai [susirinkimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 17) Nr. 139. P. 26 – 27.
40. Špiegas. Seirijai [vaidinimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 24) Nr. 140. P. 30.
41. Špiegas. Seirijai [viešas vakaras, vaidinimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 24) Nr. 140. P. 30.
42. Butrimonys [vakaras su vaidinimais] // 1923. Ketvirtieji m. (Birželio 7) Nr. 142. P. 26.
43. Sargybinis šaulys. Jieznas [gegužinė] // 1923. Ketvirtieji m. (Birželio 28) Nr. 145. P. 28 – 29.
44. Kovotojas. Ūdrija [meninė šaulių šventė ant Aniškio piliakalnio] // 1923. Ketvirtieji m. (Liepos 5) Nr. 146. P. 30 – 31.
45. J. S. Kučiūnai [šaulių būrio vakaras, trūko tvarkos] // 1923. Ketvirtieji m. (Liepos 19) Nr. 148. P. 29.
46. I. S. Veisiejai [šaulių šventė] // 1923. Ketvirtieji m. (Liepos 19) Nr. 148. P. 30 – 31.
47. Merkinė [Merkinės pašto įstaigoje nuo š. m. liepos m. 16 d. įvesta piniginė operacija] // 1923. Ketvirtieji m. (Rugpjūčio 2 ) Nr. 150. P. 4.
48. F. Strielutis. Butrimonys [nutarta suruošti gegužinę su loterija ir sportu ir padidinti ir sutvarkyti biblioteką, kurioje apie 250 knygų] // 1923. Ketvirtieji m. (Rugpjūčio 9) Nr. 151. P. 28.
49. J. Saikevičius. Jieznas [būryje nebuvo nė vienos moters – šaulės] // 1923. Ketvirtieji m. (Rugpjūčio 9) Nr. 151. P. 28.
50. Kovotojas. Ūdrija [rinkliava paminklo J. Blozneliui statymui Alytuje] //1923. Ketvirtieji m. (Rugpjūčio 9) Nr. 151. P. 29.
51. J. Vilkapėdis. Lazdijai [būrių atstovų suvažiavimas] //1923. Ketvirtieji m. (Rugpjūčio 30) Nr. 154. P. 29 – 30.
52. J. S. Veisiejai [šauliai vienbalsiai nutarė sudėti kiekvienas po 5 litus ir kitais metais užsiimti kokia nors prekyba. Be to, šaulys P. Rėkus vienas pasiūlė 200 litų, kad tik užkirtus kelią žydų biznieriams] //1923. Ketvirtieji m. (Spalio 4) Nr. 159. P. 30.
53. Jurginis. Veisiejai [šaulių būrio susirinkimas. Baigiantis susirinkimui iš kur tai atsirado būrio vadas, matyt, gerokai įkaušęs ir pradėjo save pristatinėti, net po keliolika kartų „Aš esu būrio vadas“]. //1923. Ketvirtieji m. (Lapkričio 29) Nr. 167. P. 30.
54. Jurginis. Petraškai. Seinų apskr. [šaulių ir pavasarininkų įsteigti vakariniai kursai suaugusiems] //1923. Ketvirtieji m. (Lapkričio 29) Nr. 167. P. 30.
55. Šlubas šaulys. Nedzingė [trūksta iniciatyvos] //1923. Ketvirtieji m. (Gruodžio 13) Nr. 168. P. 29.
56. Seniausieji žmonės Lietuvoje [minima ir 104 m. amžiaus Kristė Remeikienė iš Meškučių kaimo, Nedzingės valsč., bei 120 metų Jusevičius Andrius iš Daugų] //1923. Ketvirtieji m. (Gruodžio 22) Nr. 169. P. 35.
57. Žemaitis. Telšiai. Čia daug ermyderių sukėlė „Telšių žinios“ su priedu „Telšių pliumpis“. Šį šapirografuotą laikraštėlį jau kelintas mėnuo leidžia vietos šaulių skyrius, redaguoja sk. vadas Radišauskas. Laikraštėly, ypač „Pliumpyje“ buvo įdėta gana daug karikatūrų, pašiepiančių kai kuriuos visuomeninio gyvenimo reiškinius. Dėl šios priežasties atsirado asmenų, kurie nusistatė prieš laikraštėlį; ypač rūstauja tie, kurie buvo tose karikatūrose pašiepti. Sausio 2 d. jie padarė susirinkimą, kuriame dalyvavo tik parinktieji asmenys, ir nutarė, kad laikraštėlis kenksmingas. Šiame susirinkime būta gana daug laikraštėlio kenksmingumo įrodymų. Taip. Jame buvo tilpusi karikatūra, kur prie stalo sėdi keturi kortininkai. Vienas jų vienoje rankoje laiko kortas, kitoje – buteliuką. Štai p. vietos komendantas ima tikrinti, kad tai jis su tuo buteliuku esąs parodytas. Arba vėl. Tilpo žinutė, kad vienos šeimynos tėvas, turįs gražią pačią ir porą vaikų, vieną kartą pasielgęs taip, kad tas pasielgimas jokiu būdu nesuderinamas su ištikimybe žmonai… Ir štai p. V. ima tikrinti, kad tai tikrai apie jį žinutė skelbusi. Yra ir daugiau visai nerimtų kaltinimų laikraštėliui. „Telšių žinių“ ir „Pliumpio“ šalininkai, kurių esama daug daugiau, sausio 7 d. šaukia kitą susirinkimą laikraštėlio parėmimui. Įdomu, kuo ši kova baigsis. O susirėmė didelės galybės: čia visa Žemaitijos sostinė dalyvauja. [turime labai įdomius faktus iš Simo Radišausko [vėliau alytiškis, vienas Alytaus periodinės spaudos kūrėjų] leidybinės veiklos Žemaitijoje. Matome, kokią reikšmę ir susidomėjimą, bei reakciją kėlė spaudos pasirodymas provincijos mieste. Panašu į Alytaus miestą, kur bandyta leisti humoro laikraščius]. //1924. Penktieji m. (Sausio 10) Nr. 171. P. 26 – 27.
58. V. Meldas. Alytus. Alytus randasi abipus Nemuno. Todėl prie ruso Alytus buvo dviejose gubernijose, Vilniaus ir Suvalkų. Tada buvo paprastas miestelis su valsčiaus, sykiu ir miesto, valdyba. Dabar apskrities miestas, kuriame susipietę visos apskrities įstaigos. Miestas turi valdybą. Pats miestas stovi ant abiejų Nemuno krantų. Gatvės išrodo iškraipytos, nelygios, kreivos, negrįstos; rudenį ir pavasarį dideliausi purvynai. Per visą miestą eina plentas ir viena, kokiu tai be jokių šaligatvių.

Namai daugiausia vienu gyvenimu, mediniai; yra ir mūrinių, bet mediniai užima didelę dalį miesto.

Už miesto į stotį dalis miško išparceliuota ir žmonėms išdalinta. Čia jau naujų namų pastatyta. Bet vis tik to neužtenka, nes daugelis žmonių, negavę sklypų, nukasa kur kalnelį ir stato sau namą.

Iš visa ko matyti, kad Alytus auga, tik reikia, kad jis tvarkingai augtų. O tuo tarpu nesimato, kad kas rimtai rūpintųsi tuo miesto augimu ir kultūrinimu //1924. Penktieji m. (Sausio 31) Nr. 174. P. 25 – 26.

1. Lazdijų šaulių loterija //1924. Penktieji m. (Sausio 31) Nr. 174. P. 32.
2. Numatomi dalinti dvarai 1924 m. Alytaus apskrityje. Dambavargio dv. 100 ha, Spernios – 15, Kalesninkų – 400, Metelicos – 160, Mergalaukio – 250, Činčiauninkų su palivarkais: Pasiekų, Balivčiškių ir Pasimnyčio – 400, Buktininkų – 300, Alytaus – 300, Alytaus fortai – 41, Trezantolio dv. – 202, Juozapavo, Veselničkos ir Vincentavos paliv. – 180, Balia Guros dv. – 100, Obelytės – 98, Metelių – 300, Obelninkų – 200, Tamuliškių – 100, Pitrakės – 100, Pramezio su Peršėkės paliv. – 500, Muiželėnų paliv. – 60, Butrimiškių – 100, Skersnės – 110, Pavartėnų k. žemės sk. – 4, Baltosios Alovės dv. su paliv. – 314, Jonapolis su paliv. – 317, Ilgų – 500, Norkūnų paliv. – 167, Mardosų – 200, Sabališkių – 453, Kižių – 141, Bulkos su Kriaunių paliv. – 250, Genartiškių dv. centras – 80, Stackiškių – 142, Lelionių – 138, Vaištartonių – 100, pieva „Dvišakis“ – 2, Junčionių dv. su Rozgardiškio paliv. – 163, Aukštosios Liškiavos – 292, Kudrėnų su paliv. – 326, Panemunės dv. miškas – 40, Jokubiškio karčemos daržas – 0,5, Kromykų – 153, Snaigupės – 233, Rusingių – 341, Bendrių – 246, Geištariškių paliv. – 60, Miroslavo miesto plecius – 3, pieva „Žembrė“ – 56, karčiamų daržai Balkasodžio, Mankūnų, Nemunaičio, Semeniškių kaimų – po 2, Dabriškių – 188, Krokialaukio majorato plecius – 13, Zaleskaučiznos dv. – 167, Burliūnų paliv. – 220, Gervėnų karčiamos daržas – 1, Žagarių karčiamos daržinė – 1, Peludžių paliv. – 80, Lapšių dv. – 112, Mankūnėlių – 140, Račkauciznos su paliv. Buivydų ir Katiniškių – 400, Sagaro – 250, Ziručiškių – 300, Grarkonių kaime „Škiminai“ – 13, Pieštuvėnų dv. – 191, Lelionių su paliv. Morlinava ir Tapoluvka – 557, Jogalinos – 147, Merkinės miesto plecius – 0,2, Zakavolių k. ž. sklypas – 4, Nemaniūnų k. ž. sklypas – 3, Saponių – 120, Daugų valsč. Malūno plecius – 1, Makniūnų – 336, Jociūnų – 200, Nemunaičio miest. plecius – 1,5, Lesagūrų dv. – 234, Nedzingės – 279, Pakaršių – 206, Plasnykų – 223, Reiževos paliv. – 55, Martinavos dv. – 326. Viso Alytaus apskr. – 8024,5 ha. //1924. Penktieji m. (Kovo 27) Nr. 181. P. 10.
3. Skaitlingųjų šeimų sarašas. [pateko ir Karolis Platauskas (Leipalingio valsč.) – 10 narių, Pranas Verksnys (Ūdrijos valsč.) – 10, Baranauskas Antanas (Alytaus valsč.) – 11, Laukaitis Andrius (Balbieriškio valsč.) – 11, Tumosas Vincas (Veisiejų valsč.) – 13, Jonas Bernatonis (Jiezno valsč.) – 12, Juozas Januševičius ir Petras Viniukevičius (Alovės valsč.) – po 12, Petras Urmanavičius (Butrimonių valsč.) – 13, Petras Arbačiauskas (Butrimonių k.) – 15 //1924. Penktieji m. (Balandžio 17) Nr. 184. P. 30 – 35.
4. Čivonys (Veisiejų valsč.) [vakaras, vaidinimas] //1924. Penktieji m. (Gegužės 8) Nr. 186. P. 27.
5. Epušės lapas. Alytus [vietos šaulių kritika] //1924. Penktieji m. (Gegužės 15) Nr. 187. P. 25.
6. T – gus. Liškiava [Nors laikraščių pareina pas mūsų kleboną, taip pat yra „Žiburio“ knygynėlis įsteigtas, ir norint visuomet galima gauti pasiskaityt, bet mūsų jaunimas mažai į tai dėmesio kreipia] //1924. Penktieji m. (Birželio 5) Nr. 190. P. 28.
7. Žinąs. Krokialaukis [aukos Vilniui vaduoti] //1924. Penktieji m. (Liepos 3) Nr. 194. P. 25.
8. Pelėdos vaikas. Nibriai. Alytaus apskr. [Jiezne atsirado „didvyris“, kuris norėdamas pasirodyti prieš sugėrovus, trenkė stiklinę į stalą, stiklai sulindo į ranką kiaurai, ranka liko tarsi rėtis] //1924. Penktieji m. (Liepos 3) Nr. 195. P. 28.
9. Pelėdos vaikas. Nibriai [A. Aleknavičiaus vagystės. Kaimynams, atskleidusiems vagystes, buvo atkeršyta, jie supjaustyti peiliais, sumušti akmenimis] //1924. Penktieji m. (Liepos 3) Nr. 195. P. 29.
10. Aš tai aš. Lazdijai [užtektinai inteligentų valdininkų] //1924. Penktieji m. (Liepos 24) Nr. 197. P. 27.
11. Ž – plys. Lazdijai [šaulių valdyba tik ant popierio] //1924. Penktieji m. (Liepos 24) Nr. 197. P. 28.
12. Š. V. Kučiūnai. Seinų apskr. [šaulių susirinkimas] //1924. Penktieji m. (Liepos 24) Nr. 197. P. 28.
13. J. S. Lazdijai [jei būrio valdybon pakliūna gimnazistas, tai reikia džiaugtis, nes kiti nariai vos pasirašyti moka] //1924. Penktieji m. (Rugpjūčio 14) Nr. 200. P. 26.
14. J. S. Šventežeris. Seinų apskr. [susirinkimas] //1924. Penktieji m. (Rugpjūčio 14) Nr. 200. P. 26.
15. Raulas iš kanapių. Liškiava [per atlaidus kiaulės landžioja po šventorių, kapines, trukdydamos žmonėms melstis] //1924. Penktieji m. (Spalio 23) Nr. 210. P. 27.
16. Dzūkų sūnus. Seirijai [Bukaučiznos kaime perkūnas trenkė į Antano Bingelio trobą [užmušė šeimininką, jo 20 metų dukterį, žmona vos gyva liko, jaunutė dukra ištempė iš degančio namo sesers kūną ir motiną; tėvo neįstengė ir jis sudegė] //1924. Penktieji m. (Spalio 30) Nr. 211. P. 29.
17. Vilko akis. Veisiejai [apie geležies rūdos sluoksnius] //1924. Penktieji m. (Spalio 30) Nr. 211. P. 26.
18. Girdėjęs. Šventežeris [neteisėti valsčiaus tarybos rinkimai] //1924. Penktieji m. (Spalio 30) Nr. 211. P. 26.
19. Gludutis. Kučiūnai [Seinų apskr.] [trys nuskurusios krautuvėlės ir valsčiaus valdyba] //1924. Penktieji m. (Lapkričio 20) Nr. 214. P. 26.
20. Girdėjęs. Neravai [Lazdijų apskr.] [vagystė] //1924. Penktieji m. (Lapkričio 27) Nr. 215. P. 27.
21. Š. V. Kučiūnai [Seinų apskr.] [šaulių susirinkimas]//1924. Penktieji m. (Lapkričio 27) Nr. 215. P. 27.
22. Buvęs. Lazdijai [Seinų apskr.] [profsąjungos]//1924. Penktieji m. (Lapkričio 27) Nr. 215. P. 28.
23. S. V. Lazdijai. [loterija] //1924. Penktieji m. (Gruodžio 4) Nr. 216. P. 26.
24. Šaulys. Rudamina [Seinų apskr.] [piliakalnio tvarkymas] //1924. Penktieji m. (Gruodžio 4) Nr. 216. P. 27.
25. Mudu. Rudamina [Seinų apskr.] [Dereškevičiaus organizuotas choras] //1924. Penktieji m. (Gruodžio 4) Nr. 216. P. 27.
26. Ricieliai. Liškiavos valsč. [daug vilkų] //1925. Šeštieji m. (Sausio 8) Nr. 1. P. 28.
27. Merkinės šaulys [lenkų nužudyto kunigo Juozo Bakšio atminčiai] //1925. Šeštieji m. (Sausio 15) Nr. 2. P. 58.
28. Kėkštas. Liškiava [šaulių susirinkimas] //1925. Šeštieji m. (Sausio 29) Nr. 4. P. 123.
29. Kas nužudė d – rą Bakšį? [apie Merkinėje nužudytą kunigą] //1925. Šeštieji m. (Sausio 15) Nr. 2. P. 137 – 138.
30. Birgėlė. Alytus [teisėtvarkos reikalai] //1925. Šeštieji m. (Vasario 12) Nr. 6. P. 185 – 186.
31. Klausutis. Kučiūnai. Seinų apskr. [Šaulių vakaras. Be bilietų buvo patekę vietos policininkai. Paprašius apleisti salę šoko areštuoti dalyvius, o vakarą uždarė. Policininkams įsismarkavus ir ėmus mojuoti kumščiais, visi išsilakstė] //1925. Šeštieji m. (Vasario 12) Nr. 6. P. 186 – 187.
32. Birzgėlė. Kibušiai. Liškiavos valsč. [gaisras] //1925. Šeštieji m. (Vasario 26) Nr. 8. P. 251.
33. Kadugėlis. Lazdijai [miško kirtimas] //1925. Šeštieji m. (Kovo 4) Nr. 9. P. 281.
34. Koresp. rep. kursai. Verstaminai. Seinų apskr. [mokyklos statyba] //1925. Šeštieji m. (Kovo 12) Nr. 10. P. 314 – 315.
35. Koresp. rep. kursai. Lazdijai [vilkas užpuolė žmogų] //1925. Šeštieji m. (Kovo 12) Nr. 10. P. 316.
36. Koresp. rep. kursai. Lazdijai [šaulių klubas]//1925. Šeštieji m. (Kovo 26) Nr. 12. P. 378.
37. Lietuvių periodinė spauda. Dzūkų bizūnas [minima, kad konfiskuotas ir vietoje jo turėtų pasirodyti „Dzūkų latras“] //1925. Šeštieji m. (Balandžio 9) Nr. 14. P. 447.
38. Koresp. rep. kursai. Krokialaukis [pradžios mokykla, valsčiaus raštinė, kooperatyvas, viena privati krautuvė, smuklė] //1925. Šeštieji m. (Balandžio 9) Nr. 14. P. 461 – 462.
39. Girios paukštelis. Daugai [miestelyje yra smuklė, aludė ir monopolis. Tų įstaigų biznis gana gerai vyksta: turgaus dienomis jos kimšte prikimštos kaimiečių, nors tie skundžiasi pinigų neturį. Pavakariais policijos buveinė atrodo tikru pragaru. Čia šūkauja, rėkauja iš viso miestelio surinkti girti, kaip gyvuliai sumesti šaltojon. Daugų apylinkėse žmonės tamsūs. Laikraščius ir knygas mažai kas skaito //1925. Šeštieji m. (Balandžio 9) Nr. 14. P. 462.
40. Klubo valdyba. Lazdijai [šaulių klubo reikalai] //1925. Šeštieji m. (Balandžio 9) Nr. 14. P. 464.
41. Kučiūnai. Seinų apskr. [policijos pasiaiškinimas dėl incidento per šaulių vakarą] //1925. Šeštieji m. (Balandžio 9) Nr. 14. P. 465.
42. Rado senų pinigų. Alytaus apskrityje Dukšonių kaime p. Sabanienė savo sodybos kieme rado numizmatinį radinį – 234 sidabro monetas, 866 gramų svorio. //1925. Šeštieji m. (Balandžio 23) Nr. 15. P. 483.
43. AtA. Daugai [seniau jaunimas – vienas veikliausių apylinkėje, dabar – apsileidęs] //1925. Šeštieji m. (Balandžio 30) Nr. 16. P. 539.
44. J – Ks. Rudamina. Laiškai iš Kauno į Rudaminą ateidavo su rusiškais rašmenimis //1925. Šeštieji m. (Gegužės 7) Nr. 17. P. 568.
45. Skeptikas. Jieznas [medžių sodinimo šventė] //1925. Šeštieji m. (Gegužės 14) Nr. 18. P. 602.
46. J. Šapokas. Alytus [šventė] //1925. Šeštieji m. (Gegužės 14) Nr. 20. P. 665.
47. Skaitytojas. Gerdašiai [dalis gyventojų žemių lenkų pusėje, trukdymai jas apdirbti] //1925. Šeštieji m. (Birželio 11) Nr. 22. P. 732.
48. Punios piliakalnio fotografija (aut. P. Ruseckas) //1925. Šeštieji m. (Birželio 11) Nr. 23. P. 745.
49. J. Šapokas. Minosvaidžių batalione. [Alytus, šventė, Valančiaus sukaktuvės] //1925. Šeštieji m. (Birželio 18) Nr. 23. P. 770.
50. J. Šapokas. Alytus [ledų kruša, koncertas karininkų klube, miškotvarkos darbai] //1925. Šeštieji m. (Birželio 18) Nr. 23. P. 770.
51. Kėkštas. Jieznas [ruošiamasi paminklo žuvusiems nepriklausomybės kovose statybai] //1925. Šeštieji m. (Liepos 2) Nr. 25. P. 835.
52. Šaulys K. Šaltenis. Lazdijai [šaulių šventė, minimas kunigas Starkus, mokytojai ir kt.] //1925. Šeštieji m. (Liepos 16) Nr. 27. P. 903 – 904.
53. J. Š. Alytus [elektros stoties remontas] //1925. Šeštieji m. (Rugpjūčio 13) Nr. 31. P. 1030.
54. J. Š. Alytus [kritikuojama iškaba „Krautuvė Molinėi Podelei ir Bakaleinių prekių E. Meklišanski“] //1925. Šeštieji m. (Rugpjūčio 13) Nr. 31. P. 1030.
55. Nemunas ties Birštonu [fotografija] //1925. Šeštieji m. (Rugpjūčio 27) Nr. 33. P. 1077.
56. Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Jiezne [fotografija] //1925. Šeštieji m. (Rugsėjo 3) Nr. 34. P. 1107.
57. A. Mardosa. Liepakojai [Alytaus apskr.] Vagystės, vagiami ir akėčių virbalai //1925. Šeštieji m. (Rugsėjo 3) Nr. 34. P. 1122.
58. Alf. M – sa. Verebiejai [Krokialaukio valsč.] rastas negyvas žmogus. //1925. Šeštieji m. (Rugsėjo 3) Nr. 34. P. 1122.
59. Alf. M – sa. Krokialaukis. Nors valsčiaus valdyboje kabo iškaba „Nerūkyti“, būtent į čia renkasi žmonės, pakalbėti, parūkyti. //1925. Šeštieji m. (Rugsėjo 3) Nr. 34. P. 1122.
60. Alytaus piliakalnis [fotografija] //1925. Šeštieji m. (Spalio 1) Nr. 38. P. 1239.
61. Š. Alytus [gimnazijos šaulių būrys] //1926. Septintieji m. (Sausio 7) Nr. 1. P. 24.
62. L. G. Alytus. Tai gana didelis, bet apleistas, apmiręs miestelis. Namai išmėtyti be jokios tvarkos. Juos suglaudus, sutvarkius, miestelis atrodytų daug jaukesnis.

Šaligatvių veik visai nėra, o jei ir yra, tai labai blogi.

Praleisti liuoslaikį miestelyje yra kinematografas. Jo salė nedidelė, nešvari. Tvarkos jokios neprisilaikoma. Filmos kas dešimt sekundžių trūksta, programa dažniausiai neišpildoma, o bilietų kainos nuo Kauno veik nesiskiria. Šią pasilinksminimo vietą lanko išimtinai žydai. Antra pasilinksminimo vieta – tai piliečių klubas. Čia irgi maža tvarkos. Piliečiai sėdasi už stalo su kepurėmis, dažnai atsiveda šunų, kurie iš rankų maitinami.

Jaunimas linksminasi, ruošdamas vakaruškas. //1926. Septintieji m. (Sausio 7) Nr. 1. P. 25 – 26.

1. Vytauto kalno Birštone fotografija //1926. Septintieji m. (Vasario 4) Nr. 5. P. 141.
2. Sakalas. Leipalingis [vakaras] //1926. Septintieji m. (Vasario 18) Nr. 7. P. 219.
3. Giraitės Akelė. Šventežeris. (Seinų apskr.) [Nepriklausomybės šventė] //1926. Septintieji m. (Vasario 25) Nr. 8. P. 252.
4. Topimas Laukiapušis. Alytus [parapijos kapai] //1926. Septintieji m. (Kovo 4) Nr. 9. P. 279.
5. P. S. Šventežeris [vėjas sugriovė dvaro mūrinį kluoną] //1926. Septintieji m. (Kovo 25) Nr. 12. P. 378.
6. Pinga gydymas Birštono kurorte //1926. Septintieji m. (Balandžio 1) Nr. 13. P. 389.
7. Š. Alytus [futbolo rungtynės] //1926. Septintieji m. (Balandžio 29) Nr. 16. P. 531.
8. V. Gentis. Liškiava [vakaras, vaidinimai] //1926. Septintieji m. (Gegužės 13) Nr. 18. P. 592.
9. Liškiavos pilies fotografija //1926. Septintieji m. (Gegužės 20) Nr. 19. P. 613.
10. Birštono kurorto fotografija //1926. Septintieji m. (Gegužės 20) Nr. 19. P. 623.
11. Pamusys [gaisras] //1926. Septintieji m. (Gegužės 20) Nr. 19. P. 626 – 623.
12. Rep. V. Alytus. [šventė] //1926. Septintieji m. (Gegužės 27) Nr. 20. P. 659 – 660.
13. Birštono kurorto atidarymas //1926. Septintieji m. (Birželio 3) Nr. 21. P. 671.
14. Birštono fotografija //1926. Septintieji m. (Birželio 3) Nr. 21. P. 679.
15. Punios fotografija //1926. Septintieji m. (Birželio 3) Nr. 21. P. 683.
16. Šmv. Alytus [šaulių būrių atstovų suvažiavimas] //1926. Septintieji m. (Birželio 10) Nr. 22. P. 720 – 721.
17. D. Ž. Šventežeris [kalbos iškraipymai lentelėse] //1926. Septintieji m. (Birželio 10) Nr. 22. P. 721.
18. Sirėdienš. Ricieliai. Liškiavos valsč. [pradžios mokyklos atidarymas] //1926. Septintieji m. (Birželio 24) Nr. 24. P. 790 – 791.
19. Nemuno ties Birštonu foto //1926. Septintieji m. (Liepos 2) Nr. 25. P. 807.
20. D. Ž. Lazdijai [valstybės dramos artistų gastrolės] //1926. Septintieji m. (Liepos 2) Nr. 25. P. 821.
21. D. Ž. Šventežeris [įsteigtas kooperatyvas „Artojas“] //1926. Septintieji m. (Liepos 2) Nr. 25. P. 821.
22. Birštono kurorto fotografija //1926. Septintieji m. (Liepos 8) Nr. 26. P. 837.
23. A. G. E. Linis. Liškiava [prisimenamos kovos su lenkais] //1926. Septintieji m. (Liepos 8) Nr. 26. P. 853.
24. Makns. Balkūnai (Miroslavo valsč.) [apibūdinama, kaip atsilikęs ir tamsus kraštas. 1917 – 1921 veikė pradžios mokykla su 80 mokinių] //1926. Septintieji m. (Liepos 15) Nr. 27. P. 885 – 886.
25. Gulbinėmis. Lazdijai [šaulių gegužinė] //1926. Septintieji m. (Liepos 29) Nr. 29. P. 952.
26. X. Alytus [M. Jankaus paskaita apie kelionę į Ameriką] //1926. Septintieji m. (Rugpjūčio 19) Nr. 32. P. 1044 – 1045.
27. Vasilukos. Leipalingis [lenkų aeroplanai] //1926. Septintieji m. (Rugpjūčio 19) Nr. 32. P. 1046.
28. A. Gėlinis. Liškiava [būriui vadovauja E. Šneideris] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 2) Nr. 34. P. 1107.
29. Tyrų Jonas. Simnas [partiniai vaidai šaulių būryje] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 16) Nr. 36. P. 1170.
30. Tyrų Jonas. Roliai (Lazdijų valsč.) [žmonos meilužių sumuštas žmogus] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 16) Nr. 36. P. 1171.
31. Galas A. Alytus. [moksleivių šaulių būrys] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 16) Nr. 36. P. 1172.
32. Ag – Nis. Liškiava [didelis akmuo] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 16) Nr. 36. P. 1173.
33. A. P. B. Alytus [moksleivių šaulių pirmininku išrinktas A. Graževičius] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 23) Nr. 37. P. 1205.
34. Nepripažįstąs. Alytus [moksleivių šaulių būrio susirinkimas] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 23) Nr. 37. P. 1206.
35. A. Gėlinis. Alytus [futbolo rungtynės tarp gimnazijos rinktinės ir žydų „Makabi“ //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 23) Nr. 37. P. 1209.
36. Nemuno fotografija nuo Punios piliakalnio//1926. Septintieji m. (Spalio 7) Nr. 39. P. 1253.
37. Merkinės piliakalnio fotografija //1926. Septintieji m. (Spalio 14) Nr. 40. P. 1275.
38. Sudvajų kaimo fotografija //1926. Septintieji m. (Spalio 14) Nr. 40. P. 1281.
39. Alytus [šaulių vakaras] //1926. Septintieji m. (Spalio 21) Nr. 41. P. 1308.
40. E. Giacintas. Paminklas didvyriui [paminklo J. Blozneliui pašventinimas] //1926. Septintieji m. (Spalio 28) Nr. 42. P. 1334.
41. Paminklo J. Blozneliui Alytuje pašventinimo fotografija //1926. Septintieji m. (Lapkričio 4) Nr. 43. P. 1347.
42. A. Gėlinis. Mindaugo pilies paslaptys [apie Liškiavos pilį] //1926. Septintieji m. (Lapkričio 4) Nr. 43. P. 1357.
43. Fotografija „Dzūkijos vaizdai: Verknės slėnis“ //1926. Septintieji m. (Lapkričio 11) Nr. 44. P. 1373.
44. Fotografija „Dzūkijos vaizdai: Nemunas ties Punia“ //1926. Septintieji m. (Lapkričio 11) Nr. 44. P. 1375.
45. Rado mineralinio vandens šaltinį [Liškiavos valsčiuje] //1926. Septintieji m. (Lapkričio 18) Nr. 45. P. 1392.
46. Vytis. Naujas lietuvių choras Lazdijuose [įsikūrė vietos vargonininko Šventoraičio rūpesčiu] //1926. Septintieji m. (Lapkričio 25) Nr. 46. P. 1438.

1. J. Dubickas. Alytus [šaulių rinktinė surengė J. Basanavičiaus minėjimą. Sutemus miestas buvo iliuminuotas] //1926. Septintieji m. (Gruodžio 2) Nr. 47. P. 1462.
2. Lazdijų šaulių manevrai //1926. Septintieji m. (Gruodžio 10) Nr. 48. P. 1462 – 1463.
3. Vincas Dzūkas. Šaulių veikimas seniau ir dabar [apie Šventežerio šaulius] //1926. Septintieji m. (Gruodžio 24) Nr. 50. P. 1535.
4. K. Sulaikyti plėšikai [Merkinėje sulaikytas iš Šiaulių kalėjimo pabėgęs plėšikas Vladas Rutkauskas, save vadinęs Vladu Baranausku] //1927. Aštuntieji m. (Sausio 13) Nr. 2. P. 59.
5. Punios šaulių susirinkimas //1927. Aštuntieji m. (Sausio 27) Nr. 4. P. 121.
6. Ūdrijos šaulių susirinkimas //1927. Aštuntieji m. (Sausio 27) Nr. 4. P. 121.
7. Begalinis. Rengiamasi leisti dvisavaitinį šapirografuotą laikraštį Dzūkijos šaulių reikalams svarstyti //1927. Aštuntieji m. (Sausio 27) Nr. 4. P. 121 – 122.
8. Išrinkta nauja Alytaus šaulių būrio valdyba, pirmininkas K. Šaltenis //1927. Aštuntieji m. (Sausio 27) Nr. 4. P. 122.
9. P. Tarasenka. Mūsų senovės liekanos [Apie Alytaus apskrities piliakalnius. Jo teigimu, jų yra 40. Mini ir Aniškio piliakalnį, jo teigimu J. Radziukyno numonė, esą jis supiltas tikybos reikalams nėra teisinga, nes visi piliakalniai buvo įrengiami tik gynybos reikalams] //1927. Aštuntieji m. (Vasario 3) Nr. 5. P. 142 – 146.
10. Naujas šaulys. Alytaus šaulių apmokymams arklius duoda ulonų vadas Plechavičius. Pradėtas leisti laikraštėlis „Dainavos šaulys“. Rūpinamasi šaulių namų ir salės reikalais. Rinktinės biblioteka turėtų pradėti veikti kovo mėnesį //1927. Aštuntieji m. (Kovo 3) Nr. 9. P. 282.
11. Alytaus rinktinės būrių atstovų suvažiavimo fotografija //1927. Aštuntieji m. (Kovo 17) Nr. 11. P. 331.
12. Puniškis. Punios šaulių būrio susirinkimas //1927. Aštuntieji m. (Kovo 24) Nr. 12. P. 378.
13. Ūdrijos šaulys. Ūdrijos būrio susirinkimas //1927. Aštuntieji m. (Kovo 24) Nr. 12. P. 378.
14. J. V. Pivašiūnų šaulių būrio vadu paskirtas A. Stražinskas, o pavaduotoju V. Patinskas //1927. Aštuntieji m. (Balandžio 7) Nr. 14. P. 441.
15. Perlojiškis. Alytaus rinktinės vadas kapitonas Petruškevičius aplankė Perlojos šaulių būrį //1927. Aštuntieji m. (Balandžio 7) Nr. 14. P. 441.
16. J. V. Alytaus rinktinė ruošia sporto šventę //1927. Aštuntieji m. (Balandžio 7) Nr. 16. P. 521.
17. Būrio šaulys. Nedzingės šaulių būrio vadu paskirtas Jonas Pigaga. Perimta iš senos valdybos bibliotekėlė, vietos šauliai prenumeruoja 8 „Trimito“ egzempliorius //1927. Aštuntieji m. (Balandžio 7) Nr. 16. P. 521.
18. N. St. Dainavos šaulys. 1 num., I metai 1927 m. balandžio 15 d. Alytus. Atsak. redaktorius J. Bartkaitis. Leidžia L. Š. Sąj. XIX rinktinės valdyba. Laikraštinio formato. 4 pusl., atskiro num. Kaina 30 ct.

Neseniai Alytaus šaulių rinktinė tuo pačiu vardu yra išleidusi šapirografuotą laikraštėlį sąsiuvinio pavidalo. Dabar ji jau leidžia tikrą laikraštį.

Šis numeris gana turiningas, įvairus ir be to dar paveiksluotas. Visa tai labai gerą įspūdį daro. Tenka tik sveikinti provincijos šaulių pastangas ir palinkėti jiems, kad šis jų darbas visą laiką tiek vaisingai būtų dirbamas. Neabejojame, kad apylinkės šauliai visokeriopai rems savo laikraštį //1927. Aštuntieji m. (Balandžio 28) Nr. 16. P. 526.

1. Birštono fotografija // 1927. Aštuntieji m. (Gegužės 5) Nr. 17. P. 539.
2. Punios girios fotografija // 1927. Aštuntieji m. (Gegužės 5) Nr. 17. P. 547.
3. Iš Merkin. Į naują Merkinės būrio valdybą išrinkti mokytojai Rinkevičius, Jurgalaitis ir Rėklys // 1927. Aštuntieji m. (Gegužės 12) Nr. 18. P. 587.
4. Alytuj steigs miškininkystės mokyklą // 1927. Aštuntieji m. (Gegužės 19) Nr. 19. P. 597 – 598.
5. Dzūkas. Dvisavaitinis paveiksluotas dzūkų laikraštis. Nr. 1. pirmi leidimo metai. Alytus, 1927 m. gegužės 15 d. atskiro numerio kaina 30 centų; prenumerata: metams 6 lt. Laikraštinio formato. Redaktorius Vytas – Vladas Misiūnas. Leidėjas Simas Radišauskas // 1927. Aštuntieji m. (Gegužės 26) Nr. 20. P. 653.
6. V. Daudzvardas. Kauno šaulių choro gastrolės [ir Alytuje] // 1927. Aštuntieji m. (Birželio 15) Nr. 23. P. 746.
7. V. Daudzvardas. Dzūkas, dvisavaitinis, paveiksluotas dzūkų laikraštis 2 num. Alytus, 1927 m. birželio 1-15 d. Leidėjas (buvęs Telšių šaulių rinktinės vadas) S. Radišauskas, redaktorius V. V. Misiūnas.
8. Padėkojęs leidėjams už šį numerį negaliu nepastebėti keletą žodžių tų minčių, kurios kilo perskaičiuos šį numerį – grynai šaulių propagandos atžvilgiu. Laikraštis turi išeiti kiekvieno mėnesio 1 ir 5 d., bet redakcijos pranešimu šis numeris išėjęs pasivėlavęs. Tai ir be to matyti, nes šiame num. yra įdėtas vietinės šaulių rinktinės visuotinas būrių atstovų suvažiavimas, įvykęs birželio 5 d. Apie šį, Alytuje gana nemažą įvykį, įdėta nors pusketurioliktos eilutės, bet dėl to, kad tą pačią dieną Kauno šaulių choras Alytuje koncertavo, nė puse žodžio neužsiminta, nors pastarasis įvykis propagandos ir informacijos atžvilgiu daug svarbesnis, negu sakysime tam laikrašty įdėtas Rasputino atvaizdas. Kiekvieno laikraščio ir yra labai brangi ypatybė, jei jisai sugeba įvykusį faktą laiku pranešti savo skaitytojams // 1927. Aštuntieji m. (Birželio 15) Nr. 23. P. 749.
9. V. Daudzvardas. Kauno šaulių choras Lazdijuose // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 1) Nr. 25. P. 749-797.
10. J. Kalnėnas. Amžinos atminties šaulys S. Radišauskas [„Dzūko“ leidėjo nekrologas, buvo kilęs iš Dzūkijos, tėvai Seinų apskr. turėjo ūkį]] // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 1) Nr. 25. P. 809-810.
11. J. Ziminskas. Ties Varėna [eilėraštis] // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 863.
12. Vietos šaulys. Perlojos šaulių būrio susirinkimas [lenkų kariai nušovė vaiką] // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 873-874.
13. X. Z. Alytaus šaulių rinktinės valdybos posėdis // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 874.
14. 384 š.b. Alytaus moksleivių šaulių būrio manevrai // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 874.
15. Dalyvavęs. Krokialaukio šaulių būrio susirinkimas // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 874.
16. Buvęs. Liškiavos šaulių būrio susirinkimas // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 875.
17. Daugiškis. Daugų būrį aplankė Šančių šaulių būrio vadas Kažukauskas// 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 875.
18. Šiemet Alytaus gimnazija išleido pirmą abiturientų laidą. Gimnaziją baigė 13 asmenų, iš kurių 8 šauliai // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 875.
19. S. Miliauskas. Ar išnykę jotvingiai? // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 21) Nr. 28. P. 902-903.
20. Nešaulys. Alytaus šaulių surengta gegužinė, jos metu vyko šaudymo varžybos // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 21) Nr. 28. P. 907.

The post Žurnalo „Trimitas“ (1920–1940) dzūkiška kronika appeared first on Voruta.

Bibliofilija. Asociatyvi Laurie Rubin nuotr.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, www.voruta.lt

Esu jau rašęs apie Gintauto Trumpio leidinį „Asmeninė biblioteka. Katalogas. Knyga I. Knygos apie knygas“. Džiaugiuosi, kad galiu parašyt ir apie antrąjį jo bibliotekos katalogą „Asmeninė biblioteka. Katalogas. Knyga II. Mažoji Lietuva“. Nors autorius ir pripažįsta savo knygos įvade, kad šis katalogas skirtas siauram žmonių ratui, bet nesiskundžiu, kad tam ratui priklausau ir aš, nes neslepiu, kad man patinka ši knyga ir ją skaityt labai įdomu. Šios knygos išspausdinta tik 117 egzempliorių, iš kurių 17 – vardinių, 51 – numeruotas. Visi egzemplioriai pasirašyti autoriaus. Mano egzempliorius turi 30 numerį. Gintautas tik paklausė, ar esu skaičių magijos šalininkas. Sužinojęs, kad neteikiu tam ypatingo dėmesio, tik paklausė, kokį numerį turi ankstesnis jo dovanotas bibliotekos katalogas. Sužinojęs, kad 30, jis tik pasakė – bus ir šitas 30. Knygos priešlapyje Gintautas nepamiršo užrašyt ir dedikaciją, palinkėdamas malonaus ,,pasivaikščiojimo Mažosios Lietuvos spaudos leidinių puslapiais“. Savo dedikaciją Gintautas užrašė pagal visas knygos saugojimo taisykles – pieštuku.

Čia turiu prisipažint, kad aš esu šalininkas įrašų, darytų rašalu ar tušinuku, dar geriau, jei tas rašalas, prieš išdžiūdamas, kažkiek patepliotų ir gretimą lapą. Jau skaitau pasibaisėjusių knygos mylėtojų nuomones – koks barbaras! Tačiau mano požiūris yra pagrįstas ilgamete patirtimi. Aktyviai renku ne tik spaudą, bet ir senuosius dokumentus ir rankraščius, taip pat senovines nuotraukas ir atvirukus. Todėl į įrašus pieštuku visada žiūriu labai įtariai. Prieš pradedant kalbėt apie Gintauto Trumpio knygą reikia pasakyt du dalykus. Pirma – tai, kad Mažosios Lietuvos spauda man pačiam yra tik kitų mano kolekcijų sudėtinė dalis. Žinoma – aš ir pats turiu nemažai tame krašte leistų senųjų periodinių leidinių, kuriuos labai branginu. Bet Mažosios Lietuvos temos specialiai nerenku. O dalis ir Gintauto kataloge esančių knygų į mano asmeninę biblioteką pateko kitais keliais, bet nebuvo kryptingai renkamos. Tačiau kartu reikia pasakyt ir antrą dalyką. Skaitydamas šią Gintauto knygą nejučiomis užduodu sau klausimą, kuris iš mūsų esame didesnis savo regiono gerbėjas. Aš negaliu duoti galutinio atsakymo, tik paliudyti, kad aš tikrai suprantu Gintauto kolekcijos prasmę ir svarbą. Nes aš pats aktyviai renku senojo Alytaus ir Dzūkijos regiono spaudą. Nors ji nėra gausi, bet tikrai buvo nelengva surinkt Alytaus leidinukus. Dalies nepavyko gaut, nes tai labai reti spaudiniai. Žinoma, ypatingą dėmesį skiriu tarpukario Alytaus periodinei spaudai, bet nemažą – ir smulkiajai spaudai, net ir rankraščiams. Beje, Dzūkijos regiono smulkioji spauda taip pat labai reta, skirtingai nuo kitų regionų, kur jos pavyzdžių išliko labai daug. Tačiau tenka pastebėt ir tokį faktą, kad nepaisant savo retumo, senoji Alytaus smulkioji spauda yra labai pigi. Tiesiog man tenka visiškai pusvelčiui ją supirkinėt ir jokios konkurencijos praktiškai nėra, išskyrus atsitiktinius atvejus. Reikia pastebėt ir tą faktą, kad kolekcininkai dažnai neapsiriboja knygų ar atvirukų apie savo miestą rinkimu.

Tikrai ne vienas renka ir kitokią atributiką, susijusią su savo miesto istorija. Tačiau ten jau būna ir daiktų, kurių dėl jų kainos tiesiog tenka atsisakyt. Prieš du metus man teko dalyvaut vieno tarpukarinio stiklinio butelio su Alytaus užrašais aukcione, tiksliau – pradiniam aukciono etape. Nes jo galutinė kaina buvo didžiulė, tokių pinigų išleist tikrai negalėjau. Tačiau kodėl neįsigyt kažko pigaus. Visai neseniai įsigijau tarpukarinį Alytaus šuns žetoną. Galėčiau jį pelningai parduot, bet jis man patinka. Taip pat renku senąsias Dzūkijos plombas. Neseniai įsigijau ir tarybinio laikotarpio Alytaus molio medalių. Juos kūrė alytiškis keramikas Vytautas Ledas, kuris buvo ir mano mokytoju. Net ir ženkliukų su Alytum esu įsigijęs. Todėl manau, kad ne tik aš, bet ir dalis kitų kolekcininkų tikrai supranta ir vertina Gintauto pasirinktą kolekcionavimo temą ir pastangas įprasminti savo veiklą, išleidžiant šį puikų katalogą, su spalvotomis iliustracijomis, aprašais ir įvairiomis rodyklėmis.

       Gintautas Trumpis gimė Klaipėdoje 1951 metais, o jo vaikystė prabėgo Nidoje (1955 – 1964). Mokėsi Nidos aštuonmetėje mokykloje iki 1964 m. gruodžio vidurio. Sugrįžęs gyventi į Klaipėdą, baigė tuometinę 4-ąją vidurinę mokyklą. 1969 – 1974 metais mokėsi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete ir įsigijo inžinieriaus geologo ir hidrogeologo specialybę. Darbo reikalais daug važinėjo, o kadangi uoliai skaitė knygas ir mokykloje, ir universitete, iš komandiruočių ir kelionių parsiveždavo knygų. Jų vis gausėjo. Nepastebimai pradėjo kreipti dėmesį ne tik į knygų turinį, bet ir į jų išorę, knygų dailininkus. 1987 m. Lietuvoje prasidėję knygų aukcionai ir apskritai politiniai pokyčiai pakeitė Gintauto požiūrį į senas knygas. Buvo žengta link bibliofilijos.  Po truputį ėmė ryškėti Gintautą dominusios temos: knygos apie knygas, miniatiūrinė knyga, Mažoji Lietuva (su ypatingu dėmesiu Kuršių nerijai, Donelaičiui, Vydūnui), knygos apie Vilnių (didesnis dėmesys leidiniams, pasirodžiusiems iki 1944 m.), tremties archyvas, Biržiškos ir kt. 2001 m. Gintautas susipažino su Rygos, Sankt Peterburgo, Maskvos bibliofilais. Pažintis su kaimyninių šalių knygiais labai praplėtė jo informacinį bibliofilijos lauką. Asmeninėje bibliotekoje atsirado įdomių mažų tiražų bibliofilinių leidinių iš Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Izraelio. Gintautas Trumpis jau daug metų Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys. Čia patyrė daug gražių emocijų, susipažino su nuostabiais knygą mylinčiais žmonėmis. Klubo susirinkimuose išklausyta daug įvairiausių knygotyros ir bibliofilijos pranešimų. Įgytos knygotyrinės žinios, profesionalūs kolegų pastebėjimai padėjo jam greičiau priartėti prie bibliofilijos pasaulio, darė įtaką šiam katalogui atsirasti. Gintautas knygas skaito lietuviškai, rusiškai, vokiškai ir lenkiškai.

      Gintautas yra ne kartą rašęs apie savo Mažosios Lietuvos leidinių kolekcijas spaudoje. Tačiau savo bibliotekos katalogų seriją jis pradėjo nuo leidinių apie bibliofiliją. Antrojo katalogo struktūra labai panaši. Žinoma, jame pateikti jau visai kitos temos leidiniai. Skiriasi ir katalogo viršelio spalva. Pirmasis džiugino akį žalia spalva, o šis – mėlyna. Iš viso šiame kataloge įrašyti 1552 leidiniai: 1398 – lotyniškomis ir 154 – kirilikos raidėmis. Daugiausia leidinių yra lietuvių kalba – 1141, vokiečių kalba – 234, kitomis kalbomis – 177. Minėtame sąraše apie 70 knygų ir serialinių leidinių, išleistų iki 1944 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis, yra gotikiniu šriftu. Leidinių, išleistų iki 1918 m. vasario 16 dienos, iš viso yra 280, tarp jų lietuvių kalba – 241, vokiečių – 37, prancūzų -1, rusų -1. Seniausi šio laikotarpio leidiniai yra dvi Immanuelio Kanto knygutės, kurios, pagal antraštinius duomenis, išleistos Rygoje (1787) ir Karaliaučiuje (1795). Tuo metu I. Kantas dėstė Karaliaučiaus universitete. Tai bibliografinės retenybės: Lietuvos bibliofilai turi nedaug I. Kanto leidinių, išleistų dar jam esant gyvam. Iš tarpukario laikotarpio kataloge įrašyta 390 leidinių, iš kurių lietuvių kalba – 302, vokiečių – 79, rusų – 6, lenkų – 3. Mažiausiai knygų G. Trumpis turi iš tarybinio laikotarpio – 253, tarp jų lietuvių kalba – 154, vokiečių – 53, rusų – 39, kitomis kalbomis (anglų, lenkų, vengrų) – 7. Daugiausia leidinių susikaupė po nepriklausomybės atkūrimo. Jų čia galima rasti 629: lietuvių kalba – 444, vokiečių – 65, rusų – 108, kitomis kalbomis – 12 (anglų – 6, latvių – 2, ispanų, lenkų, prancūzų, švedų – po 1). Prie retesnių knygų Gintautas priskiria ir V. Viliamo ,,Kuršių Nerija: slenkančios kopos ir jų įtaka sodyboms“ (Kaunas, 1932), išleistą 500 egz. tiražu. Taip pat Gintautą džiugina ilgai ieškotas Petro Babicko ,,Gintaro krantas“ (Čikaga, 1958). Šią knygą jis 2010 m. gavo mainais iš bibliofilo Zenono Keručio.

      Gintauto vaikystė prabėgo Nidoje, todėl leidiniai apie Kuršių neriją jam ypač brangūs. Tad nenuostabu, kad šią savo kolekciją jis išskiria ir apžvelgia savo knygos įvade. 2016 m. šią kolekciją sudarė 239 knygos ir vienas retas tarpukario serialinis leidinys ,,Neringos Sporūta“. Lietuvių kalba turi 138 knygas, vokiečių – 79, rusų – 16, kitomis kalbomis – 6. Jam malonu vartyti prieškarinius Paulo Isenfelso leidinikus, skaityti kultūros almanachus ,,Dorė“, Thomo Manno kultūros centro išleistus Nidos sąsiuvinius. Labai džiaugiasi 2016 m. sulaukęs ,,Nidos mokyklos kronikos“ lietuvių kalba (ši knyga vokiečių kalba buvo išleista 2013 m.). Ji papildo mūsų skurdžias žinias apie Nidos tarpukarį, padeda geriau suvokti šio krašto vietinių gyventojų pasaulį.

      Gintautą sudomino informacija apie vienos knygos likimą, surasta perskaičius Jurijaus  Veberio ,,Vėją nuo jūros“ (Vilnius, 1979). Ten buvo rašoma apie Paulo Gerhardto ,,Handbuch des deutschen Dunebaues“, išleistą Berlyne 1900 m. Tai gausiai iliustruota monografija apie kopų sutvirtinimą, apie Kuršių neriją. P. Gerhardtas pats vadovavo 1870 – 1874 m. Urbo kalno ir 1872 – 1875 m. Angių kalno apželdinimui. Šiuo leidiniu praėjusio šimtmečio šeštame dešimtmetyje pasinaudojo Kuršių nerijos miškininkai Vacys Lukošius, Marijonas Daujotas ir sužinojo daug įdomios bei naudingos informacijos apie kopų sutvirtinimą. Vėliau ši knyga dingo. Ir kai akademikui Vytautui Gudeliui (1923 – 2007) jos prireikė, pasirodė, kad nei viena Lietuvos biblioteka šios knygos neturi. Kilo ir Gintautui noras būtinai ją surasti ir įsigyti. Po keleto paieškų metų (netenkino kai kurių aptiktų egzempliorių būklė) ji buvo surasta viename Rostoko antikvariate. Su kolegos Žilvino Januškos pagalba knyga 2016 m. pasiekė Vilnių. Šį leidinį Gintautas laiko vienu iš įdomiausių ir vertingiausių savo Kuršių nerijos kolekcijos egzempliorių. Knygoje gausu autoriaus darytų Kuršių nerijos nuotraukų.

      Prie retesnių ir įdomesnių leidinių Gintautas priskiria Paulo Mittmanno vadovą po Kuršių neriją ,,Fuhrer durch die Kurische Nehrung“, kurio antraštiniame lape yra tarpukario Neringos muziejaus antspaudas. Šalia mėlyno antspaudo yra įspaudas: H.F. Tikėtina, kad tai Nidos mokytojo Henrio Fuchso asmeninės bibliotekos knygutė, kuri vėliau pateko į muziejų. Įdomios ir informatyvios turiniu bei ikonografine medžiaga yra Paulo Isenfelso, Oscaro Schlichto, Johaneso Thienemanno knygos ir, be abejo, tarpukario leidiniai lietuvių kalba. Aukščiau minėti leidiniai vokiečių kalba yra rečiau sutinkami Lietuvoje. J. Thienemannas XX a. pr. Rasytėje įkūrė vieną iš pirmųjų pasaulyje paukščių žiedavimo stotį. Čia jis gyveno iki mirties (1938), kur ir palaidotas. Parašė atsiminimus: ,,Rossitten. Drei Jahrzehnte auf der Kurischen Nehrung“ (Neudamn, 1927). Gintautas turi surinkęs 6 šios knygos leidimus – 1927, 1928, 1930, 1938, 1941 ir 1996 metų. Paskutinysis yra 1930 metų reprintas.

     Išimties tvarka į šį katalogą Gintautas įdėjo keletą 1938 m. Nidos nuotraukų dėl kitoje pusėje esančių tekstų. Tai ne tik papildo ir praturtina Kuršių nerijos kolekciją, bet ir leidžia pažvelgti į to laiko Nidą amžininko, laikinai atliekančio tarnybą vasaros sezono metu, akimis.

     Vydūno kolekcijos pagrindą sudaro leidiniai, išleisti jam gyvam esant. Jų yra daugiau kaip 70 vienetų. Iš viso šioje kolekcijoje yra 104 leidiniai. Leidinių K. Donelaičio tema šiame kataloge yra 85 vienetai. Mėginta surinkti kuo daugiau Lietuvoje ir kitose šalyse įvairiomis kalbomis išspausdintų K. Donelaičio ,,Metų“ leidimų. Marinistikos kataloge – 84 leidiniai.

      Gintauto kolekcijoje yra ir įdomių naujesnių leidinių. Labai įdomios informacijos yra J. Barfodo knygoje ,,Nidden: Kunstlerkolonie auf der Kurischen Nehrung“ (Bredenau, 2005). Ši knyga gražiai išleista, pateikia daug įdomių faktų apie buvusią Nidos dailininkų koloniją, egzistavusią nuo XX p. pr. iki 1944 metų. 2008 metais pasirodė antras šios knygos leidimas. Verta paminėti ir S. Kruopio, 2009 metais gražiai išleistą, knygą ,,Nida. Brucke. Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija: iliustruota istorija“, kurioje gausu ikonografinės medžiagos apie minėtą dailininkų koloniją, jos istoriją, tradicijų tęstinumą, rengiant kasmet (nuo 1995 metų) Nidoje tapybos plenerus.

     Savo 2001 m. metų tekste (,,Bibliofilai apie asmenines bibliotekas“ (Vilnius, 2001, sudarė Domas Kaunas) Gintautas sakėsi specialiai nerenkantis knygų su autorių autografais. Tik kartais įsigija knygą dėl joje esančio autoriaus įrašo. Dažniausia tai prieškario laikotarpio knygos. Knyga su šiuolaikinio autoriaus įrašu asmeninėje bibliotekoje atsiranda tada, kai Gintautas pats dalyvauja autoriui skirtame vakare ar susitikime. Tai nuostabios akimirkos, kurias norisi vis patirti. Todėl šios knygos turi savyje svetimai akiai nematomos energijos bei šilumos, kurią jis visuomet jaučia paėmęs jas į rankas. Tačiau pavarčius 2017 metų Gintauto katalogą, akivaizdu, kad jis supranta įvairių knygose esančių įrašų vertę ir pateikė jų aprašus ir net rodyklę. Leidinių, turinčių įvairius užrašus, dedikacijas, antspaudus ar kitokius knygų savininkų priklausomybės ženklus, šiame kataloge yra 145. Tai unikali, papildoma informacija ne tik knygos istorijai, bet ir jų savininkams pažinti. Kai kuriuose leidiniuose yra ne po vieną įrašą ar antspaudą.

The post Šarūnas Šimkevičius. Kolekcininko pasivaikščiojimas Mažosios Lietuvos spaudos leidinių puslapiais appeared first on Voruta.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Kazys Klimavičius gimė 1886 m. spalio 18 d. Krokininkų kaime, Krokialaukio valsčiuje, Kalvarijos apskrityje (dabar Alytaus rajonas) valstiečių šeimoje. Šiam vaikui teko varginga vaikystė. Teko dirbti praktikantu Simno pašte. Pasitobulinęs 1906 m. įgijo VI kategorijos paštininko – telegrafininko specialybę ir buvo paskirtas dirbti į Račkus Augustavo gubernijoje.

Kazys Klimavičius, dar mokydamasis paštininko – telegrafininko specialybės, svajojo apie kitokį darbą. Savamoksliškai lavinosi, daug skaitė, domėjosi socialiniu žmonių gyvenimu, o tai suformavo jo požiūrį į tuometę padėtį. Daug bendravo su to laikmečio išsilavinusiais mokytojais.

1908 m. išlaikė egzaminus į Marijampolės valstybinę gimnaziją. Tais pačiais metais jam buvo pripažintas liaudies mokytojo vardas ir suteiktas mokytojo darbas. Dirbdamas mokykloje K. Klimavičius lavinosi savimokos būdu. Prenumeruodavo kairiuosius lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Tapo nuolatiniu mokslo populiarinimo žurnalo ,,Vestnik znanija“ prenumeratoriumi. Šis leidinys prenumeratoriams duodavo vertingų priedų – knygų. Be to, pramoko esperanto kalbos, gaudavo šia kalba laikraščių, susirašinėjo su įvairių šalių esperantininkais. Jau patyręs mokytojas 1914 m. mobilizuotas į carinę kariuomenę. Iš jos paleistas, kurį laiką mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje Maskvoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Alytuje ir visą savo gyvenimą paskyrė mokyklai.

1919 m. rudenį tapo naujos Alytuje susikūrusios gimnazijos direktoriumi ir jai vadovavo ketverius metus. Už savo kairiosios pakraipos politines pažiūras buvo paskirtas eiliniu matematikos mokytoju. Savamokslis mokytojas 1927-1928 m. prie Švietimo ministerijos išlaikė specialiuosius egzaminus ir įgijo matematikos ir fizikos disciplinų ciklo gimnazijos mokytojo teises.

1930 m. išleido ,,Dešimtainių logaritmų knygas penkiais dešimtainiais skaitmenimis“, 1931 m. – ,,Galvosūkių pasaulį“. Ši knyga – pirmoji matematikos populiarinimo knyga lietuvių matematikos literatūroje. 1933 m. pasirodė ,,Matematikos vadovėlis. Teorija ir uždavinynas”. Šio vadovėlio recenzentas pedagogas Augustinas Jakučionis, lietuviškų vadovėlių leidimo organizatorius prie 1907 m. J. Basanavičiaus įkurtos Lietuvių mokslo draugijos rašė, kad tai pirmasis matematikos vadovėlis, tikrai tinkąs Lietuvo mokyklai. Ankstesni tos tematikos vadovėliai buvo senesnių, svetimų kopijos su kai kuriais pakeitimais. Minėto vadovėlio parašytos 3 dalys. Iš jo Lietuvos mokyklose mokyta daugiau nei per 20 metų. Dar K. Klimavičius paruošė ir išleido kelis geometrijos vadovėlius, ,,Aritmetiką mokytojų reikalui“. Knygelė ,,Skaičiuokim greit“ (1961 m.) – paskutinė mokytojo knyga. Daugiau kaip 20 matematikos vadovėlių (įskaičiuojant atskiras laidas) paruošė ir išleido Lietuvos mokyklai Kazys Klimavičius (1). 1933-1940 m. nedirbo mokykloje (2). 1940 m. K. Klimavičiui vėl leista dirbti pedagoginį darbą.

Jau nuo 1919 m. mokytojas Kazys dalyvavo mokytojų profesinės sąjungos veikloje, nuo 1920 m. – kooperatyvų judėjime. 1934 m. išrinktas ir į Alytaus miesto tarybą. 1936 m. saugumo byloje apie Klimavičių parašyta, kad jis yra kairiųjų pažiūrų, tarp piliečių patikimas ir visuomenėje turi gerą vardą. Dalyvavo Lietuvos žemės ūkio draugijos, Taupmenų ir kredito draugijos, Mokytojų sąjungos bei Labdarių draugijos veikloje (3).

Iki karo pradžios K. Klimavičius dirbo mokyklų inspektoriumi, neilgai – Švietimo skyriaus vedėju. Karo metais jam vėl uždraudė dirbti švietimo sistemoje. Karui baigiantis vėl tapo Švietimo skyriaus vedėju, o 1946 m. – Mokytojų seminarijos direktoriumi.

K. Klimavičius mirė 1972 m., palaidotas Alytuje. 1989 m., prisimenant K. Klimavičiaus nuopelnus mokyklai, švietimui, pagerbiant jo atminimą, šalia buvusios 2-osios pradinės mokyklos, vėliau – Mokytojų seminarijos (dabar Alytaus miesto Adolfo Ramanausko – Vanago gimnazijos) pastatyta jam skirta portretinė skulptūra.

Alytiškis pedagogas ir kultūros veikėjas Kazys Klimavičius buvo aktyvus Vinco Grušnio knygyno pirkėjas ir Valstybės centralinio knygyno Alytaus skyriaus skaitytojas. Klimavičius skaitymą laikė ne pramoga, bet kultūringo žmogaus prievole. 1939 m. jis prenumeravo 12 Lietuvos ir 10 užsieninių, svetimomis kalbomis leidžiamų periodinių leidinių, be to, dažnai įvairius laikraščius pirkdavo kioskuose. Savo bibliotekoje aš saugau dvi knygas su K. Klimavičiaus antspaudais. Kazys Klimavičius tyrėjo du skirtingus antspaudus, kuriuos abu dėdavo ant knygos, vieną ant viršelio, o kitą ant titulinio puslapio.

1. Antspaudas. Ex libris* Kazys Klimavičius.

2. Antspaudas. Kazio Klimavičiaus / Kn. 876 Nr. / biblioteka.

Abu šie antspaudai buvo Rudzinskaitės-Arcimavičienės knygoje „Dievų ir kvepalų žemė“, išleistoje Kaune 1936 metais. Knygą saugau savo kolekcijoje kartu su dar viena K. Klimavičiui priklausiusia knyga – T. Ivanausko „Lietuvos paukščiais“.

Bibliofilas knygas pirkdavo ir D. Kleimano bei G. Blocho knygynuose Alytuje. Didesnę jo bibliotekos dalį nupirko bibliofilai Vidmantas Staniulis ir Pranas Sasnauskas. Klimavičius savo knygas pradėjo pardavinėti dar gyvas būdamas, o likusias pardavė jo žmona jau po bibliofilo mirties. K. Klimavičiaus biblioteką daugiausia sudarė tarpukario laikotarpio leidiniai, tarp kurių buvo nemažai Vytauto Didžiojo universiteto leidinių. Senesnių leidinių K. Klimavičius nerinko. Dalis leidinių saugoma Alytaus kraštotyros muziejuje, pavyzdžiui – labai retas „Alytaus dzyvo“ numeris. Kaip liudija Algimanto Antanevičiaus straipsnis „Du laiškai Kaziui Klimavičiui“ (Dainava. 2004. Nr. 1. P. 14 – 17), dar galima aptikti K. Klimavičiaus archyvo eksponatų, išsibarsčiusių po visą Lietuvą.

Klimavičių savo knygoje „Diagnozė: bibliofilija“ mini ir Vidmantas Staniulis. „Nors retenybėmis nepasižymėjo ir nusipelniusio mokytojo K. Klimavičiaus biblioteka, bet joje matyti bibliofilijos užuomazgos. Matematiko Kazio Klimavičiaus domėjimosi spektras labai platus, tai buvo jaučiama lankantis bibliotekoje, bendraujant su juo, vėliau su jo našle, kuri primygtinai manęs prašė nupirkti jos vyro surinktus lietuviškus vadovėlius. Jaunas ir žioplas buvau, atsisakiau, nepagalvojau, kad man jų kada nors prireiks. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų pradėjau rinkti elementorius, o šiuo metu intensyviai renku visus vadovėlius“.

Literatūra:

1. Jasiūnas H. Tautinės mokyklos mokytojas // Alytaus naujienos. 1989. Nr. 99(6568). P. 4.

2. Žepkaitė R. Alytaus istorinė raida. Vilnius, 2004. P. 178.

3. Jenčiulytė V. Mokytojas Kazys Klimavičius //Alytaus šviesuolių portretai. Alytus, 2007. P. 40 – 41.

Nuotraukose:

1. Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojai apie 1945–1946 m., dalyvaujant Kaziui Klimavičiui

2. Alytaus mokytojų seminarija

3. K. Klimavičiaus bibliotekoje esančios doc. Rudzinskaitės-Arcimavičienės knygos „Dievų ir kvepalų žemė“ viršelis

4. K. Klimavičiaus bibliotekoje esančios doc. Rudzinskaitės-Arcimavičienės knygos „Dievų ir kvepalų žemė“ priešlapis su minėtos bibliotekos spaudu

Voruta. – 2012, saus. 21, nr. 2 (740), p. 15.

The post Mokytojas Kazys Klimavičius ir jo biblioteka appeared first on Voruta.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Buvęs prokuratūros darbuotojas jau daugiau kaip 40 metų domisi bibliofilija. Kaip teisininkas domisi teisės istorijos veikalais. Kitos jo bibliofilinio rinkinio temos – politika ir karo meno leidiniai bei visuotinė istorija. Tada, kai pradėjo kolekcionuoti, už tokius spaudinius nebūtų per daug pagirtas. Labiausiai vertina tarpukario ir kitus senuosius leidinius, vengia šiuolaikinių naujai perleistų knygų. Daugiausiai retų laikraščių ir knygų sukaupė vienkiemių naikinimo metais, kai ištisi kaimai buvo keliami į gyvenvietes (1).

Kartą Sigitas važiavo pro Punios šilą ir išvydo moksleivius, renkančius lapus ir džiovinančius juos ant senų karo metų laikraščių. Studentams jis pasiūlė sovietinės „Tiesos“ laikraščio numerių, o namo parsivežė senus, su išspausdintomis Gebelso ir Hitlerio kalbomis. S. Baliukas – tolerantiškas kolekcininkas, todėl jo lentynose nesipriešina sovietinių laikų knygos su rezistenciniais ir tremties tekstais. Turi Sigitas ir vieną atskirą leidinį, išleistą 1940 m. stojimo į SSRS proga, o tekstas buvo taisytas ranka. Toje knygoje išspausdintos S. Nėries, J. Paleckio ir kitų veikėjų kalbos. Tačiau pati knyga įdomi dėl dviejų dalykų: žydiškos pavardės raudonu rašalu ištaisytos į lietuviškas ir darbininko pasisakymo, kuris daug atviresnis nei komunistų veikėjų prakalbos – sovietų tankai mums atnešė laisvę ir nepriklausomybę. Beje, jo kolekcijoje yra ir daugiau senųjų knygų su autografais ar įvairiais įrašais, antspaudais.

Renka jis knygas ir apie pasaulio galinguosius – Staliną, Leniną, Musolinį, Ruzveltą, Čerčilį, Sniečkų. Nusiperka Sigitas ir didelį ažiotažą sukėlusias knygas, net ir romanus kaip „Erškėčių paukščiai“. Aišku, nevisada jis tokias knygas skaito, kartais tik pasideda lentynoje. „Erškėčių paukščių“ jis neskaitė, o štai Vytauto Petkevičiaus knygą „Durnių laivas“ perskaitė. Bibliofilo teigimu, V. Petkevičius rašė net atsargiau, nei kai kurie kiti šiuolaikiniai autoriai, bet anų, gal mažiau garsių, tekstai neužkliuvo.

Senosios periodikos jis taip pat stengiasi surinkti daugiau įvairių pavadinimų, renka ir kalendorius. Turi senovinių dokumentų rinkinį. Alytaus policijos muziejuje surengė parodas iš savo rinkinių. Dalį naujai įsigytų eksponatų jis laiko darbe, o kitus – namuose. Gaila, jam taip ir nepavyko pasidaryti savo bibliotekos katalogo. Daug įdomių leidinių teko prarasti įvairiomis aplinkybėmis.

Teko jam sutikti daug įdomių asmenybių, bendrauti, gauti iš jų knygų. Pažinojo jis ir Petrą Dumbliauską, teko sėdėti jo muziejuje, vartyti senus laikraščius. Kaip teigia S. Baliukas, viename prieškario teisiniame leidinyje jis surado tekstą, aprašantį už ką iš tiktųjų buvo nubaustas pirmo spausdinto Alytaus laikraščio redaktorius V. V. Misiūnas. Mat „Dzūkų bizūne“ buvo įdėta P. Dumbliausko nupiešta kunigo karikatūra. Sigitas išsiaiškino, kad laikraščio redaktorius buvo nubaustas ne už kunigo įžeidimą, bet už kryžiaus išniekinimą, mat Dumbliauskas nupiešęs kunigą su kryžiumi, ant kurio pavaizduota nukryžiuota nuoga moteris. Tačiau tai dar ne istorijos pabaiga – to meto katalikiška spauda tvirtino, kad ant to kryžiaus pavaizduota išsiskėtusi varlė.

Domisi jis ir Alytaus miesto istorija. Daug įdomios medžiagos suranda savo kolekcijos surinktuose spaudiniuose.

1. Kochanskas J. Prokuroro kolekcijoje – dešimt tūkstančių retų spaudos leidinių, dokumentų ir knygų // Alytaus naujienos. 2003. Nr. 86(9946). P. 1.

The post Bibliofilo Sigito Baliuko rinkiniai appeared first on Voruta.

Faksimilinio K. Donelaičio „Metų“ leidinio numeruoti ir oda įrišti egzemplioriai

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus, www.voruta.lt

Į Amžinybę išlydėjome bibliofilą, kolekcininką, mecenatą Vidmantą Staniulį (1950-2021). Su Voruta.lt skaitytojais dalinamės 2011 m. skelbta Šarūno Šimkevičiaus publikacija apie Vidmanto Staniulio dovaną Lietuvos mokykloms. 

2010 metais Lietuva minėjo Kristijono Donelaičio 230-ąsias ir kalbininko, „Metų“ leidėjo bei vertėjo į vokiečių kalbą Liudviko Rėzos 170-ąsias mirties metines.

Kristijonas Donelaitis (gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, Gumbinės apskrityje, mirė 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje) – evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas.

Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė veikiausiai 1765-1775 metais, tiksli data nežinoma. K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas (saugo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime. Leidėjas ciklo dalis kiek patrumpino, paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą (Šaltinis: Vikipedija).

Liudvikas Rėza (gimė 1776 m. sausio 9 dieną Karvaičių kaime Kuršių nerijoje, mirė 1840 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje, ten ir palaidotas) – prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.

1825 m. kartu su devyniais talkininkais sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos oder Littauische Volkslieder“, kuriame pateikiamos 89 Mažosios Lietuvos liaudies dainos. 1818 metais pirmasis išleido Donelaičio „Metus“, o 1824 m. ir pasakėčias.

Žinomas bibliofilas, bukinistas, knygų leidėjas bei mecenatas Vidmantas Staniulis (gimė 1950 m. gegužės 13 d. Kiaulupiuose, Sintautų valsč. Mokėsi Sintautų vidurinėje mokykloje, vėliau Kaune, gyvena Kaune) savo jubiliejaus proga sudarė ir išleido puikią knygą „Diagnozė: bibliofilija“. Tokio pobūdžio leidinio apie senąsias knygas ir knygius Lietuva dar neturėjo. Pirmąją knygos dalį parašė pats leidėjas, o antrajai pakvietė 48 autorius, neabejingus bibliofilijai, padiskutuoti šia tema. 320 psl. knygoje – 700 spalvotų iliustracijų, aukšta poligrafinė kultūra.

2010 m. pabaigoje Vidmantas vėl nustebino Lietuvą išleisdamas faksimilinį 1818 m. K. Donelaičio „Metų“ leidinį.

Danutė ir Vidmantas Staniuliai po vieną K.Donelaičio „Metų“ egzempliorių  dovanoja visoms Jonavos rajono pagrindinėms ir vidurinėms mokykloms. Ši knyga moksleivių rankose bus gyvas susitikimas su istorija, su Mažąja Lietuva, su Kristijonu Donelaičiu.

Knygos pratarmėje akademikas Antanas Buračas rašo: „Šis faksimilinis Liudviko Rėzos parengto  Kristijono Donelaičio (1714-1780) „Metų“ leidimas maloniai žavi savo neįprastais gotiškais šriftais ir kruopščiu vertimu į vokiečių kalbą, siekiant supažindinti kitas Europos šalis su lietuvių renesanso literatūros pradininku. Nors K. Donelaitis „Metus“ parašė apie XVIII a. 8-ą dešimtmetį („Žiemos rūpesčiuose“ minimi Karaliaučiaus gaisrai, kurie buvę 1764 ir 1769 m.), L. Rėza (1776-1840) pirmasis parengė jų leidimą tik 1818 m. Jis suteikė kūriniui ir vėliau taip įprastą „Metų“ pavadinimą, su meile parengė jo  paralelų vertimą į vokiečių kalbą. Leidiniui L. Rėza taip pat parašė įvadinį straipsnį, kuriame iškėlė jo reikšmę ne tik lietuvių, bet ir visos Europos literatūrai, aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės vertybių ugdymui, apibūdino eilėdaros savitumus.

K. Donelaičio kūrinys savo sodria kalba žavėjo Adomą Mickevičių, jį skaitė Gėtė ir kiti to meto Europos šviesuoliai, nes jis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idealą, o kartu žadino bundančią Europoje tautinę savimonę lietuvininkų (būrų) pavyzdžiu. Iš šio „Metų“ leidimo visą XIX amžių buvo mokomasi gražios kalbos, jame glūdi daugelio mūsų literatūrinių tradicijų ištakos.

Faksimilinis leidimas buvo sumanytas bibliofilo Vidmanto Staniulio dar 1998 m., atkūrus XXVII knygos mėgėjų draugiją. L. Rėzos leidimo „Metų“ originalas Lietuvoje retas: profesorius Domas Kaunas teigia, kad prieš penkiolika  metų pasaulyje buvo užregistruota vos trylika žinomų šios knygos egzempliorių (vėliau pasirodė dar 3), iš jų tik šeši – Lietuvoje. Pasak V. Staniulio, pastaraisiais metais Lietuvoje atrasti dar du „Metų“ egzemplioriai, nors jis savo rankose turėjęs tik vieną iš jų. Leidėjas nuoširdžiai dėkoja Vytauto Didžiojo karo muziejaus vadovybei, sudariusiai galimybę reprodukuoti žemiau pateikiamą „Metų“ leidimą.

Faksimilinis L. Rėzos „Metų“ leidinys neabejotinai sudomins ne tik lietuvių ir vokiečių kalbų mokytojus, studentus ir moksleivius, bet ir platesnius inteligentijos sluoksnius.“

Iš tikrųjų tai – labai reikšmingas įvykis Lietuvos kultūroje. Knyga, kaip įprasta V. Staniuliui, labai gražiai išleista. Jei ne šviežias spaustuvės dažų ir įrišimo klijų kvapas, būtų galima pagalvoti, kad rankose laikome autentišką 1818 metų leidimą. Knygą leidybai parengė pats Vidmantas Staniulis, koregavo Danutė Baltrušienė, maketavo Algė Varnaitė. Faksimilinio leidinio pratarmė ir dedikacijos išverstos į vokiečių bei anglų kalbas. Nepamiršta ir bibliofilija, nes išspausdinta šimtas numeruotų egzempliorių įrištų oda ir pasirašytų leidėjo, iš kurių 27 egzemplioriai skirti XXVII knygos mėgėjų draugijos nariams. Kaip visada, nuoširdžiai padirbėjo spaustuvės „Morkūnas ir Ko“ kolektyvas, nes knyga – tiesiog be priekaištų.

Danutė ir Vidmantas Staniuliai po vieną K. Donelaičio „Metų“ egzempliorių dovanojo visoms pagrindinėms, vidurinėms mokykloms ir gimnazijoms, kurių Lietuvoje yra daugiau nei tūkstantis. Ši knyga moksleivių rankose bus gyvas susitikimas su istorija, su Mažąja Lietuva, su Kristijonu Donelaičiu.

Pasinaudodamas proga norėčiau fragmentiškai pristatyti Vidmantą kaip leidėją. Gal ne visi žino, kad jis yra ne tik garsus bibliofilas bei kolekcininkas, bet ir pats leidžia knygas. Jo leidybinė veikla prasidėjo su pirmaisiais sąjūdžio vėjais. Vidmanto išleisti leidiniai labai įvairaus pobūdžio – nuo „samizdatų“ iki labai prabangių leidinių. Ši veikla ypač pasireiškė, kai 1993 m. jis įkūrė antikvarinį knygyną. Pasak jo, norėjęs atgaivinti tarpukario Lietuvos knygynų tradicijas. Pirmoji jo knygyno išleista knyga buvo „Trečdalis atskilusio mėnulio virš Lietuvos“ (1994). Tai padėka jaunystės laikų mokytojui, šios knygos autoriui Pranui Antalkiui.

Jo knygynas yra išleidęs daugiau kaip 30 įvairių knygų, iš kurių paminėsime tik kai kurias, gal būsimi skaitytojai pasikvies jas į savo bibliotekas. Tai galėtų būti Chuano V. Spitrio „Pirmieji pasaulio tautų spausdinti leidiniai“ (2002) ar Akselio Miuntės „Knyga apie žmones ir žvėris“ (1995), o gal R. Tagorės „Paklydę paukščiai“, susilaukusi ypatingo skaitytojų dėmesio…

O gal paminėkime „Lietuvių kalbos istoriją“ (2008). Šis „Mažųjų pasakojimų apie Lietuvą“ serijos leidinys skiriamas lietuvių kalbos ir jos tyrimų istorijai. Skaitytojas glaustai supažindinamas su lietuvių kalbos istorijos raida, glaudžiai susijusia su Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiais. Pateikiama žinių nuo lietuvių raštijos atsiradimo iki lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statuso atkūrimo.

Tai galėtų būti knyga (albumas) „Moterys, arba cherchez la femme“ (2007). Šiame albume skaitytojui pateikiami moterų portretai nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio iki Antrojo pasaulinio karo. Greta ano meto žinomų Europos aktorių, fotografijos modelių ir žvaigždžių, kurių stiliumi žavėjosi ir sekė daugelis to laikotarpio moterų, albume pateikiama ir mažai žinomų ar visai nežinomų moterų nuotraukų, išskirtinį dėmesį teikiant lietuvėms, Lietuvoje įvairios tautinės kilmės fotografų sukurtiems ar kitose carinės Rusijos miestuose garsių fotografijos meistrų užfiksuotiems lietuvių kilmės moterų portretams, nepriklausomos Lietuvos moterų siluetams.

Žinomas meno kritikas Skirmantas Valiulis apie šį leidinį pasakė taip: „Darbai įvairūs ir vaizdų atrankos požiūriu: rasime ir atvirukų, ir fotoateljė daugintų darbų, meistro ir nežinomo mėgėjo nuotraukų. Fotografijos meno gerbėjui, ypač jaunam, svarbiausia gal bus laiko mados dvelksmas ir senosios prieškario mokyklos fotografų gebėjimas išryškinti moters grožį švelniais akcentais – šviesa, pustoniais, pozomis, kompozicija, atsivėrimu objektyvui.“ Albumą paįvairina ir nuotraukų formatai: maži kabinetiniai portretai, didelės nuotraukos visu ūgiu, grupinės, romantiškos ovalinės šalia griežtų stačiakampių, apsuptos šešėlių ir pasibaigiančios griežta linija.

Vartant albumą dėmesį išsyk patrauks bateliai, nėriniai, suknelių modeliai, įmantrios ano meto šukuosenos – detalės, kuriomis moterys visada veria akį. Kartais nuotrauka ne tik vilioja, bet ir pamoko, kaip motina su dukrele sename atviruke: „Eik tėvynės art dirvonus, tikrą tiesą sėti. Nepaliaus tave mylėjus Motina ir svietas“. Pasaulio moterų šioje knygoje nemažai, bet ar lietuvės ne gražiausios…

Tačiau ir po įdėmaus žvilgsnio lieka kažkas nepaaiškinama, neapčiuopiama, ką galima įvardinti tik paslaptinga fraze – „Cherchez la femme“. „Taip. Ieškokite moters… Jos siluetas, šypsena, akys pasakys jums apie prarastą epochą daugiau nei tūkstantis knygų“.

Tai galėtų būti fotografijų albumas „Tarpukario šeimos“ (2008), kuriame surinktos šeimų fotografijos iš įvairių tarpukario Lietuvos vietovių. Leidinys domus visiems, kurie domisi lietuvių fotografijos istorija ir tarpukario Lietuvos kultūra.

Negalima praeiti pro knygą „Šventiniai atvirukai“ (2007). Šis albumas skiriamas vienam gražiausių tarpukario Lietuvos filakartijos tipui – šventiniams atvirukams. Čia publikuojama retų, įvairioms progoms adresuotų atvirukų kolekcija, išlikusi ligi šių dienų. Šventiniai atvirukai laikytini tam tikra epistoliarinio žanro atmaina. Juose lakoniška forma adresatui perduodamas palinkėjimas varduvių, Kalėdų, Velykų ar kitomis progomis. Sveikinimo efektą sustiprina originalus atviruko vaizdas. Šie įspūdingi, gausiai iliustruoti lediniai išleisti bendradarbiaujant su „Šviesos“ leidykla. Beje, galima teigti, kad bendradarbiavimas su „Šviesos“ leidykla dar ir plečiasi. Dabar atėjo į madą kiek kitokios knygos, ne tokios, kokias buvo įpratę matyti senieji bibliofilai. Kartą mokykloje aš rodžiau vaikams Kuperio „Paskutinio mohikano“ leidimą su garsaus XIX amžiaus knygų iliustracijų meistro Andriolio darbais. Vaikai kiek pavartė tą knygą ir padėjo į šalį, sakydami, kad ten nėra jokių iliustracijų. Tada teko aiškinti, kad net ir XIX amžiuje, kada knygose įsigalėjo iliustracinis menas, iš tikrųjų graviūrų būdavo ne tiek ir daug – 6-10 ir to pilnai užtekdavo. Nes knygos esmė visai kitur – tekste. Dabar ateina visai kiti laikai, žmonės įprato prie vaizdo pramonės, prie spalvotų magazinų. Todėl „Šviesos“ leidykla irgi ėmėsi leisti gausiai iliustruotus leidinius, net ir enciklopedinio pobūdžio. Dažnam tokiam leidinyje rasime publikuojamus eksponatus iš Vidmanto Staniulio kolekcijų. Aš ir pats turiu įsigijęs keletą tokių „Šviesos“ enciklopedinių leidinių – nesiimsiu jų kritikuoti, nes aš kaip bibliofilas sugebu įvertinti ir tokio pobūdžio leidinius. Tuo labiau, kad jų tekstai lengvai skaitosi.

Jei man kas lieptų paminėti svarbiausius Vidmanto Staniulio leidinius, tai pirmą vietą užimtų „Diagnozė – bibliofilija“. Paskui rikiuojasi „XXVII knygos mėgėjų metraštis“, M. Puodžiukaitienės knygos „Sintautų mokyklos šviesa“ ir „Muziejus, kultūros vertybės, žmogus“, senųjų knygų aukcionų katalogai.

Ačiū mecenatams Staniuliams, sėkmės kūrybos, leidybos ir bibliofilijos baruose. Te gyvuoja geros knygos ir rimti knygiai.

Voruta. – 2011, saus. 22, nr. 2 (716), p. 13.

The post Vidmanto Staniulio dovana Lietuvos mokykloms appeared first on Voruta.

Vidmantas Staniulis. Autoriaus asmeninio albumo nuotr.

Šarūnas Šimkevičius, www.voruta.lt

Kai 2020 01 02 vakarą pasiekė žinia apie Vidmanto Staniulio mirtį, norėjosi, kad tai būtų ne tiesa. Bet, deja. Pirmas man šią žinią pranešė kolekcininkas Gintaras Lučinskas, paskui pasipylė informacijos internete ir kitų draugų skambučiai. Bibliofilas Saulius Karalukas kalbėjo su Vidmantu prieš keturias dienas, tad ir jam ši žinia buvo netikėta. Saulius Karalukas paklausė, ar aš negalvoju parašyti straipsnio apie Vidmantą Staniulį. Aš atsakiau, kad parašysiu, be abejo. Nors tokį straipsnį rašyti man sunku.

Žmonės dažnai klausdavo, ar Vidmantas kartais nėra iš mano giminių. Tada aš paklausdavau, kodėl jie taip mano. Ir atsakymas dažniausiai būdavo vienas: todėl, kad aš ir Vidmantas kad esame tokie panašūs. Iš tikrųjų, Vidmantas Staniulis nėra iš mano giminių. O panašumai tik dėl to, kad kai kas buvo bendra. Kai kas buvo būdinga ir man ir jam. Meilė knygoms ir moterims. Individualizmas. Dar humoro jausmas. Tik Vidmanto humoras buvo švelnesnis už mano. Mes taip pat abu savo gimtadienius švęsdavome pavasarį, tik aš balandžio pabaigoje, o jis savo – gegužės 13. Vidmantas buvo apdovanotas daugybe talentų. Jis puikiai rašė ir daug įdomiau už mane. Dažnai kritikuodavo mano raštus, o kartais ir pagirdavo, jei pavykdavo parašyt gerą straipsnį. Iš jo mokiausi ir bibliofilijos. Žinoma, jis nešykštėdavo man patarimų ne tik bibliofilijos, bet ir kitomis temomis. Su Vidmantu susitikdavome nuo 1986 kolekcininkų klubuose. Tuomet teko iš jo įsigyti įvairių senųjų leidinių. Vėlesni susitikimai su Vidmantu buvo jau po 1990 metų. Aš buvau vieno iš jo organizuotų senųjų knygų aukcionų parodoje. Tada įsigijau to aukciono katalogą. Turiu surinkęs daugumą ankstyvųjų Lietuvos knygų aukcionų katalogų. Taip pat prie šios kolekcijos glaudžiasi keletas aukcionų dalyvių bilietų, kvietimų.

Žinoma, ne visus ankstyvuosius knygų aukcionus organizavo Vidmantas Staniulis. 1987 metai buvo pats Lietuvos bibliofilijos apogėjus. Pirmąjį antikvarinių ir bukinistinių knygų aukcioną TSRS suorganizavo Maskvos bibliofilai. Jais netrukus pasekė Odesos ir Charkovo prekybininkai, paskui ir Vilniaus. Vilniaus aukciono organizatoriai – Knygų prekybos valdybos Vilniaus zonos jungtinio knygyno vadovai. Antrasis knygų aukcionas įvyko Kaune, VVU Kauno fakulteto auloje, organizuotas miesto antikvarinio knygyno vedėjos D. Vartavičienės. Išskirtinis aukcionas buvo trečiasis, vykęs taip pat Kaune, 1988 metais, statybos tresto kultūros namų salėje. Organizacinio komiteto pirmininku buvo Vidmantas Staniulis. Reikia paminėti, kad tuo metu Kaune bibliofilai jau neišsiteko miesto kolekcininkų klube ir 1986 metais buvo sukurtas net atskiras knygų mėgėjų klubas „Spindulys“, vienijęs apie 100 žmonių. Šis aukcionas išskirtinis dėl 2 dalykų. Visų pirma dėl puikaus katalogo, su kuriuo gali lygintis tik 2009 m. aukciono katalogas. 1988 metų katalogas buvo labai palankiai įvertintas knygos mylėtojų ir iš karto tapo retenybe. Šio leidinio buvo išspausdinta 500 egzempliorių: iš jų I – XIII vardiniai ir 1 – 25 numeruoti. Paminėsiu tik keletą vardinių egzempliorių savininkų: VI – Juliaus Tamošiūno, IX – Ričardo Mikutavičiaus, XII – Prano Sasnausko. Kataloge buvo išspausdinta eilė straipsnių apie bibliofiliją. Man šį katalogą pavyko įsigyti tik 2001 metais, taigi tik po keliolikos metų. Nors ir turiu savo kolekcijoje beveik visų knygų aukcionų katalogus – šitą branginu labiausiai. Antrasis dalykas, dėl ko verta išskirti šį aukcioną – tai, kad jo metu veikė 7 bibliofilų paroda, kurioje buvo eksponuojami labai reti leidiniai. Penkiolika procentų galutinės leidinių pardavimo sumos buvo pervesta į Lietuvos kultūros fondo sąskaitą. Visi 5 V. Staniulio organizuoti aukcionai buvo labdaringi.

Kas buvo toliau? Toliau vyko nauji aukcionai, net ir mažesniuose miestuose – Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys. Paskutinis aukcionas įvyko 1990 metais. Paskui Lietuvoje knygų aukcionų nebuvo ilgai. Tik 2009 m. kovo 14 d. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko labdaringas senųjų knygų aukcionas „Auctio bonitatis librorum antiquorum“. 2009 metų labdaros aukcioną organizavo Vidmanto Staniulio knygynas, siekdamas paremti Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondą. 300 egzempliorių tiražu buvo išleistas puikus katalogas, parengtas Danutės Baltrušienės, talpinantis ne tik 182 aukcionui pateiktų leidinių aprašus, bet ir spalvotas titulinių puslapių, kartais įrišimų iliustracijas. Kiekvienas katalogo egzempliorius numeruotas – maniškis turi 277 numerį.  Vėlesnių aukcionų katalogų aš nerenku, tačiau mano kolekciją neseniai papildė užsienio aukcionų katalogai, kuriuos gavau iš kolekcininko Arvydo Jurkaičio.

            Prieš 10 metų Dalia Poškienė paklausė, ar aš neparašyčiau straipsnio apie Vidmanto Staniulio knygyną. Kiek vėliau ir pats Vidmantas buvo užsiminęs apie tokį straipsnį. Tokio straipsnio aš neparašiau. Bet aš vedu kolekcininko užrašus. Kadangi esu periodikos mėgėjas, tai tie užrašai turi periodinio leidinio bruožų. Naudodavau storą sąsiuvinį, kiekvienas turi pavadinimą „Žinynas“ ir numeraciją. Dabar aš atsiverčiau tą sąsiuvinį, kuriame aprašytas mano pirmasis apsilankymas Vidmanto Staniulio knygyne. Aprašymas užima du lapus, galima būtų jį publikuot ir visą, bet tai ne šio straipsnio tikslas. Pirmą kartą apsilankiau 1994 05 12. Tada knygynas vadinosi kitaip ir buvo jis kitoje vietoje. Vadinosi jis Kauno kultūros rūmų knygynu salonu ir buvo įsikūręs Kauno kultūros rūmų III aukšte, bibliotekoje. Sužinojau apie jį prieš vasario 16 dieną. Tada kaip tik buvo „Kauno dienoje“ apie tai rašyta. Kaip ir apie senų knygų parodą, skirtą tai šventei. Eidamas į knygyną aš tikrai nesitikėjau, kad šiame knygyne bus tiek daug senų knygų ir periodikos. Tuo metu dar veikė legendinis Kauno antikvarinis knygynas, kurį aš irgi labai mėgau ir prisimenu su didele pagarba. Tačiau nuo šio apsilankymo mane vis labiau ėmė vilioti šis knygynas, kur įsigydavau daug retų leidinių. Į dabartines patalpas Vytauto prospekte 58 knygynas persikėlė, jei neklystu, 1999 metais.  Vidmantas dažnai pateikdavo rečiausių leidinių, kartais pakurstydavo mano bibliofilinę ugnį ir labai retai tikrindavo, ar dar tebesergu bibliofiline liga. Papasakodavo ir apie savo paties naujai įsigytus leidinius. Kiekvienas apsilankymas knygyne buvo tikra šventė. Iš jo aš išmokau atskirt tikrą kolekcininką nuo perpardavinėtojo. Vidmantas buvo tikras bibliofilas, bet dėl to dažnai nukentėdavo jo knygynas ir verslas. Nes jis dažnai pasidėdavo vertingus leidinius į savo asmeninę kolekciją.

         Vidmantas Staniulis matydavo ne tik daugumai žinomus reiškinius, bet ir tai, ko kiti nepastebi. Pavyzdžiui jis žinojo apie „Žemaičių bibliofilą“, visuotinai laikomą vieninteliu bibliofiliniu laikraščiu Lietuvoje. Tačiau jis žinojo ir apie laikraštėlį „Dzūkijos bibliofilas“, kuris irgi greitai švęs savo 20 – ties metų jubiliejų. Daugumą „Dzūkijos bibliofilo“ numerių jis turėjo, nors jų išleista daug daugiau, nei „Žemaičių bibliofilo“. Šiai metais planuojami išleisti du „Dzūkijos bibliofilo“ numeriai. O jubiliejų pasitiksime su specialiu numeriu „Dzūkijos bibliofilo bizūnu“. Jis bus išspausdintas spaustuvėje. Bizūnas plaks visus nieko nežinančius apie „Dzūkijos bibliofilą“. Beje, Vidmantas Staniulis planavo leisti ir periodinį leidinį „Lietuvos bibliofilas“. Tai būtų buvęs žurnalas. Bet atsisakė šio sumanymo.

         Būtina paminėti ir daugybę Vidmanto Staniulio organizuotų parodų. Keletą parodų organizavome kartu. 2004 metų gegužės 7 dieną  knygos mėgėjai rinkosi į Vidmanto Staniulio ir Šarūno Šimkevičiaus parodos „Lietuvos kalendoriai“ atidarymą Alytaus kraštotyros muziejuje. Vidmantas labai vertino kalendorius ir turėjo didelę jų kolekciją. 2008 m. birželio 27-liepos 29 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikė paroda „Senoji Lietuvos periodinė spauda“ iš kolekcininkų Vidmanto Staniulio ir Šarūno Šimkevičiaus rinkinių. Tada buvau apsirgęs, todėl Šiauliuose Vidmantui teko atstovauti mus abu. Vidmantas atvažinėdavo ir į mano paties asmeninių parodų atidarymus. Ir kiekvienas toks jo dalyvavimas suteikdavo mano renginiams svorio. Kaip jis mokėjo kalbėt ir kaip mokėjo sudomint lankytojus. Kviesdavo jis ir mane atvykt į savo asmeninių parodų atidarymus. Kai kuriuose dalyvavau. Savo parodų proga jis išleisdavo ir katalogus.

         Vidmantas Staniulis garsėjo ir kaip leidėjas. Visiems jo leidiniams aprašyti neužtektų šio straipsnio. Todėl aš paminėsiu tik kelis, pasirinkau tokius, kurie brangiausi man pačiam. Atrodo dar taip neseniai džiaugėmės Vidmanto Staniulio knyga „Diagnozė: bibliofilija“. Greičiausiai neatsitiktinai vieną knygos skyrių Vidmantas pavadino „Beveik sudegę knygų meilės ugnyje“. Didelio formato leidinyje – straipsniai ir esė apie aistrą knygoms, kolekcininkų atradimus. Intriguojantys tekstai, retos iliustracijos, nedidelis – 500 egz. – knygos tiražas. 48 leidinio bendraautoriai – bibliofilai, bibliotekininkai, knygotyrininkai, bukinistai, įrišėjai – atskleidžia bibliofilijos esmę, filosofiją, lietuviškas bibliofilijos tradicijas. Pirmasis šimtas knygos egzempliorių – numeruoti, paženklinti specialiu spaudu ir sudarytojo autografu. 1 – 27 numeriais pažymėtos knygos tradiciškai skiriamos XXVII knygos mėgėjų draugijos nariams. Maniškis knygos egzempliorius yra 75. Taip pat aš labai branginu dvi savo paties knygas, kurias išleido Vidmantas Staniulis. Šis leidėjas ėmėsi mano knygos apie Dzūkijos kolekcininkus „Ne vien duona žmogus sotus“ leidybos net ir žinodamas, kad šis projektas bus finansiškai nuostolingas. 2014 metų knyga „Dzūkijos spaudos keliais“ buvo dar labiau nuostolinga. Žinoma, pradžioje bandžiau ieškoti rėmėjų pats. Tačiau, kad ir kaip besistengiau – surinktų pinigėlių neužteko, kuriuos aukojo mano bendraminčiai. Todėl ir vėl autoriui teko kreipėsi į Vidmantą Staniulį, tikintis, kad jis gal padės. Padėjo. Ir ta knyga labai graži. Be šių trijų knygų, aš labai vertinu „XXVII knygos mėgėjų metraštį“. Turiu įsigijęs 6 šio metraščio tomus. tiesa, ne visus juos išleido Vidmantas Staniulis. 4 ir 5 tomus išleido XXVII knygos mėgėjų draugija. Beje, pats Vidmantas Staniulis prisidėjo prie šios draugijos atkūrimo ir veiklos.

          Vidmantą man primins ir jo autografai ir dedikacijos man, kuriuos jis įrašė savo knygose. Keletą jo dedikacijų paminėsiu. Parodos kataloge „Knygos atkeliavusios iš vaikystės“ (Kaunas, 2013) jis įrašė: „Džiaugiuosi, kad myli ir / gerbi lietuvišką spaudą / Kaunas, 2018 05 04 / Vidmantas Staniulis“. Šio katalogo buvo išspausdinta 50 numeruotų egzempliorių. Mano egzemplioriaus numeris 2. Marijos Puodžiukaitienės ir Vidmanto Staniulio knygoje  „Muziejus, kultūros vertybės, žmogus“ (Kaunas – Sintautai, 2009) toks Vidmanto įrašas: „Šarūnai, su mokytoja dirbti buvo nelengva! / Vidmantas Staniulis/ Kaunas, 2018 05 04“. Casimiro Siemienowicz (Kazimieras Semenavičius) „Artis magnae artilleriae (Didysis artilerijos menas)“ fotografuotiniame 1650 metų leidime, Vidmanto Staniulio išleistame 2018 metais Kaune yra toks įrašas: „Šarūnui Šimkevičiui / knygos broliui, baltam žydui“. Šį įrašą Vidmantas įrašė aukščiau spausdinto teksto: „Sudarytojas Vidmantas Staniulis“, o apačioje jis pasirašė. Šios knygos išspausdinta 25 egzemplioriai. Jie sunumeruoti ir pažymėti specialiu antspaudu. Mano egzemplioriaus numeris 17.

          Galima paminėti ir kitas Vidmanto veiklas. Vadovavo Kauno suaugusiųjų mokymo centro muziejui. Ne vienas buvo gavęs kvietimą į paminklo Pranui Vaičaičiui atidengimo iškilmes. Šio paminklo pastatymo projektas – tik vienas iš daugelio Vidmanto Staniulio sumanytų ir įgyvendintų darbų.

The post Šarūnas Šimkevičius. In memoriam. Vidmantas Staniulis appeared first on Voruta.

Senienos. Asociatyvi trace.com nuotr.

Šarūnas Šimkevičius, www.voruta.lt

             Mano pagrindinė kolekcionavimo tema – Lietuvos periodinė spauda (iki 1944 metų). Pagal galimybes ši kolekcija yra pildoma. Šiame straipsnyje pateikiu informaciją apie naujai įsigytus eksponatus. Visus šiuos leidinius branginu ir visais džiaugiuosi. Žinoma, tarp jų yra ir tokių, kuriuos norėčiau išskirt ir atskirai paminėt.

          Aš labai vertinu Alytaus miesto periodinę spaudą. Sunkiai man ji rinkosi. Bet kantriai dirbant, dalį Alytaus periodinių leidinių man pavyko įsigyti. Prieš kelis metus įsigijau „Dzūkų bizūną“. Teko sumokėti ir pridėtinės vertės mokestį. Bet taip ilgai šio leidinio ieškojau. Turėjau tik kopiją. Kartu su „Dzūkų bizūnu“ nupirkau ir dar vieną Alytaus miesto laikraštėlį. Žinoma, vėl man buvo paskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis. Bet šiuo leidiniu irgi labai džiaugiuosi, nes tai pirmasis miesto kolekcininkų leidinys „Nauja filatelija“. Smagu buvo jį paskaitinėt.

              Tarpukariu filatelistai buvo labai aktyvūs, leido savo periodinius leidinius. Šis leidinys nėra spausdintas spaustuvėje. Tarpukariu labai populiarūs buvo spausdinti įvairiais dauginimo prietaisais laikraštėliai, o dalis buvo tiesiog parašomi ranka. Alytiškiai filatelistai savo leidinį išleido hektografu. Gal neatsitiktinai po daugybės metų, 2003 metais pasirodė antrasis Alytaus kolekcininkų laikraštėlis – „Dzūkijos bibliofilas“ ir jis irgi ne spaustuvinis, bet spausdinamas kompiuteriu. Beje, greitai švęsime „Dzūkijos bibliofilo“ 20 – metį. Šis leidinys eina ir dabar. Labai ilgai ieškojau ir Alytaus žemės ūkio draugijos apyskaitos. Šio leidinio irgi turėjau tik kopiją. Bet prieš kelis metus nusišypsojo sėkmė.

        Be šių trijų Alytaus miesto leidinių įsigijau ir įvairių kitų, pateikiu jų sąrašą. Kokius dar išskirčiau? Žinoma, vėl rankraštinius laikraštėlius. Man ilgą laiką nesisekė su jais. Priežastys ir aplinkybės gan išsamiai aprašytos straipsnyje apie praradimus, todėl nesikartosiu. Bet galima reziumuoti pasitelkiant vieną iš kolekcininkų taisyklių, kad tam tikri daiktai kolekcininką pasiekia ne atsitiktinai. Čia nekalbame apie perpardavinėtojus, kurie savo daiktais džiaugiasi ne ilgai, arba net keikia, jei tas daiktas užsibūna pas jį ir užima vietą.

          Apie nesugebėtą perparduoti daiktą žargonu tada sakoma – „Apsiženinau su juo“. Bet mes kalbam apie tikrus kolekcininkus. Ir čia auksinė taisyklė sako, jei kolekcininkas praleidžia retenybę, tai nuo jo laimė ima ir nusisuka. O jei jis išnaudoja progą, nepagaili pinigų, tai paskui sėkmė ateina pati, ir retas leidinys vėl pasirodo ir vėl jam suteikiamas naujas šansas. Nežinau, kiek čia teisybės, bet kažką panašaus esu patyręs ir aš, ypač istorijoje su rankraštiniais laikraštėliais. Neišnaudojau progos. Ir laimė nusisuko. Tolesni bandymai buvo nesėkmingi. Ir tik pernai, po ilgų paieškų, įsigijau du rankraštinius leidinius. Nepasakosiu aplinkybių, nors tai, neabejotinai, irgi būtų įdomu aprašyt ir paskui analizuot. Pasakysiu tik tiek, kad šį kartą labai brangiai ir buvo konkurentas, kuris irgi labai norėjo tų leidinių. Būtų nupirkęs iš karto, bet sėkmė buvo mano pusėje. Tiesa, „Genio“ buvo du numeriai, tai vieną numerį nusipirko ir mano konkurentas. Bet jam labai rūpėjo ir „Rūtelė“. O po šių leidinių mane greitai vėl aplankė sėkmė, pavyko įsigyti dar vieną, tiesa, tai jau ne periodika. Tai skautų programa. Bet tas leidinys išleistas ir atrodo labai panašiai, kaip ir laikraštėliai. Labai gražus leidinukas. Džiaugiuosi ir juo. Įsigijimo vieta ir kaina neskelbiama. Išduosiu tik tiek, kad šį kartą įsigijimo aplinkybės buvo visai palankios. Ir kaip čia galima sakyt, kad auksinė taisyklė negalioja.

1. ADVENTO SARGAS: laikraštis S.D. Adventistų parapijos slaugimui / Ats. red. V. Kovoliauskas. – Kaunas: knygų leidykla „Uola“ (spausdintas leidyklos „Uola“ rotatoriumi).
2. Ketvirtieji m. (Balandžio 1) Nr. 4.
3. ALYTAUS ŽEMĖS ŪKIO DRAUGIJA: Apyskaita 1939 metų. – Alytus (H. Sluckio sp.).

      1940.

3. ARMJA REZERWOWA: organ federacji związków obrońców ojczyzny województwa Wileńskiego, bezplatny dodatek do „Słowa“ / Red. A. Budrys – Budrewicz. – Wilno: S. Mackiewicz (Drukarnia wydawnictwa „Słowa“).

      1931 (Marzec). Nr. 2.

4. BIULETYN BAŁTYCKI WILBI: Dodatek do „Biuletynu Kowieńskiego“. – Wilno (Sp. rotatoriumi, tekstas ant vienos lapo pusės).

      1933 (24 lutego) Nr. 102.

5. BIULETYN KOWIEŃSKI WILBI. – Wilno: Wileńskie biuro informacyjne (Sp. rotatoriumi, tekstas ant vienos lapo pusės).

      1933 (23 lutego) Nr. 812.

6. БЮЛЛЕТЕНЬ: ЦК Коммунистической партии зап. Белоруссии. – Вильно: Коммунистическая партия Польши (Секция Коммунистического интернационала).

      1929 (Июнь). Nr. 1(11). (2 egzemplioriai).

7. CZERWONY SZTANDAR: organ socjaldemokracji królestwa Polskiego i Litwy. – Warszawa.
8. Czwarty rok (14 Marca) Nr. 53.
9. DARBININKŲ BALSAS: Klaipėdos krašto lietuvių darbininkų nepriklausomos minties savaitraštis / Ats. red. V. Šukys. – Klaipėda: Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų centro valdyba („Ryto“ sp.).
10. Tretieji m. (Birž. 30) Nr. 24.
11. DARBININKŲ JAUNIMAS: Lietuvos Komunistinės Jaunimo Sąjungos Centro Komiteto organas. – Kaunas: Lietuvos Komunistinė Jaunimo Sąjunga (KJI sekcija).
12. Ketvirtieji m. (Spalis) Nr. 3 (36).
13. DZIENNIK URZĘDOWY: kuratorjum okręgu szkolnego Wileńskiego. – Wilno (Druk. „Lux“).
14. Dziewiąty rok (1 Października) Nr. 10.
15. DZŪKŲ BIZŪNAS: satyros ir jumoro laikraštis / Red. – leid. Vytas – Vaclas Misiūnas. – Alytus (Kaunas: „Raidės“).
16. Pirmieji m. (Vasaris) Nr. 1.
17. DZWON ŚWIĄTECZNY: dwutygodnik katolicki / Red. B. Laus. – Kaunas: Stow. „Opieki Matki Boskiej“ (Druk. „Prima“).
18. Rok dwunasty (2 sierpnia) Nr. 12.
19. VOLKSBLATT FŰR DIE OSTMARK / Herausbeber: Evangel. volksbund. Schriftleiter: Superintendent W. Schmidt (Königsberg). Druck der Heiligender Zeitung G. m. b. H. Verlagspostanstalt: Heiligenbeil Ostpr.
20. 9 Jahrgang (7 Oktober) Nr. 41.
21. GENYS: juokų ir literatūros laikraštis / V-ji respubl. „Genio“ – Kaunas (Sp.

šapirografu.

1920. Antrieji m. (Vas. 20) Nr. 7.
1921. GŁOS LITWINÓW: jednodniówka / Red. – wyd. A. Jodełło. – Wilno (Tłocznia „Švyturys“).

      1922 (21 Czerwca).

16. JAUNŲJŲ ŽODŽIAI: vienkartinis leidinys. – Vilnius: K. Blaškauskas („Ruch“).

      1938 (Gruodis).

17. JEDNAŚĆ / Red. – wyd. W. Šyškoŭю – Wilnia (Druk. „Druk“).
18. Hod. II (16 lutaha) Nr. 4.
19. JUOKDARYS: pirmasis lietuvių literatūros, politikos ir satyros jumoristikos (juokų) mėnesinis laikraštis su iliustracijomis / Red. – leid. L. Jakavičius. – Ryga (L. Jakavičiaus sp.).
20. Pirmieji m. (Rugpjūčis – rugsėjis- spalis) Nr. 9-11. Antspaudas: Lietuvių Periodinės Spaudos Kolekcija / P. Gasiūno.
21. KALBA IR KRAŠTAS: „Lietuvos keleivio“ – Klaipėda.
22. Tretieji m. (Saus. 21) Nr. 3.
23. KATALIKAS: Sanvaitinis Laikrasztis paszvenstas reikalams Lietuvių – Katalikų Amerikoje. – Chicago.
24. Tretieji m. (Geg. 2) Nr. 18. Antspaudas: Redakcija / „Varpo“ ir „Ūkininko“. Ant antspaudo įrašas: „Varpas“.
25. KELEIVIS: darbo žmonių laikraštis. – Boston.
26. Dvidešimt šeštieji m. (Vas.11) Nr.7.
27. KELIAS: mėnesinis laikraštis, skiriamas visuomenės, politikos ir literatūros reikalams / Red. K. Juchnevičius. – Vilnius: V. Graurokienė („Vilniaus spaustuvė“).
28. Pirmieji m. (Saus. 5(18) Nr. 1.
29. KNYGOS VISIEMS: knygų žurnalas / Red. P. Matėkonis. – Kaunas: kooperacijos b-vė „Spaudos fondas“ („Spaudos fondo“ sp.).

      1940 (Kovo 1). Nr. 1-2.

24. КОВЕНСКIЯ ГУБЕРНСКIЯ ВЪДОМОСТИ / Ред. Вершинскi. – Ковна (Ковенская губернская тип.).

      1900 (1Iюля) Nr. 48.

25. KWARTALNIK TEOLOGICZNY WILEŃSKI / Red. – wyd. B. Wilanowski. – Wilno (Druk „Zorza“).
26. Rok czwarty.
27. LAIKINOSIOS VYRIAUSYBĖS ŽINIOS. – Kaunas (Lietuvos valstybės sp.).
28. Pirmieji m. (Liep. 26) Nr. 9.
29. LAIKRAŠTININKO DARBAI: žurnalistikos kursai namie. – Kaunas („Liliput“ sp.).
30. Nr. 1.
31. LAISVAS ŽODIS: politikos ir visuomenės laikraštis / Red. – leid. P. Balutis. – Karaliaučius.
32. Pirmieji m. (Saus. 15) Nr. 1.
33. LAPAS: iliustruotas sekmadienio laikraštis / Ats. red. V. Dailidonis. – Kaunas: L. Gurskis (V. Atkočiūno sp.).
34. Antrieji m. (Birž. 25) Nr. 26, 28.
35. LIETUVOS BANKO BIULETENIS. – Kaunas („Raidės“).

      1936 (Geg. 14). Nr. 32.

31. LIETUVOS ŪKININKO KVIESLYS: „Lietuvos ūkininko“ nemokamas priedas. – Kaunas („Varpo“).

      1935.

32. ЛИТОВСКIЙ ТЕЛЕГРАФ / Ats. red.-leid. J. Bliumentalis. – Kaunas (Sp. „Lanas“).
33. Второй г. (17 января) Nr. 15.
34. LITHUANIAN TELEGRAPH AGENCY „ELTA“ SERVICE ECONOMIC AND GENERAL BULLETIN. – London: lithuanian information bureau (sp. rotatorium, ant vandenženklinio popieriaus lapų, tekstas ant vienos pusės, išskyrus viršelį, kuris spausdintas spaustuvėje).
35. Vol. 1 (February) Nr. 2.
36. МАЛАНКА: часопiсь гумару, жартау i сатыры / Рэд. – выд. М. Луцэвiч. – Вiльня (Друк. Крэйнэс i Кавальскi).
37. III год выд. (12 25). Nr. 12. 8 puslapiai, dėl cenzūros net 4 visiškai tušti, lapai numeruoti. 7 p. įrašas: Akta niniejsze zavierają trzysta czterdziesci trzy (343) karty ponumerowane. Za god rosež (?) K…(?) andunkt kancleryjny.
38. MARIJOS ŠVENTOVĖ ŠILUVOJE: neperiodinis leidinys.
39. MAŽOSIOS LIETUVOS JAUNIMAS: jaunųjų savaitraštis / Red. V. Dovilas. – Klaipėda: Klaipėdos Krašto Jaunųjų Taryba (Sp. „Rytas“ b-vė).

      1932 (Kovo 11) Nr. 9.

37. MERCURIUS: Lietuvos filatelijos laikraštis / ats. red. J. Mikulskis. – Kaunas: Lietuvos filatelistų draugija (S. Kvietkos sp.).

      1940 [Pirmieji m.] (Gegužė) Nr. 1.

38. MŪSŲ DARBAI: Tauragės mokytojų seminarijos neperiodinis mokinių darbų žurnalas. – Tauragė (M. Epelio ir A. Braudo sp.).

      1926 (Gegužė) Nr. 1.

39. MŪSŲ DIENOS / Ats. red. K. Binkis. – Kaunas: „Mūsų dienų“ b-vė (Ryga: „Riti“)
40. Pirmieji metai. (Geg. 22)Nr. 1,2,3,5,7,8,9,10,12,14,16,17,18, 20,24. Kietviršis. kai kuriuose išlikusi pašto juostelė: Alytaus pašt. / Romikaitė. Yra įvairūs vaikų humoristiniai įrašai, įdomiausias apie Naudžiūną, koks jis blogas. Žemiau atsakymai, matomai žurnalo savininkei, kad ji už jį 1000 kartų blogesnė.
41. MŪSŲ FRONTAS: socialdemokratiškosios moksleivijos laikraštis. – Kaunas.

      1925 (Vas. 6) Nr. 1.

41. NAUJA FILATELIJA / Red. V. Mačernis. – Alytus [sp. dauginimo prietaisu].
42. [Pirmieji m.] (Birž. 15) Nr. 1.
43. NAUJAS KELIAS: kapsų ateitininkų laikraštėlis. – Vilkaviškis: Vilkaviškio moksleiviai ateitininkai (Sp. hektografu).
44. (Kovas – balandis) Nr. 58.
45. МАЛАДЫ КАМУНIСТ: газэта ЦК Камунiстычнага саюзу моладзi заходняй Беларусi. – Вiльня: Камунiстычны саюз моладзi Польшчы (Сэкцыя Камунiст. iнтернацыяналу моладзi).

      1931 (Сьнежань). Nr. 3(39).

44. MŪSŲ SPORTAS: sporto ir fiziško auklėjimo laikraštis / Red. A.Butavičius. – Kaunas: Lietuvos sporto lyga („Raidės“).

      1931 (Spal. 5) Nr. 28.

45. MŪSŲ VILTIS: vienkartinis leidinys jaunimui. – Vilnius: K. Blaškauskas („Ruch“).

      1939 (Kovas).

46. PAKAJAUS PASLAS: Lietuvos broliams ir seserems diewo žodi ir surinkimus apsakas / Verantw. red. Ch. Kukat. – Tilzit (Memel: druck und verlag von J. W. Siebert).

      1894 (13 Juliju) Nr. 28, 30.

      1895 (18 Januariju) Nr. 3.

47. PAX: pismo młodych katolików (titule: miesięcznik młodych katolików / Red. odpow. W. Rudziński. Red. naczelny A. Gołubiew. -Wilno (Druk „Grafika“).
48. Drugi rok (Grudzień) Nr. 9.
49. PANTOFEL KUNTAPLIS: linksmos minties savaitraštis, redaguoja Jul. Boks ir H. Dautartas / Red. H. Blazas. – Kaunas: T. Tilvytis.
50. Šeštieji m. (Kovo 27) Nr. 13(246).
51. ПАРТРАБОТНИК: орган ЦК Камунiстычнай партыi заходняй Беларусi. – Вiльня: Камунiстычная партыя Польшчы (Сэкцыя Камунiстычнага iнтернацыяналу).

      1931 (Май). Nr. 3.

50. PAVEIKSLAI: dvisavaitinis iliustruotas kultūros žurnalas /Red. – leid. V.Vaitkus. – Kaunas ( „Varpo“).
51. Pirmieji m. (Birž. 1-15) Nr. 8.
52. PERGALĖ: lietuvių literatūros ir kritikos almanachas / Red. K. Korsakas. – Maskva: LTSR valstybinė leidykla („Izviestija“ sp.).
53. Pirma knyga.
54. PIŪVIS: literatūros, kritikos laikraštis / Red. P. Juodelis. – Kaunas („Raidės“).

      1929 (Vasaris) Nr. 1.

53. PRANEŠIMAI ĮMONĖMS / Red. K. Jūra. – Kaunas: Lietuvos generalinės srities profesinės s-gos IV v-ba („Kauno“).
54. Tretieji m. (Lapkr. 15) Nr. 8(16).
55. ПРИБАВЛЕНIЕ КЪ NR 1-МУ ЛИТОВСКИХЪ ЕПАРХIАЛЬНЫХЪ ВЪДОМОСТЕЙ ОБЪЯВЛЕНIЯ. – Вильна (Губернская типографiя).
56. PRIEKALAS: literatūros, politikos ir visuomenės mokslų mėnesinis darbininkų žurnalas / Ats. red. V. Žalionis. – Maskva.

      1932 (Lapkr.) Nr. 11(17).

56. RADIKALDEMOKRATAS / Red.-leid. V. Statkevičius. – Kaunas (S. Joselevičiaus sp.).
57. Pirmieji m. (Birž. 19) Nr. 15.
58. РАНIЦА: штодзенная грамадзкая, палiтычная i лiтературная газэта / Рэд.- выдавец В. Адамовiч. – Вiльня (Друк. „Друк“).
59. Год II (14 Лютага). Nr. 30. Mano egzemplioriuje buvo du laikraščiai, išspausdinti kartu, matomai spaustuvei taip buvo patogiau, nes pats leidinys tik vieno lapo, todėl ir išspausdino keturių puslapių, paskui gal buvo plėšoma, ar karpoma.
60. RAUDONOJI VĖLIAVA: Vakarų Baltarusijos komunistų partijos CK organas. – Vilnius: Lenkijos komunistų partija (komunistų internacionalo sekcija).

      1928 (Kovas) Nr. 1.

59. RYGOS BALSAS: demokratinis lietuvių laikraštis Latvijoje / Ats. red. A. Vronevskis. – Ryga (Sp. pirmame tipografijos kooperatyve).
60. Devintieji m. (Kovo 2) Nr. 9(373).
61. RYGOS GARSAS: visuomenės, politikos ir literatūros laikraštis. – Ryga (K. Narkevičiaus ir P. Janulevičiaus sp.).
62. Penktieji m. (Gruodžio 7(20) Nr. 95(325).
63. RYTAS: kultūros, meno ir literatūros žurnalas / Ats. red. J. Lorenzon. – San Paulas:M.M.R. „Rytas“ (Sp. „Baltica“).
64. Ketvirtieji m. (Rugsėjis) Nr. 13.
65. RYTMETINĖS NAUJOS ŽINIOS: lietuvių dienraštis / Red. J. Vebras. – Kaunas („Kauno“).
66. Tretieji m. (Vas.20) Nr. 42(633).
67. ROCZNIK UNIWERSYTETU STEFANA BATOREGO W WILNIE 1938 – 1939. – Wilno: universytet Stefana Batorego (Druk. J. Zawzdzkiego).
68. Rok od założenia 280, od wskrzeszenia 20. Na 20 – lecie wskrzeszenia wszechnicy.
69. RŪTELĖ: jaunuomenės raudonojo kryžiaus I – os mergaičių kuopelės dvisavaitinis laikraštėlis. – Leidėjas E. Eskytė (rašytas ranka).
70. Nr. 1.
71. 7 DIENA / Ats. red. – leid. M. Pranckūnas. – Kaunas (S. Joselevičiaus sp.).
72. [Pirmieji m.] (Rugsėjo 3) Nr. 1.
73. СЪВЕРО ЗАПАДНАЯ ЖИЗНЬ: выходитъ ежедневно, кромъ дней полъпраздничныхъ / Ред. – изд. Л. М. Солоневичъ. – Минскъ (Электро – типографiя Данцига, арендуемая Л. М. Солоневичемъ и И. В. Терлецкимъ).
74. Годъ изданiя 4 (18 Января) Nr.14. Pašto juostelė: Вильнa 3 /Георгiевскiй, 4, ред. / газ. „Вечерняя газета“.
75. SKAUTŲ AIDAS MŪSŲ MAŽIESIEMS / skyrių mažiesiems veda V. Šimkus. – Kaunas.

      1935 (Spal. 1) Nr. 12(36).

68. SŁOWO ŻOŁNIERSKIE / Red. odpow. T.W. Laudyn. – Wilno (Zakłady graficzne D.O.K.).
69. Pierwszy rok (7 Grudnia) Nr. 33.
70. СОЛДАТСКАЯ ЖИЗНЬ: военно – революцiонный органъ областного комитета. – Вiльно: Россiйская соцiал – демократическая рабочая партiя областной союзъ Литвы и Бълоруссiи (Тип. областнаго союза Литвы и Бълоруссiи).

      [1906]. Nr. 8. 1 puslapio kairiame krašte viršuje reljefinis spaudas skydelyje: „SWNA“ Nr.8.

70. SPRAWY NAUCZYCIELSKIE: miesięcznik poświęcony sprawom organizacyjnym, społeczno – oświatowym oraz pedagogiczno – dydaktycznym. Organ zarządu Wileńskiego okręgu związku nauczycielstwa polskiego / Red. odp. Z. Jaworski. – Wilno (Zakłady graficzne „Znicz“).
71. Szósty rok (Maj) Nr. 8. Viršelio 1 p. antspaudas: Egzemplarz obowiązkowy / Nakład (skaičius įrašytas ranka) I Egzempl (skaičius įrašytas ranka) 4000 / dnia 7 maj 1935.
72. SPORTO PASAULIS: savaitinis iliustruotas žurnalas / Ats. red. A. Zakšauskas. – Kaunas: A. Aleliūnas (M. Adomavičiaus sp.).
73. Pirmieji m. (Vas. 14) Nr.1, 2.
74. SPORTO TRIBŪNA. – Kaunas (A. Bako sp.).
75. Antrieji m. (Vas. 21) Nr. 8(52).
76. SZLAKIEM REFORMACJI: organ Wileńskiego kościoła ewangelicko – reformowanego. – Wilno: synod Wileńskiego Kościoła Ewangelicko – Reformowanego / Red. odp. A. Piasecki (Polska drukarnia „Świt“).
77. Rok drugi. Nr. 2(8). Viršelio 1 p. antspaudas: Universiteto biblioteka / 1937 / Gauta. Viršelio 4 p. įrašas: Prof. V. Biržiškai / nuo V. Sakavičiaus / W – Pohulanka 19-19.
78. STADIONAS: informacinis sporto laikraštis / Red. A. Brazauskas. – Kaunas: B. Boreiša (Kauno sp.).
79. Pirmieji m. (Liep. 20) Nr. 1, 6, 7, 8, 9, 10-11.
80. STUDENTŲ ŽODIS: Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų sąjungos neperiodinis leidinys / Red. J. Slapšinskas. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų sąjunga (Akc. „Žaibo“ b-vės sp.).

      1931 (Lapkr. 18).

76. SURSUM CORDA: religinis savaitraštis / Red. J. Gedgaudas. – Kretinga: A. Dirvelė O.F.M. (Pranciškonų sp.).
77. Pirmieji m. (Spal.25) Nr. 1,2,3,4,5,6,7,8.

      1937 (Saus. 3) Nr. 9,10,11,12,13,14,15,16,17 (pašto juostelė Kun. Povilas Grablikas / Lukšiai),18,19,21,22,23,24,25,26,27,28,29,30,31,32,33,34,35,37,38,39,40,41,42,43,44,45,46,47,49,50,51.

77. ŠALTINIO KVIESLYS
78. ŠEŠUPĖS BANGOS: savaitinis iliustruotas laikraštis / Red. K. Stiklius. – Marijampolė: J. Kvederavičius („Dirvos“ b-vės sp.).
79. Pirmieji m. (Birž. 21) Nr. 23.
80. SZWENTOJI DIENA: „Lietuvos keleivio“ – Klaipėda.
81. Tretieji m. (Saus. 21) Nr. 3.
82. TAUTOS BALSAS: radikaliai tautiškos minties ir politikos laikraštis / Red.-leid. J. Karutis. – Kaunas (M. Kuktos sp.).
83. Pirmieji m. (Rugs. 24) Nr. 9.
84. TĖVYNĖS SARGO KVIESLYS / Red. – leid. S. Tijūnaitis. – Kaunas (Br. Gurvičių sp.).

      1921 (Gruodžio 13).

82. TILSITER ZEITUNG – NS – GRENZWACHT: kreis – zeitung – Tilzit – Ragnit, amtliches verkündsblatt der NSDAP und sämtlicher staatlichen und städtischen Behörden der Kreise Tilsit, Tilsit- Ragnit und Niederung / Hauptschriftleiter W. Hildebrandt. – Tilsit (Werlag und rotations – druck Sturmverlag GmbH).
83. 97 Janhrgang (August 30) Nr. 201. Įrašas ranka: Kariuom. štab. II skyr.
84. VAKARAS: informacinis dienraštis / Ats. red. S. Šadauskas. – Kaunas: J. Kalenda („Spindulio“).
85. Pirmieji m. (Bal. 24) Nr. 3.
86. VELYKŲ KUNTAPLIS: linksmos minties savaitraštis, redaguoja Jul. Boks ir H. Dautartas / Red. H. Blazas. – Kaunas: T. Tilvytis (M. Adomavičiaus sp.).
87. Penktieji m. (Kovo 28) Nr. 13(195).
88. VIENYBĖ: lithuanian daily, oldest lithuanian newspaper. – Brooklyn: Lithuanian press corporation.
89. Penkiasdešimt ketvirtieji m. (Sausio 26) Nr. 22(909).
90. ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ: žemaičių laikraštis / Red. K. Mockus. – Telšiai: b.s.a.a. „Žemaičių žemė“ (Telšių apskr. s-bės sp.).
91. Antrieji m. (Vas. 7) Nr. 6(34).
92. ŽIBURYS: „Žiburio“ draugijos laikraštis / Red. M. Gustaitis. – Marijampolė: „Žiburio“ draugija (Seinai: Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko ir b-vės sp.).
93. Pirmieji m. (Rugpjūtis) Nr.2.
94. Tretieji m. (Sausis) Nr.4. Įrašas viršelio 1 p.: Tabakinės / „Žiburys“/ Aš išrinktas pirmininku.
95. ŽIBUTĖ: „Lietuvos ūkininko priedas, skiriamas moterų reikalams“.
96. Tretieji m. (Saus. 10(23) Nr.1.
97. ŽINIARAŠTIS: Amerikos lietuvių ekonominio centro leidinys. – Chicago.
98. Nr. 3.

The post Šarūnas Šimkevičius. Kolekcininko pasakojimai apie naujai įsigytus eksponatus appeared first on Voruta.

Šarūnas Šimkevičius, www.voruta.lt

2021 m. gegužės 7 d. Alytaus Kraštotyros muziejuje vyko knygos „Praeitis tarp mūsų: Alytaus kolekcininkų klubui – 15 metų“ sutiktuvės bei Trečiosios Alytaus kolekcininkų parodos atidarymas. Istorijoje 15 metų – vienas mirksnis, žmogui – gyvenimo etapas.

2006 m. kovo 26 d. (įregistruotas liepos 14 d.) Alytuje įsteigtas (mano teigimu, jis buvo atkurtas, bet apie šią problemą ir naujus iššūkius pabandyt tai įrodyti ir pagrįsti – kiek vėliau) kolekcininkų klubas. Jo steigimo dokumentų tvarkytojais tapo fanatiškai pamėgę kolekcionavimą alytiškiai: Zenonas Gramackas, Algirdas Tatulis ir Irena Giedrienė. Klubo steigime taip pat aktyviai dalyvavo: Birutė Andrijauskienė, Vytautas Adukevičius, Algimantas Antanevičius, Robertas Balkauskas, Vytas Dusevičius, Juozas Geležiūnas, Petras Grėbliauskas, Jonas Juravičius, Juozas Kazlauskas, Kęstutis Krivas, Alvydas ir Petras Leitonai, Gintaras Lučinskas, Alvyras Miškinas, Virginijus Oželis, Antanas Pocevičius, Kęstutis Rimkus, Ramūnas Simanavičius, Šarūnas Šimkevičius, Ramūnas Tatulis, Jonas Vaicekauskas, Gintaras Urbonas, Romualdas Zdanavičius, Algimantas Zubavičius. Metai po metų klubo narių vis daugėjo ir 2021 m. pradžioje jų buvo 81. Tačiau per tą laiką turėjome ir netekčių – 11 narių jau Anapilyje.

Kolekcininkų klubas vienija Alytaus regiono kolekcininkus – ne tik iš Alytaus, bet ir iš Druskininkų, Varėnos miestų bei Daugų, Krokialaukio, Santaikos, Vaisodžių (Alytaus r.).

Kolekcionavimo kryptys pačios įvairiausios: numizmatika (monetos), bonistika (banknotai), bukinistika (senos knygos ir spauda), faleristika (ženkliukai ir medaliai), filatelija (pašto ženklai), filokartija (seni atvirukai ir nuotraukos), militaristika, sporto ir olimpizmo istorija ir t. t.

Per 15-os metų laikotarpį klubo nariai organizavo parodas, susitikimus, savo kolekcijų ir knygų pristatymus, nuo 2017 m. pavasario prie PC „Lankava“ suorganizavo „Kolekcininkų sueigas“ (iki tol vyko „blusturgiai“), kuriose alytiškiai ne tik gali įsigyti jiems reikalingų daiktų, bet ir pagilinti savo žinias. Klube yra ne vienas, kuris yra išleidęs net po kelias knygas, tad žinių – užtektinai. Informacija apie kolekcionavimo naujienas pateikiama regioninėje spaudoje, interneto svetainėse: www.alytauslaikas.lt ir www.gintarinesvajone.lt bei Facebook paskyroje „Alytaus kolekcininkų klubas“, kurioje daugiau nei 300 dalyvių.

Alytiškiai Zenonas Gramackas, Algirdas Tatulis ir Romualdas Zdanavičius yra Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos (LOKA) nariai. Zenonas Gramackas dar dalyvauja Lietuvos muziejininkų asociacijos valdybos veikloje.

Klubo nariai Bronislovas Geležiūnas, Zenonas Gramackas, Petras Grėbliauskas, Juozas Kazlauskas, Rimas Marčiulynas, Gintaras Potelis, Algirdas Tatulis, Alvydas Vakauskas, Romas Zdanavičius savo kolekcijas pavertę privačiais muziejais.

Dzūkijos kolekcininkai bendradarbiauja su kolegomis iš Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Utenos, Vilkaviškio ir Vilniaus. Keletą kartų dalyvavo išvykose į tarptautinius kolekcininkų susibūrimus Rygoje (Latvija), Gdanske (Lenkija) bei Vokietijoje.

Kartais juokais kolekcionavimas pavadinamas lengvu pamišimu. Ir iš tiesų, kolekcionavimas įtraukia taip stipriai, kad ištrūkti iš jo „žabangų“ nėra jokios vilties. Dažniausiai viskas prasideda nuo nekalto noro surinkti nedidelę kolekciją kokių nors teminių daiktų. Kolekcionuojant atsiranda daugiau žinių ir kolekcija įgauna visai kitą prasmę. Tai jau ne padrikas vienos rūšies daiktų kaupimas, bet nuoseklus pasirinktos temos vystymas ir plėtojimas. Kolekcininku gali tapti visi, kurie yra neabejingi praeičiai, kuriems svarbu įgyti daugiau žinių. Jau kelerius metus kolekcininkai tradiciškai renkasi kiekvieną sekmadienį Alytaus miesto stadiono administracijos patalpose. Durys į kolekcininkų klubą atviros visiems.

Šioje knygoje apžvelgiama Dzūkijos regiono kolekcionavimo raida: nuo ištakų iki šių dienų, prisimenama apie Alytaus kolekcininkų organizuotas parodas (1-oji – 1993 m., 2-oji – 2009 m.). Aprašomos pažintinės ir edukacinės parodos, prie kurių parengimo esmingai prisidėjo kolekcininkai. Pateikiama informacija apie klubo dokumentaciją ir atributiką. Foto nuotraukose ir spaudos publikacijose atsispindi klubo narių knygų leidyba bei visuomeninė veikla.

Knyga turėtų sudominti ne tik kolekcionavimo objektų „pavergtuosius“, bet ir platesnį skaitytojų ratą, taip prisidedant prie kolekcionavimo kultūros populiarinimo.

Kai kam gali kilti klausimas, kodėl tik trečioji Alytaus kolekcininkų paroda? Čia reikia pastebėt, kad dalis klubo narių yra surengę tikrai ne vieną asmeninę savo kolekcijos parodą ir dalyvavę bendrose parodose Lietuvoje ir užsienyje. Tačiau kolekcininkai norėjo pratęst pirmosios parodos, vykusios 1993 metais idėją ir suteikt jai tęstinumą. Tuo labiau, kad visos šios trys parodos – tai bendras didelis alytiškių darbas renkant ir populiarinant savo kolekcijas. Ir visų trijų parodų vieta ta pati – Alytaus kraštotyros muziejus. Tiesa, iš pirmosios parodos dalyvių šioje naujausioje parodoje nedalyvavo nė vienas. Žinoma, dalis jų dalyvavo kaip parodos lankytojai. Mačiau parodoje apsilankiusius kolekcininkus Algimantą Antanevičių ir Joną Uosaitį. Ši trečioji paroda griežtos tematikos neturėjo, bet buvo darbo ir temų pasidalijimas. Nes nenorėta, kad dubliuotųsi temos ir eksponatai. Kai gavau iš parodos organizatorių kvietimą joje dalyvauti, tai pasisiūliau eksponuoti dokumentus iš savo kolekcijos. Tačiau sužinojęs, kad dokumentus pristatančių bus – iš karto pasiūliau kitą temą – senosios atminimų knygelės. Nes kai kurie jau žino, kad pastaruoju metu aš susidomėjau įvairiais rankraščiais ir dokumentais. Tad senąsias atminimų knygeles aš vertinu, taip pat turiu ir užrašų knygelių. Taip pat į asmeninę kolekciją pasidedu ir dalį senųjų kalendorių, kuriuos žmonės naudodavo kaip užrašų knygeles arba net ir dienoraščius. Apie vieną tokių dienoraščių kalendoriuje net ruošiausi parašyt publikaciją, bet kol kas tai dar tik projektas. Trečiojoje Alytaus kolekcininkų parodoje savo rinkinius pristatė: Mindaugas Astrauskas, Zenonas Gramackas, Petras Grėbliauskas, Juozas Kazlauskas, Virginijus Oželis, Juozas Parulis, Gintaras Potelis, Nerijus Skauranskas, Šarūnas Šimkevičius, Kęstutis Tamulevičius, Algirdas Tatulis, Gintaras Urbonas, Alvydas Vakauskas, Romualdas Zdanavičius. Apie kiekvieną iš šių 14 kolekcininkų ir jų rinkinius neimsiu pasakot, nes apie daugumą jų buvo rašyta spaudoje, o kai kurie yra išleidę ir knygas apie savo rinkinius. Visus šiuos 14 asmenų vienija bendras kolekcionavimo pomėgis ir tai, kad visų jų asmeninės kolekcijos yra tikrai solidžios. Ir tie eksponatai, kuriuos jie pristato parodoje tikrai įdomūs, todėl ateikit patys, pažiūrėkit, vertinkit. Aš asmeniškai neišskirsiu kurio nors vieno rinkinio, tačiau galiu pateikt parodos lankytojų atsiliepimus. Pavyzdžiui, parodoje apsilankęs kolekcininkas Algimantas Zubavičius teigė, kad jam labiausiai patiko Gintaro Potelio uniforminių kepurių kolekcija. Taip pat yra palankių atsiliepimų  internete. Tad geriau paliekam parodą vertint lankytojams.

Dar trumpam grįžtam prie naujosios knygos „Praeitis tarp mūsų: Alytaus kolekcininkų klubui – 15 metų“. Knyga parengta profesionaliai ir išleista į pasaulį graži, tad aš jai neabejingas ir vertinu palankiai. Ir kas svarbu ir ką reikia pasakyt. Paprastai rašantys apie naujas knygas kviečia jas nusipirkti, ieškoti knygynuose. O čia – nieko panašaus. Neieškokit, nevarkit, negaiškit laiko. Nes negausit. Nes knyga buvo išgraibstyta ir visi egzemplioriai išparduoti pristatymo dieną. Kaip karštos bandelės. Tiražas nedidelis – 100 egzempliorių ir visiems tikrai neužteko. Na, nebent knygos sudarytojas Kęstutis Tamulevičius išleis papildomą tiražą.

Straipsnio pradžioje minėjau, kad aš esu šalininkas senesnės Alytaus kolekcininkų klubo įkūrimo datos. Tačiau knygos redaktorius Gintaras Lučinskas paskelbė šioje knygoje Algimanto Antanevičiaus straipsnį „Kolekcionavimas Alytaus krašte ir pirmoji Alytaus kolekcininkų paroda“. Algimantas Antanevičius rašo: „Netgi atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – oficialus Alytaus kolekcininkų klubo pavadinimas buvo Lietuvos filatelistų sąjungos Alytaus skyrius. Tai rodo ir mano 1991 m. šio skyriaus nario bilietas“.

Todėl man teks dar padirbėt, norint įrodyti ir pagrįsti, kad Alytaus kolekcininkų klubas egzistavo ir anksčiau, prieš 2006 metus. Pagrindinis mano koziris būtų kolekcininkas Vytautas Ruminas, jei sutiktų duoti interviu. O kuo aš remiuosi, bandydamas įrodinėt Alytaus kolekcininkų klubo egzistavimą ir anksčiau? Aš esu matęs 1987 metais spaudos kioskuose reklaminius kvietimus, kurie kvietė apsilankyti tuometiniame Alytaus kolekcionierių klube. Tada aš ir nusprendžiau pirmą kartą jame apsilankyti. Taip pat aš remiuosi ir Vlado Stasiukyno publikacijomis spaudoje, jis rašo apie plataus profilio klubą ir įvardija būtent taip – Alytaus kolekcionierių klubas. Net ir Algimantas Antanevičius naujausiame minėtame savo straipsnyje aprašo senojo klubo veiklą: „Tiesa, jau Sąjūdžio laikais ir ypač pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais Alytaus kolekcininkai tapo gerokai aktyvesni, rinkosi gausiau. Sueigose atsirado daugiau kolekcionavimo objektų: numizmatika, faleristika, ženklai, apdovanojimai ir kt., tačiau ir toliau tarp kolekcininkų jautėsi ankstesnis atsargumas ir nepasitikėjimas. Rimtesni kolekcininkai, kurie galėjo ir turėjo ką parodyti – arba iš viso nedalyvavo klubo veikloje, arba pasirodydavo tik epizodiškai. “

Todėl dar laukia tolimesni senojo Alytaus kolekcininkų klubo istorijos tyrinėjimai. O kol kas sveikiname knygos autorius ir leidėjus su puikia knyga. Kviečiam pasižiūrėt įdomią kolekcininkų parodą. Atidarymo metu Kolesnikovų ir Tamulevičių šeimos miestui padovanojo po paveikslą tikėdami, kad mieste atsiras paveikslų galerija. V.Vencius Kęstučiui padovanojo kolekcinį peiliuką knygoms ir vokams. Įvairių dovanų gavo ir kiti knygos autoriai ir parodos organizatoriai.

The post Naujos knygos „Praeitis tarp mūsų: Alytaus kolekcininkų klubui – 15 metų“ sutiktuvės bei Trečioji Alytaus kolekcininkų paroda appeared first on Voruta.

Jonas Petruitis Kauno kalėjime. 1941 m. 

Šarūnas Šimkevičius, Alytus, www.voruta.lt

Atėjo vieno iš svarbiausių lietuvių tautai istorinių įvykių – 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo – metinės. Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas šią datą nusprendė paminėti savaip – atiduoti duoklę nepelnytai užmirštiems Alytaus apskrities sukilėliams. Jis pakartotinai išleido pataisytą ankstesnės savo knygos (2009 m.) leidimą. Kadangi iki šiol neturime net muziejaus, skirto 1941 m. Birželio sukilėlių atminimui, tai ši knyga tebus nors nedidelis priminimas tų įvykių, kuriuos taip norėta ištrinti iš atminties.

G. Lučinskas jau dešimtmetį darbuojasi rašydamas istorinius straipsnius. Šio autoriaus bibliografiją jų sudarytų keli šimtai – Dzūkijos, Kauno ir Vilniaus periodiniuose leidiniuose. Taip pat leidžia ir knygas. Partizano Antano Ambrulevičiaus prisiminimų knygos „Kelio atgal nėra“ leidybos organizatorius (2008), knygų „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“(2009), ,,Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“ (2010) autorius. 2011 m. turėtų pasirodyti ir nauja G. Lučinsko knyga – „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“.

Knygos „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ (2011 m., 2-asis pataisytas leidimas) pradžioje įdėta doc. dr. Sigito Jegelevičiaus pratarmė. Reikėtų sutikti su dr. S. Jegelevičiumi, kad tuo metu Lietuvoje buvo pakankamai žmonių, suvokiančių pasipriešinimo reikalingumą ir galinčių priešintis. Tik nedaug buvo politinių visuomeninių jėgų, galinčių organizuoti antisovietinį pasipriešinimą. Dr. S. Jegelevičius seniai iškėlęs ir pagrindęs teiginį, kad 1940–1941 m. įvykiai parodė, jog Lietuvoje tuo laiku buvo tik trys visuomeninės jėgos, galinčios, viena vertus, imtis organizatoriaus vaidmens ir, kita vertus, turinčios organizuotai kovai intelektualinių ir kitų resursų. Tos svarbiausios antisovietinio pasipriešinimo jėgos pogrindyje buvo: 1) Lietuvos kariuomenės karininkija, palaikoma liktinių puskarininkių ir tarnyboje kol kas paliktų patriotiškai nusiteikusių eilinių, laukiančių, kol patikimi vadai duos nurodymus; 2) Lietuvos šauliai, turėję ypač gilias šaknis kaime; 3) ateitininkai – krikščioniškas ir demokratijos vertybes ugdančios jaunimo organizacijos nariai, – moksleiviai bei studentai ir iš jų kilusi jaunoji inteligentijos karta.

Neigiantiems Lietuvos pasipriešinimo okupacijoms potencialą norėčiau pateikti vieną faktą – pasiūlyti pasidomėti, kiek lietuvių buvo mobilizuota į Raudonąją armiją netrukus po antrosios sovietų okupacijos – per nepilnus metus iki Berlyno kritimo 1945 m. Skaičiai tikrai įspūdingi. O dar kiek slapstėsi miškuose?

Nereikia pamiršti, kad iš tikrųjų ir Lietuva ruošėsi karui, tik jos politinis elitas nesiorientavo situacijoje. Beje, tik Lietuva du kartus pakartojo seną klaidą – nesipriešinti agresijai. Pirmą kartą tai buvo XVIII amžiuje. Lenkija antrą kartą tokios klaidos jau nebekartojo – pasipriešinta garbingai net ir Vokietijos Vermachtui.

1941 m. Birželio sukilimas ir kitų pavergtų tautų pasipriešinimas buvo lemtinga korta Vermachto rankose, tik ja nebuvo pasinaudota. Juk viskas buvo pastatyta ant „žaibo karo“ kortos. Žaibiškas ir sąlyginai netikėtas karas buvo vienas vokiečių privalumų. Daugybę jų padarytų klaidų suskaičiuoja istorikai. Paminėti verta būtų per vėlai pradėtą karą prieš Sovietų Sąjungą. Reikia tik stebėtis, kaip nedidelė Vokietijos kariuomenė pasiekė tokius laimėjimus prieš tokį galingą priešininką. Neužmirškime, kad pasišaudyti į valias vokiečiai resursų turėjo tik pirmaisiais karo su sovietais mėnesiais, o paskui teko taupyti. Keista, kad net ir pralaimint karą vokiečių politika kitų tautybių atžvilgiu keitėsi labai lėtai.

Neorganizuotas antisovietinis lietuvių pogrindinis pradėjo reikštis nuo pat pirmųjų okupacijos dienų 1940 m., o stipriau – paskelbus Liaudies seimo rinkimus. Ta proga su savo atsišaukimais, raginančiais lietuvius tuos rinkimus boikotuoti, pasirodė nemažai pogrindžio grupių. Po pirmųjų pogrindžio pasireiškimų netrukus tokių slaptų antisovietinių sambūrių atsirado visame krašte. Jie niekada nebuvo tiksliai suregistruoti, kiti net nebuvo įgiję pastovios organizacijos formų. Tačiau ir žinomieji, veikę įvairiose Lietuvos vietovėse, gerai parodo, kad antisovietinis pogrindis krašte išplito labai greitai. Alytaus apskrityje ir pačiame Alytuje veikė Krašto mylėtojai, gimnazijos moksleiviai buvo suorganizavę Mirties batalioną, vėliau – Lietuvos apsaugos gvardiją. Miroslave veikė Tėvynės mylėtojai, Simne, Meteliuose ir Krokialaukyje – Tėvynės mylėtojų sąjunga, o Merkinėje ir Stakliškėse – Lietuvos mylėtojų sąjunga. Lazdijuose veikė Laisvės mylėtojai ir Lietuvos mylėtojų sąjunga, o Kapčiamiestyje – Laisvės mylėtojai.

Lietuvių antisovietinis pogrindis pradėjo veikti kaip pasyvus pasipriešinimas – ragino nedalyvauti sovietų paskelbtuose tariamuose rinkimuose, neiti į okupantų organizuojamus mitingus, nemokėti mokesčių, nepilti pyliavų. Raginta likti ištikimiems savo tautai, stengiamasi padrąsinti artėjančiu karu, taip pat keliamos Lietuvai ir lietuvių tautai sovietų daromos skriaudos ir sovietinės santvarkos ydos. Tam reikalui naudota vienintelė įmanoma priemonė – pogrindžio spauda. Sukurtus tekstus padaugindavo šapirografais ar rotatoriais ir platindavo. Pradžioje spausdinti tik atsišaukimai, o 1940 m. gruodžio mėn. pasirodė ir pogrindinis laikraštis „Laisvoji Lietuva“, vėliau „Aktyvistas“. Ypač plačiai pogrindžio spauda paplito 1941 m. pavasarį.

Alytuje ir jo apylinkėse sovietų agentai buvo labai budrūs ir akyli, nes čia buvo didelė jų karinė bazė, tačiau pogrindžio literatūros buvo rasta daugelyje vietų – net ir pačiame Alytuje.

Tačiau vien pasyviu pasipriešinimu lietuvių antisovietinis pogrindis neapsiribojo. Jau 1940 m. rudenį pradėta slapta rinkti aukas, kad būtų pasirūpinta suimtųjų šeimomis, kurios gyveno sunkiomis sąlygomis. Okupantams nuėję tarnauti asmenys pradėjo gauti pogrindžio įspėjimų bei grasinimų, vienas kitas – sunaikintas.

Iš archyvinių dokumentų žinoma, kad 1940 m. spalio 1 d. Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje jau veikė pogrindinė antisovietinė „Geležinio Vilko“ organizacija. Per kelis mėnesius įsteigti organizacijos padaliniai visoje apskrityje. Didžioji dalis narių priklausė: Alytuje ir Alytaus valsčiuje 100 narių, Alovės valsčiuje – 73, Daugų valsčiuje – 230, Merkinės valsčiuje – 66, Simno valsčiuje – 46. Visiškai nėra duomenų apie Jiezno, Stakliškių, II Varėnos valsčius. Neabejotina, kad skaičiai, palyginti su kitais valsčiais, yra per maži Butrimonių valsčiuje – 15, Miroslavo valsčiuje – 13, Seirijų valsčiuje – 10, I Varėnos valsčiuje – 35. Galima manyti, jog organizacijos narių buvo ir Trakų apskrities Onuškio valsčiuje, nes ten irgi platinti atsišaukimai. Pagal knygos autoriaus surinktus duomenis (jie nėra galutiniai) yra žinomos 588 organizacijos narių pavardės, iš kurių 162 šauliai, tautininkai ir jaunalietuviai.

Alytaus apskrities NKGB skyriaus viršininkas, saugumo kapitonas V. Rogožin 1945 m. birželio 14 d. operatyvinėje pažymoje rašė, kad nacionalistinei „Geležinio Vilko“ organizacijai Alytaus apskrityje priklausė iki 760 narių, iš kurių, 1945 m. kovo 2 d. duomenimis: jau nustatyta jų gyvenamoji vieta – 117, banditų – 13, tarnauja Raudonojoje armijoje – 11, slapstosi nežinia kur – 13, pasitraukę į Vokietiją – 5, įvairiu laiku areštuoti – 44.

Pagrindinis „Geležinio Vilko“ organizacijos tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Šios organizacijos egzistavimą galima suskirstyti į 2 periodus: iki karo pradžios, kai veikė nelegaliai, ir veikla prasidėjus karui. Pirmame etape nariai platino atsišaukimus, keldavo Lietuvos trispalves, boikotavo sovietinius renginius ir rinkimus į valdžios organus, rinko aukas areštuotųjų šeimoms paremti ir ginklams pirkti, sekė sovietinį aktyvą, kaupė ginklus, ruošėsi tinkamu momentu sukilti ir perimti valdžią vietose (I Varėnos skyriaus nariai planavo ginklų gauti iš Raudonosios armijos 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse, Varėnos vasaros karinėje stovykloje tarnaujančių lietuvių karių, o alytiškiai pirko ginklus iš Alytuje dislokuotos Raudonosios armijos įgulos kareivių).

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, per pirmą savaitę „Geležinio Vilko“ organizacijos nariai, pasivadinę partizanais (šauliai partizanai, lietuviai partizanai), visoje Dzūkijoje suorganizavo valsčių tautinius komitetus, savivaldą ir sukarintą policinę struktūrą – „Tautinio darbo apsaugą“ – TDA. 361 buvęs „Geležinio Vilko“ organizacijos narys gavo pažymėjimus, kad sovietinės okupacijos metu dalyvavo organizuotoje veikloje prieš sovietų režimą. Dalis „Geležinio Vilko“ organizacijos narių įstojo į jau legaliai veikiančią LNP bei į 1941 m. rugpjūčio mėn. įkurtą „Aktyvistų sąjungą“.

Tiksli statistika nėra žinoma, tačiau daugiau kaip 150 „Geležinio Vilko“ organizacijos narių 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. buvo teisiami, kai kurie net mirties bausme, o tai įrodo, kad okupacinei valdžiai organizacijos veikla kėlė grėsmę ir laikyta pavojinga. Keliasdešimt patriotų pokaryje tapo partizanais, o didelė dalis asmenų – represuoti, ištremti, žuvo lageriuose (surinkti duomenys pateikiami pirmoje knygos dalyje).

G.Lučinskas archyvuose surinko duomenis ir nustatė, kad pogrindinės antisovietinės „Geležinio Vilko“ organizacijos pagrindiniai įkūrėjai buvo atsargos pulkininkas Jonas Petruitis, atsargos majoras Jonas Vytautas Dainius, atsargos leitenantas Pranas Zenkevičius, atsargos jaunesnysis leitenantas Vladas Šimoliūnas.

Šia knyga galės naudotis ne tik lokalinės istorijos, ne tik žmonių istorijos tyrinėtojai, bet ir tyrėjai, siekiantys apibendrinti antisovietinį pasipriešinimą visos Lietuvos mastu. Šis leidinys – tai paminklas buvusiems užmirštyje žmonėms, kovojusiems už savo valstybę.

Šaltinis – www.voruta.lt, 2011 m.

The post „Geležinio Vilko“ organizacijos nariai – 1941 m. Birželio sukilėliai appeared first on Voruta.