Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Vidmanto Staniulio knygynas ir Kauno suaugusiųjų mokymo centras 2011 metų gegužės 6 dieną pakvietė į Knygos šventę, skirtą spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti.

Renginyje buvo pristatoma retrospektyvinė spaudos draudimo laikotarpio apžvalginė leidinių paroda, kurioje supažindinama su ano meto periodiniais leidiniais, su lietuviškomis knygomis, išleistomis svetur, taip pat leidiniais, kurių spaustuvininkų saugumo tikslais buvo klastojama leidimo vieta ir laikas, – Kontrafakcijomis. Tikrai nemažai labai retų leidinių, kuriuos sukaupė bibliofilas Vidmantas Staniulis. Lankytojai galėjo pamatyti ir „Aušros“ bei „Varpo“ laikraščius, taip pat įdomius XIX a. knygų įrišimus. Įmantrių lietuviškų to meto įrišimų pasitaiko retai, tai daugiausia leidiniai, įrišti pagal užsakymą kunigams ar turtingoms merginoms pasipuikuoti bažnyčioje. Analogišką parodą, tik daug didesnę V. Staniulis tuo pačiu metu jau buvo parengęs ir LR prezidentūroje, kurią pristatė š. m. gegužės 9 d. Neišsemiamas šio bibliofilo entuziazmas ir galimybės.

Knygos šventės metu buvo pristatyta ir mažiausia Lietuvoje knyga, dalyvaujant jos dailininkui Vytautui Kusui. Knyga išleista nedideliu tiražu, vos 50 egzempliorių. Už šią knygą dailininkas gavo Vidmanto Staniulio įsteigtą 2010/2011 m. premiją už nuopelnus Lietuvos kultūrai, puoselėjant knygos meną. Įsigijau ir aš vieną šios knygos egzempliorių ir galiu tvirtinti, kad ši knyga tikrai maža. Nesu specialiai rinkęs mažų knygelių, bet keletą turiu, o palyginus su anksčiau turėtomis – ši tikrai įspūdinga.

Šventėje savo žodį tarė ir istorikas – muziejininkas Zenonas Vasiliauskas. Jam pasirodė įdomus faktas, kad Kristijono Donelaičio „Metai“ buvo išspausdinti gotiškais rašmenimis. Todėl jis paklausė, kokiu šriftu šios knygos rankraščius rašė pats K. Donelaitis. Taip pat jis iškėlė kontraversišką mintį, kad gal ir Didžiosios Lietuvos lietuviams reikėjo eiti panašiu keliu, kaip Prūsijos lietuviams, kurie skaitė laikraščius gotiškai ir pasinaudoti caro administracijos pasiūlyta galimybe – leisti lietuviškus leidinius rusiškais rašmenimis – graždanka. Keletas tokių buvo eksponuojama ir Vidmanto Staniulio parodoje. Į istoriko mintis atsiliepė Vidmantas Staniulis, paminėjęs, kad pats Kristijonas Donelaitis rašė lotyniškais rašmenimis, o „Metai“ gotiškai išspausdinti todėl, kad tokia tradicija buvo tuo metu Vokietijoje, Mažojoje Lietuvoje. O „graždankos“ leidinių su gotiška spauda net nėra ko lyginti, nes rusiški rašmenys lietuvių kalbai visiškai netiko.

Bibliografas Benjaminas Kaluškevičius teigė, kad knygnešių įnašas Lietuvos istorijai tikrai akivaizdus, kad lietuviška knygnešystė – unikalus atvejis istorijoje. B. Kaluškevičius jau parengęs antrąjį knygnešių sąvado tomą, kurį ketina išleisti V. Staniulio knygynas. Pasinaudodamas proga jis kreipėsi į gausius šventės dalyvius, kurie gal galėtų papildyti jo surinktą medžiagą.

Parodos atidarymo metu kalbėjo ir bibliofilas Vidmantas Staniulis, teigdamas, kad Lietuva turi būti dėkinga tam mažam Prūsijos žemės lopinėliui, iš kurio Lietuvą pasiekdavo spauda. Taip pat turi būti tinkamai įvertintas ir knygnešių darbas bei žavėjosi vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla.

Parodos atidarymo metu pasisakė ir skulptorius Robertas Antinis. Jo teigimu knyga gali turėti daugybę pavidalų, vienas iš svarbiausių – tai kūryba.

Renginio dalyviai susipažino ir su įdomiu Kauno suaugusiųjų mokymo centro muziejumi. Kaip sakė bibliografas B. Kaluškevičius – kai kurių daiktų nepamatysi ir centriniuose Lietuvos muziejuose. Įdomu, kad muziejus įkurdintas ne tik atskiroje patalpoje, bet dalis įdomių, vertingų eksponatų puikuojasi įstaigos koridoriuose. Tai  nebūdinga mokymo įstaigų muziejams, bet tuo pačiu patrauklu ir įspūdinga. Pravėrus duris, savotiškai pasimeti, nes nežinai kur papuolęs – į mokyklą ar muziejų.

Muziejaus profilis ir paskirtis

Suaugusiųjų švietimo istorijos, etnografijos vystymosi periodus, tendencijas, vykdyti kultūrinę-edukacinę veiklą, propaguojant suaugusiųjų švietimo idėjos vystymosi istoriją kaip visos Lietuvos istorinę dalį. Muziejaus vadovas – Vidmantas Staniulis.

2001 m. spalio 11 d. Kauno SMC patalpose, Sandėlių g. 7, duris atvėrė Suaugusiųjų švietimo Lietuvoje istorijos muziejus. Muziejaus paskirtis yra kaupti medžiagą apie suaugusiųjų švietimą nuo XIX a. I p. iki šių dienų. Nuolat vykdoma eksponatų paieška, rinkimas ir įsigijimas. Muziejaus fondai nuolat pildosi naujai įsigytomis knygomis ir kitokia eksponatūra, renkami magistrantų darbą, kuriuose nagrinėjamos suaugusiųjų švietimo centrų raidos perspektyvos, įvairių laikotarpių mokyklų metraščiai, įsakymai, nutarimai apie vakarines mokyklas, laikraščių straipsniai apie suaugusiųjų švietimą. Rengiamos parodos, seminarai mokytojams, aukštųjų mokyklų studentams, priimame iš užsienio atvykstančius svečius (Prancūzijos, Kipro, Kanados, Rusijos), rengiame susitikimus su Šančių bendruomenės nariais, kurie supažindinami su muziejaus ekspozicija. Muziejaus fonduose yra surinkta įdomi ir turtinga archyvinė medžiaga, atspindinti ne tik suaugusių švietimą Lietuvoje, bet ir turtingą Šančių istoriją.

Muziejaus skyriai

I skyrius. Suaugusiųjų švietimas nuo XIX a. iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.. Tais laikais pagrindinės mokymo priemonės buvo katekizmas ir maldaknygė. Elementoriai daraktoriams – sunkiai prieinami, tai retas kuris turėjo, nes vien už laikymą grėsė didelės bausmės. Šiame skyriuje eksponuojami tokie leidiniai, kaip „Aukso altorėlis arba šaltinis“ (1879 m.), „Gyvenimas švento Izidoriaus artojo“ (1862 m.), „Graždankų“ originalai, Neakivaizdinio mokymo leidiniai, „Naujas Testamentas viešpaties mūsų“ (1844 m.), „Broma atvierta ing wiecznasti“ (1824 m.) ir kt. Originalūs leidiniai. Iš jų daraktoriai mokė vaikus ir suaugusius rašyti, skaityti, dėstė tikybos tiesas.

II skyrius. Suaugusiųjų švietimas 1918-1939 m. Yra įvairių švietimo institucijų baigimo dokumentai (baigimo atestatai, pažymėjimai, diplomai ir kt.). Muziejaus fonduose saugomi originalūs eksponatai, kaip „Kalbaneum“ už akių dėstymo instituto leidinys, Savišvietos programos bei konspektai ir kitos priemonės.

III skyrius. Suaugusiųjų švietimas Sovietų okupacijos laikotarpiu 1940-1990 m. Šios ekspozicijos skyriuje yra eksponuojami įvairūs dokumentai, straipsniai apie suaugusiųjų švietimą. Pvz.: A. Jakučionio „Elementorius suaugusiems“ 1941 m., K. J. Prunskis „Ką ir kaip rašyti į laikraščius“ 1941 m., „Liaudies švietimas“ 1958 m., „Įsakymų ir instrukcijų rinkinys Nr. 2“ 1963 m. Yra eksponuojamas K. Kalantos, V vakarinės mokyklos mokinio, „Visuomenės mokslo užrašai“1940 m. Dienynas. Surinkta įvairių laikotarpių vinječių – nuo seniausių iki dabartinių laikų. Vakarinių mokyklų metraščiai ir kita medžiaga.

IV skyrius. Atgimimas ir dabartis 1991-2010 m. Muziejaus fonduose sukaupta nemažai leidinių, skirtų suaugusiųjų švietimo tema. Tai „Informaciniai biuleteniai“ 1993 m., 1994 m., 1995 m., 1997 m., „Savišvieta“ 1992-2002 m., S. Ruzgienės kompiuterinė programa suaugusiems apie lietuvių tautosaką, Kauno SMC, ŠMM aprobuoti vadovėliai: „Matematika“ XI-XII kl. 2007 m., V. Palubinskienė „Fizika“ XI-XII kl., Z. Dzedulionienė „Chemija“ VIII-X kl. ir kt. Parengtos ir išleistos Kauno SMC mokytojų metodinės priemonės: „Andragogų pastabos“, „Muzika žmogaus gyvenime“, „Pamoka suaugusiajam“, „Konsultvimas Kauno SMC“, G. Saladžiuvienės „Ezoteriškasis Nyka – Niliūnas“ ir kt. Parodoje yra Europos Sąjungos šalių vadovėlių pavyzdžių, dovanotų suvenyrų iš Graikijos, Prancūzijos, Ispanijos delegacijų, kurios lankėsi muziejuje. Muziejaus ekspozicija nuolat pildoma naujais eksponatais, pagal temas ruošiamos parodos, kuriuose apžvelgiamos aktualios ir uždaviniai apie suaugusiųjų mokymą  

Išleisti leidiniai ir parodos: V. Kučiauskienė, V. Vėteris „Kauno Pavasarininkų gimnazija suaugusiems“ 2005 m. ir V. Kučiauskienė, V. Vėteris „Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno gimnazija suaugusiems (1922-1940)“ Kaunas, 2008. Senųjų Kalendorių parodos katalogas Kaunas, 2010. Bukletas „Suaugusiųjų švietimo Lietuvoje istorijos muziejus“. Nuolatinė ekspozicija „Žmogaus gyvenimas – tai nuolatinis judėjimas ir mokymas nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos“. Parodos: „Senieji dokumentai – raštvedybos istorijos pavyzdžiai“, „Suaugusiųjų švietimas carinėje Lietuvoje“, „Suaugusiųjų švietimas nepriklausomoje Lietuvoje“, „Suaugusiųjų švietimas sovietmečiu“, „Suaugusiųjų švietimas išeivijoje“, „Užsienio šalių suaugusiųjų švietimo patirtis“, „Lietuvos kariuomenės istorija“, retrospektyvinių nuotraukų parodos.

Kolekcijos ir fondai

Vadovėlių kolekcija. Įvairūs vadovėliai nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, pritaikyti ir naudoti suaugusiųjų mokyklose. Juose aiškiai matyti andragoginės didaktinės ir metodoligijos principai, jų rengimo paskirtis bei raida. Nemaža dalis skirta savarankiškam ir neakivaizdiniam mokymuisi.

Periodinių leidinių kolekcija, atspindinti suaugusiųjų švietimo aktualijas.

Tai laikraščiai, žurnalai, kalendoriai ir kita periodika nuo XIX a. Juose nemažai straipsnių, susijusių su praktine suaugusių žmonių veikla, atspindinčių švietimo, kultūros, politikos, socialines aktualijas. Fonduose saugomi leidiniai, skirti neformaliajam, profesiniam suaugusiųjų švietimui.

Tai religiniai bei pasaulietiniai leidiniai nuo XVIII a. pabaigos iki šių dienų, kuriuose atsispindi įvairios laikotarpio švietiejiškos aktualijos, siekiai vykdyti kultūrinį švietimą, suteikti žinių įvairiais buities, sveikatos ir kt. klausimais. Taip pat saugomi dokumentai, reglamentuojantys suaugusiųjų švietimą įvairiais laikotarpiais. Tai įvairūs potvarkiai, įsakymai, kiti norminiai dokumentai nuo XIX a. pb. iki šių dienų, apibrėžiantys suaugusiųjų švietimo principus, organizavimą ir kt.

Fonduose gausu nuotraukų, iliustruojančių suaugusiųjų švietimą įvairiais laikotarpiais nuo XX a. pr. Įvairių Lietuvos suaugusiųjų švietimo institucijų vinjetės, kalbančios apie jų egzistavimą ir veiklą, apie pedagogus, dirbusius atitinkamu laikotarpiu ir besimokiusius moksleivius. Fonduose saugomi eksponatai dažnai naudojami teminėms parodoms rengti.

V. Stanulio premijos įteikimo aktas dailininkui V. Kusui: Premija KUSUI_Staniulis

Džojos Gundos Barysaitės nuotr.

Nuotraukoje: Parodos pristatymas LR prezidentūroje. Iš kairės Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir bibliofilas bei kolekcininkas V. Staniulis

Voruta. – 2011, bir. 4, nr. 11 (725), p. 14.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Kadangi norėjau atiduoti duoklę visiems tiems žmonėms, kurių iniciatyva atsirado mokyklos ir muziejai, tai pasirinkau aprašyti Merkinės muziejaus istoriją. Juk kiekvienas muziejus prasideda nuo kolekcininko ar apskritai senienų mėgėjo. O jau tik paskui jo įkurtas muziejus įgauna savo gyvenimą.

Tokių žmonių Dzūkijoje yra labai daug ir dažniausiai – tai mokytojai. Kolekcininkas Henrikas Lizdenis savo sukurtą muziejų sujungė su Alytaus kraštotyros muziejumi ir tapo pastarojo direktoriumi. Savo knygoje „Dzūkijos kolekcininkai“ aš nesiplėsiu į mokyklų muziejų temą. Tačiau norėčiau pagerbti ir tokius žmones, kurių kolekcijos ir nuveikti darbai įgavo visai kitokią prasmę. Gal net šios knygos rašymo metu kažkuris kolekcininkas perkels savo rinkinius į visuomeninį lygmenį.

Pirmieji mokyklų muziejai sovietinėje Lietuvoje pradėjo kurtis apie 1966–1969 metus. Tai buvo Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos istorijos (vadovas A. Anuškevičius), Alytaus Piliakalnio vidurinės mokyklos kraštotyros (vadovė O. Bladienė), Kauno rajono Babtų vidurinės mokyklos kraštotyros (vadovė M. Makauskienė), Druskininkų savivaldybės Leipalingio vidurinės mokyklos kraštotyros (vadovas A. Volungevičius) muziejai (1). Labai įdomus faktas, kad pirmieji tokio tipo muziejai atsirado būtent Dzūkijoje.

Dar norėtųsi paakcentuoti skirtumus tarp tarpukario senienų rinkimo vajaus dalyvių ir šių laikų. Pats įdomiausias momentas yra socialinis kraštotyrininko–muziejaus kūrėjo ar apskritai kolekcininko aspektas. Aš pasitelksiu konkretų prieškario tekstą, kuriame labai aiškiai įvardintos profesijos asmenų, dalyvavusių to meto kraštotyros vajuje. „Kasdien, pamažu, nematant nyksta mūsų praeitį liudiją visokie senų dienų paminklai paminklėliai, pradedant barškučiais karvei po kaklu, baigiant visokiomis mašinomis, visokiais gyvenamais ir negyvenamais pastatais. Civilizacijos technika veja lauk viską [...]

Mes visi visokie matininkai, kultūrtechnikai, mokytojai, advokatai, daktarai, gydytojai, profesoriai, viršaičiai, studentai, seniūnai griebėmės jų gelbėti.

Nyksta maži paminkliukai, juos mes greičiau sugriebiame ir saugojame, atiduodami muziejams ar patys pas save laikydami, bet didžiųjų praeities liudininkų, techniškųjų paminklų, kurie dėl įvairių įvairiausių priežasčių pradėjo sparčiai nykti, nesudėsi į mažą provincijos ar mokyklos muziejėlį, kur nors palypy nukištą.“ (2)

Kaip matome iš teksto, tarpukario ir mūsų laikų kraštotyrininko ar kolekcininko socialinis statutas yra visiškai pasikeitęs. Tarpukaris buvo toks laikotarpis, kai net verslininkai domėdavosi senienomis, kurdavo muziejus. Dabartiniai turtuoliai kuria ką kita. Gal geriausiai šiuolaikinius kolekcininkus apibūdina Algimantas Antanavičius: „Tik nevadink manęs kolekcionieriumi, aš save vadinčiau senovės mylėtoju, mėgėju, senienų rinkėju. Na, kokie čia turtai, kokie milijonai: tie, kurie Palangoje ar paežerėse kolekcionuoja žemės sklypus, tie tai kolekcionieriai.“ (3)

Gal koks modernus turtuolis, pasiskaitęs „Lietuvos ryto“ priedo „Gyvenimo būdą“, ir pasistatys dvarą, norėdamas prilygti anglų aristokratui. Tačiau jo kūrinys tebus tik skeletas be turinio. Čia nebus tokio interjero, nebus šviesos, kuri užpildytų erdvę – nebus didžiulių bibliotekų, ginklų kolekcijų, žalvario daiktų. Galima sakyti, kad lietuvių turtuoliui net ir vidutinio anglo interjeras yra nepasiekiamas. Ir dėl skonio neturėjimo ir dėl originalių tokio pobūdžio daiktų brangumo. Aišku, galima samdyti konsultantą ir bandyti supirkti bent kopijas, vieną kitą originalų daiktą. Tačiau net ir pasirinkimui reikia turėti supratimą, kas lietuvių turtuoliams – aukštoji matematika. Senieji baldai labai brangūs, todėl daugiausiai perkami falsifikatai ar naujai padaryti.

Iš senųjų kraštotyrininkų profesijų išliko galima sakyti viena – tai mokytojai. Pasirinkau mokytojo Juozo Kaupinio asmenybę. Tuo labiau, kad ir jo vadovaujamas Merkinės muziejus įdomus, ir pats J. Kaupinis buvo dar vieno privataus muziejaus įkūrėjas. Taip pat šis žmogus turėjo nemažą supratimą apie senienas.

Kolekcininkas ir mokytojas J. Kaupinis gimė 1940 m. Jokubiškių kaime (Alytaus apskrityje), o į Merkinę persikėlė 1967 metais. Dirbo mokykloje, o laisvalaikiu užsiėmė kalvyste.

Merkinės kryžių kalnelyje 1989 m. per Vėlines atsirado pirmasis kryžius žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, pastatytas jo, Juozo Kaupinio. 1993 m. spalio 10 d. Kaišiadorių vyskupas pašventino būsimos koplyčios kertinį akmenį. (4) Dabar koplyčia jau stovi, ją projektavo architektas A. Bielevičius, statyba rūpinosi rajono politiniai kaliniai ir tremtiniai. Pokario metais šioje vietoje užkasdavo partizanus, o paskui įrengė mokyklos stadioną. Išaušus Atgimimui mokiniai atsisakė jame sportuoti, iš mokytojo J. Kaupinio, kiti ir iš savo tėvų, sužinoję, kieno ten ilsisi išniekinti palaikai.

Dabar kryžių čia labai daug.

1928 m. prie Merkinės valsčiaus valdybos namo sienos buvo prikalta lenta „Garbė žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę 1918 – 1928 metais“ ir užrašytos jų pavardės: kun.dr. Juozas Bakšys, mokytojas Juozas Bloznelis, Simas Miškinis, Julius Žėkas, Kazys Janulevičius, Vincas Jezerskis, Vaclovas Zurlys. Penktame dešimtmetyje ši lenta buvo sunaikinta, o 1993 metais – pritvirtinta lentos kopija, kurią atkūrė Juozas Kaupinis. (5)

J. Kaupinis vadovavo dviem Merkinės muziejams: kraštotyros bei Lietuvos laisvės kovų ir kančių. Prieš Juozą Merkinės kraštotyros muziejui vadovavo Juozas Vitkus, kuris mirė 1985 metais. XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje mokytojo J. Vitkaus iniciatyva Merkinės vidurinėje mokykloje buvo suorganizuotas kraštotyrininkų būrelis. Ekspedicijose surinkta medžiaga 1956 m. eksponuota nedidelėje Merkinės mokyklos patalpoje. Merkinės kraštotyros muziejaus ekspozicija 1968 m. įsikūrė istorinėse patalpose, cerkvėje. Ši cerkvė 1887 m. už Rusijos pinigus buvo pastatyta Merkinės rotušės vietoje.

Muziejuje yra 14 skyrių. Seniausius laikus atspindi akmens, žalvario ir geležies amžių teminės ekspozicijos. Taip pat supažindinama su Merkinės istorija, dzūkų buitimi, merkiniškių verslais, liturginiais drabužiais ir reikmenimis, juodąja keramika. Vienas iš vertingiausių eksponatų – rotušės varpas, nulietas 1670 metais. Vilniaus meistro J. Delamaro. Atskiro dėmesio nusipelno šio muziejaus archeologijos rinkinys, sukauptas per kelis dešimtmečius. Iš retesnių eksponatų paminėtini gludinti dviašmeniai akmeniniai kirviai, akmeniniai patrankų sviediniai, lankinės segės trumpa ir trikampe kojelėmis, žiediniai antsmilkiniai, plačiaašmeniai kovos kirviai, alavinio bokalo dalis, keli sveiki XVI-XVII a. kokliai (6). Dalis eksponatų surinkti paties J. Kaupinio. Jis pats surinko nemažai titnago dirbinių, kurių Merkinės apylinkėse dar galima surasti. Gal neatsitiktinai kitas Juozo pomėgis buvo žvejyba, o prie vandenų akmens amžiaus liekanų tikrai netrūksta. Garbingiausioje muziejaus vietoje yra senas Merkinės varpas ir didžiulis varinis Lietuvos herbas ir užrašas Lietuvos respublika. Šis herbas bei užrašas apie 1991 m. buvo Lietuvos pasienyje.

Lietuvai modernėjant buvo pakeistas lentele, ir darbininkai jau ruošėsi jį pragerti. J. Kaupinis jį iškaulijo už tvirčiausią valiutą – keturis butelius degtinės – tiek, kiek darbininkai būtų nusipirkę už pinigus, gautus metalo supirktuvėje, nes herbas buvo varinis. Paskui du mėnesius vyko restauravimo darbai, nes per herbą jau spėjo pervažiuoti traktoriumi. Būdamas labai nagingas, J. Kaupinis pats sukalė daugelį muziejaus lentynų.

1990 m. išlikusiame rotušės rūsyje Juozas įrengė sovietmečio atributikos ekspoziciją – „Raudonąjį kampelį“ ir ten eksponavo Lenino atvaizdus.

2000 m. prie Merkinės kraštotyros muziejaus susibūrė kaimo kapela „Vienaragis“, kurioje muzikavo ir J. Kaupinis, o vadovavo merkiniškis Kęstutis Kaupinis.

Juozo iniciatyva ir kolekcijos pagrindu Merkinėje, buvusioje stribynoje, sename žydo name, įkurtas Rezistencijos muziejus. Storos, skliautuotos mūrinės namo sienos slopindavo kankinamų žmonių riksmus. Muziejuje yra sukaupta 15 000 eksponatų, atspindinčių Lietuvos partizanų gyvenimą, gyventojų tremtį bei tautos atgimimą. Lankytojams eksponuojama apie 800 daiktų: partizanų skiriamųjų ženklų, nuotraukų, dokumentų, kovų vietose aptiktų radinių, bylojančių apie pokario kovas ir tremtinių dalią. (7) Juozas galėdavo papasakoti beveik kiekvieno daikto istoriją. Viename kambaryje, vadinamame „sanatorijų kambariu“, iškabintas didžiulis TSRS (SRSS) žemėlapis, į kurį buvę tremtiniai įsega smeigtukus su atkirptu trispalvės juostelės gabalėliu, pažymėdami savo „sanatorijos“ vietą. Akivaizdu, kad žemėlapis pilnas tokių trispalvių, o TSRS buvo kalėjimų ir lagerių šalis.

Juozas Kaupinis išėjo 2004 metais. Liko jo muziejai, nukalti kryžiai Kalnelyje – ir atmintis.

Literatūros sąrašas:

1. Kazlauskienė B. Lietuvos mokyklų muziejai etninės kultūros sargyboje // Lietuvos muziejai. 2003. Nr. 3. P. 14.

2. Lingys J. Susirūpinkime techniškaisiais praeities kultūros paminklais! // Gimtasai kraštas. 1938. Nr. 1-2(17-18). P. 185.

3. Kochanskas J. Kas ir kaip Alytaus atvirukų ir nuotraukų parodoje // Alytaus naujienos. 2008 06 14. Nr. 110(11211) P. 12.

4.Merkinės kryžių kalnelis // Šalcinis. 1995. Nr. 19. P. 5.

5. Lučinskas G. Kunigas, žuvęs už Lietuvą // XXI amžius. 2005. Nr. 20. P. 10.

6. Lapelė M., Ostrauskas T., Vaitkevičius V. Įvadas // Merkinės istorijos bruožai. Vilnius, 2004. P. 26.

7. Černiauskas A. Epilogas. Gyventi Merkinėje // Merkinės istorijos bruožai. Vilnius, 2004. P. 314.

Nuotraukose:

1. Merkinės muziejus

2. Muziejaus eksponatai

3. J. Kaupinis veda ekskursija muziejuje

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Vis labiau artėja vieno iš svarbiausių lietuvių tautai istorinių įvykių – 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo – metinės. Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas šią datą nusprendė paminėti savaip – atiduoti duoklę nepelnytai užmirštiems Alytaus apskrities sukilėliams. Jis pakartotinai išleido pataisytą ankstesnės savo knygos (2009 m.) leidimą. Kadangi iki šiol neturime net muziejaus, skirto 1941 m. Birželio sukilėlių atminimui, tai ši knyga tebus nors nedidelis priminimas tų įvykių, kuriuos taip norėta ištrinti iš atminties.

G. Lučinskas jau dešimtmetį darbuojasi rašydamas istorinius straipsnius. Šio autoriaus bibliografiją jų sudarytų keli šimtai – Dzūkijos, Kauno ir Vilniaus periodiniuose leidiniuose. Taip pat leidžia ir knygas. Partizano Antano Ambrulevičiaus prisiminimų knygos „Kelio atgal nėra“ leidybos organizatorius (2008), knygų „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ (2009), ,,Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“ (2010) autorius. 2011 m. turėtų pasirodyti ir nauja G. Lučinsko knyga – „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“.

Knygos „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ (2011 m., 2-asis pataisytas leidimas) pradžioje įdėta doc. dr. Sigito Jagelevičiaus pratarmė. Reikėtų sutikti su dr. S. Jegelevičiumi, kad tuo metu Lietuvoje buvo pakankamai žmonių, suvokiančių pasipriešinimo reikalingumą ir galinčių priešintis. Tik nedaug buvo politinių visuomeninių jėgų, galinčių organizuoti antisovietinį pasipriešinimą. Dr. S. Jegelevičius seniai iškėlęs ir pagrindęs teiginį, kad 1940–1941 m. įvykiai parodė, jog Lietuvoje tuo laiku buvo tik trys visuomeninės jėgos, galinčios, viena vertus, imtis organizatoriaus vaidmens ir, kita vertus, turinčios organizuotai kovai intelektualinių ir kitų resursų. Tos svarbiausios antisovietinio pasipriešinimo jėgos pogrindyje buvo: 1) Lietuvos kariuomenės karininkija, palaikoma liktinių puskarininkių ir tarnyboje kol kas paliktų patriotiškai nusiteikusių eilinių, laukiančių, kol patikimi vadai duos nurodymus; 2) Lietuvos šauliai, turėję ypač gilias šaknis kaime; 3) ateitininkai – krikščioniškas ir demokratijos vertybes ugdančios jaunimo organizacijos nariai, – moksleiviai bei studentai ir iš jų kilusi jaunoji inteligentijos karta.

Neigiantiems Lietuvos pasipriešinimo okupacijoms potencialą norėčiau pateikti vieną faktą – pasiūlyti pasidomėti, kiek lietuvių buvo mobilizuota į Raudonąją armiją netrukus po antrosios sovietų okupacijos – per nepilnus metus iki Berlyno kritimo 1945 m. Skaičiai tikrai įspūdingi. O dar kiek slapstėsi miškuose?

Nereikia pamiršti, kad iš tikrųjų ir Lietuva ruošėsi karui, tik jos politinis elitas nesiorientavo situacijoje. Beje, tik Lietuva du kartus pakartojo seną klaidą – nesipriešinti agresijai. Pirmą kartą tai buvo XVIII amžiuje. Lenkija antrą kartą tokios klaidos jau nebekartojo – pasipriešinta garbingai net ir Vokietijos Vermachtui.

1941 m. Birželio sukilimas ir kitų pavergtų tautų pasipriešinimas buvo lemtinga korta Vermachto rankose, tik ja nebuvo pasinaudota. Juk viskas buvo pastatyta ant „žaibo karo“ kortos. Žaibiškas ir sąlyginai netikėtas karas buvo vienas vokiečių privalumų. Daugybę jų padarytų klaidų suskaičiuoja istorikai. Paminėti verta būtų per vėlai pradėtą karą prieš Sovietų Sąjungą. Reikia tik stebėtis, kaip nedidelė Vokietijos kariuomenė pasiekė tokius laimėjimus prieš tokį galingą priešininką. Neužmirškime, kad pasišaudyti į valias vokiečiai resursų turėjo tik pirmaisiais karo su sovietais mėnesiais, o paskui teko taupyti. Keista, kad net ir pralaimint karą vokiečių politika kitų tautybių atžvilgiu keitėsi labai lėtai.

Neorganizuotas antisovietinis lietuvių pogrindinis pradėjo reikštis nuo pat pirmųjų okupacijos dienų 1940 m., o stipriau – paskelbus Liaudies seimo rinkimus. Ta proga su savo atsišaukimais, raginančiais lietuvius tuos rinkimus boikotuoti, pasirodė nemažai pogrindžio grupių. Po pirmųjų pogrindžio pasireiškimų netrukus tokių slaptų antisovietinių sambūrių atsirado visame krašte. Jie niekada nebuvo tiksliai suregistruoti, kiti net nebuvo įgiję pastovios organizacijos formų. Tačiau ir žinomieji, veikę įvairiose Lietuvos vietovėse, gerai parodo, kad antisovietinis pogrindis krašte išplito labai greitai. Alytaus apskrityje ir pačiame Alytuje veikė Krašto mylėtojai, gimnazijos moksleiviai buvo suorganizavę Mirties batalioną, vėliau – Lietuvos apsaugos gvardiją. Miroslave veikė Tėvynės mylėtojai, Simne, Meteliuose ir Krokialaukyje – Tėvynės mylėtojų sąjunga, o Merkinėje ir Stakliškėse – Lietuvos mylėtojų sąjunga. Lazdijuose veikė Laisvės mylėtojai ir Lietuvos mylėtojų sąjunga, o Kapčiamiestyje – Laisvės mylėtojai.

Lietuvių antisovietinis pogrindis pradėjo veikti kaip pasyvus pasipriešinimas – ragino nedalyvauti sovietų paskelbtuose tariamuose rinkimuose, neiti į okupantų organizuojamus mitingus, nemokėti mokesčių, nepilti pyliavų. Raginta likti ištikimiems savo tautai, stengiamasi padrąsinti artėjančiu karu, taip pat keliamos Lietuvai ir lietuvių tautai sovietų daromos skriaudos ir sovietinės santvarkos ydos. Tam reikalui naudota vienintelė įmanoma priemonė – pogrindžio spauda. Sukurtus tekstus padaugindavo šapirografais ar rotatoriais ir platindavo. Pradžioje spausdinti tik atsišaukimai, o 1940 m. gruodžio mėn. pasirodė ir pogrindinis laikraštis „Laisvoji Lietuva“, vėliau „Aktyvistas“. Ypač plačiai pogrindžio spauda paplito 1941 m. pavasarį.

Alytuje ir jo apylinkėse sovietų agentai buvo labai budrūs ir akyli, nes čia buvo didelė jų karinė bazė, tačiau pogrindžio literatūros buvo rasta daugelyje vietų – net ir pačiame Alytuje.

Tačiau vien pasyviu pasipriešinimu lietuvių antisovietinis pogrindis neapsiribojo. Jau 1940 m. rudenį pradėta slapta rinkti aukas, kad būtų pasirūpinta suimtųjų šeimomis, kurios gyveno sunkiomis sąlygomis. Okupantams nuėję tarnauti asmenys pradėjo gauti pogrindžio įspėjimų bei grasinimų, vienas kitas – sunaikintas.

Iš archyvinių dokumentų žinoma, kad 1940 m. spalio 1 d. Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje jau veikė pogrindinė antisovietinė „Geležinio Vilko“ organizacija. Per kelis mėnesius įsteigti organizacijos padaliniai visoje apskrityje. Didžioji dalis narių priklausė: Alytuje ir Alytaus valsčiuje 100 narių, Alovės valsčiuje – 73, Daugų valsčiuje – 230, Merkinės valsčiuje – 66, Simno valsčiuje – 46. Visiškai nėra duomenų apie Jiezno, Stakliškių, II Varėnos valsčius. Neabejotina, kad skaičiai, palyginti su kitais valsčiais, yra per maži Butrimonių valsčiuje – 15, Miroslavo valsčiuje – 13, Seirijų valsčiuje – 10, I Varėnos valsčiuje – 35. Galima manyti, jog organizacijos narių buvo ir Trakų apskrities Onuškio valsčiuje, nes ten irgi platinti atsišaukimai. Pagal knygos autoriaus surinktus duomenis (jie nėra galutiniai) yra žinomos 588 organizacijos narių pavardės, iš kurių 162 šauliai, tautininkai ir jaunalietuviai.

Alytaus apskrities NKGB skyriaus viršininkas, saugumo kapitonas V. Rogožin 1945 m. birželio 14 d. operatyvinėje pažymoje rašė, kad nacionalistinei „Geležinio Vilko“ organizacijai Alytaus apskrityje priklausė iki 760 narių, iš kurių, 1945 m. kovo 2 d. duomenimis: jau nustatyta jų gyvenamoji vieta – 117, banditų – 13, tarnauja Raudonojoje armijoje – 11, slapstosi nežinia kur – 13, pasitraukę į Vokietiją – 5, įvairiu laiku areštuoti – 44.

Pagrindinis „Geležinio Vilko“ organizacijos tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Šios organizacijos egzistavimą galima suskirstyti į 2 periodus: iki karo pradžios, kai veikė nelegaliai, ir veikla prasidėjus karui. Pirmame etape nariai platino atsišaukimus, keldavo Lietuvos trispalves, boikotavo sovietinius renginius ir rinkimus į valdžios organus, rinko aukas areštuotųjų šeimoms paremti ir ginklams pirkti, sekė sovietinį aktyvą, kaupė ginklus, ruošėsi tinkamu momentu sukilti ir perimti valdžią vietose (I Varėnos skyriaus nariai planavo ginklų gauti iš Raudonosios armijos 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse, Varėnos vasaros karinėje stovykloje tarnaujančių lietuvių karių, o alytiškiai pirko ginklus iš Alytuje dislokuotos Raudonosios armijos įgulos kareivių).

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, per pirmą savaitę „Geležinio Vilko“ organizacijos nariai, pasivadinę partizanais (šauliai partizanai, lietuviai partizanai), visoje Dzūkijoje suorganizavo valsčių tautinius komitetus, savivaldą ir sukarintą policinę struktūrą – „Tautinio darbo apsaugą“ – TDA. 361 buvęs „Geležinio Vilko“ organizacijos narys gavo pažymėjimus, kad sovietinės okupacijos metu dalyvavo organizuotoje veikloje prieš sovietų režimą. Dalis „Geležinio Vilko“ organizacijos narių įstojo į jau legaliai veikiančią LNP bei į 1941 m. rugpjūčio mėn. įkurtą „Aktyvistų sąjungą“.

Tiksli statistika nėra žinoma, tačiau daugiau kaip 150 „Geležinio Vilko“ organizacijos narių 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. buvo teisiami, kai kurie net mirties bausme, o tai įrodo, kad okupacinei valdžiai organizacijos veikla kėlė grėsmę ir laikyta pavojinga. Keliasdešimt patriotų pokaryje tapo partizanais, o didelė dalis asmenų – represuoti, ištremti, žuvo lageriuose (surinkti duomenys pateikiami pirmoje knygos dalyje).

G. Lučinskas archyvuose surinko duomenis ir nustatė, kad pogrindinės antisovietinės „Geležinio Vilko“ organizacijos pagrindiniai įkūrėjai buvo atsargos pulkininkas Jonas Petruitis, atsargos majoras Jonas Vytautas Dainius, atsargos leitenantas Pranas Zenkevičius, atsargos jaunesnysis leitenantas Vladas Šimoliūnas.

Šia knyga galės naudotis ne tik lokalinės istorijos, ne tik žmonių istorijos tyrinėtojai, bet ir tyrėjai, siekiantys apibendrinti antisovietinį pasipriešinimą visos Lietuvos mastu. Šis leidinys – tai paminklas buvusiems užmirštyje žmonėms, kovojusiems už savo valstybę.

Nuotraukose:

1. Knygos „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ viršelis

2. Kpt. Jonas Vytautas Dainius, 1929 m.

3. Jonas Petruitis Kauno kalėjime. 1941 m.

Saulius KARALUKAS

Dar taip neseniai gardžiavomės naujomis Vidmanto Staniulio knygomis „Diagnozė: bibliofilija“ ir Kristijono Donelaičio „Metų“ faksimiliniu leidimu. Ir štai šis nenuilstantis knygius vėl kviečia visus bibliofilus 2011 m. birželio 21 dieną 17 valandą į naujos knygos pristatymą Alytaus kraštotyros muziejuje.

„Ne vien duona žmogus sotus“ – taip pavadinta nauja Šarūno Šimkevičiaus knyga. Šie prasmingi žodžiai labiausiai tinka apibūdinti tiems nedaugeliui žmonių, kurie ieško ne tik žemiškų, bet ir dvasinių vertybių. Tiems, kurie nenuilstamai domisi savo krašto istorija, nuolat kuria ir tobulėja. Paprasti mirtingieji dažniausiai juos laiko keistuoliais, nesuprasdami, kad yra toks dalykas, kaip hobis ar turiningas laisvalaikio praleidimas. Tačiau niekas nepajėgs paneigti ar sumenkinti kolekcininkų ir bibliofilų indėlio į pasaulio kultūros istoriją. Susipažindami su didžiųjų pasaulio muziejų ar bibliotekų istorija, pastebėsime faktus, kad daugelis jų pradėjo kurtis būtent kolekcininkų iniciatyva ir jų padovanotų rinkinių pagrindu. Pasaulyje kolekcionavimas ir dabar labai skatinamas, tokių pasišventėlių turime ir Lietuvoje. Savo knygą autorius paskyrė vieno Lietuvos regiono – Dzūkijos kolekcininkų ir bibliofilų darbams pristatyti.Iki XIX a. bibliofilija Dzūkijoje plito tik tarp dviejų gyventojų sluoksnių – didikų ir vienuolių. Manoma, kad XV a. knygų į Lietuvą galėjo atsivežti Vilniaus vyskupas Albertas Vaitiekus Taboras, kilęs iš Merkinės. XVI a. inkunabulų turėjo Daugų bažnyčios seniūnas Adomas. Puošniuose barokiniuose didikų Pacų rūmuose, Jiezne, valdant Antanui Mykolui Pacui, LDK raštininkui, buvo biblioteka, kuri minima jo 1754 m. gruodžio 21 d. Jiezne rašytame testamente. Savo biblioteką Leonpolyje (prie Dauguvos) turėjo Mstislavlio ir Lazdijų seniūnas Jonas Nikodemas Lopacinskis (1747 – 1810). Adomas Zaleskis (miręs 1812), Bičiūnų dvare (Trakų r., netoli Onuškio mstl.) turėjo apie 6 000 tomų biblioteką. Lopacinskis ir Zaleskis turėjo ir savo ekslibrisus. XIX a. Makniūnų dvare (dabar – Alytaus rajonas.) buvo biblioteka, priklausiusi dvarininkams Muiželiams. Apie 1930 m. Karolio Muiželio bibliotekoje turėta apie 2 000 knygų. Savo biblioteką XX a. pradžioje turėjo ir Metelių (dabar – Lazdijų rajonas) dvaro savininkas Juozapas Mušinskis. Makniūnų ir Metelių dvarų bibliotekų knygos buvo ženklintos antspaudais. Rumbonių dvare, (dabar – Alytaus rajonas) valdomame Vyšniauskienės, rūmai tarpukariu jau nyko, šeimininkė naudojosi tik keliais kambariais. Anksčiau ten buvo didžiulė biblioteka, bet dauguma knygų išvežta į Kauną. Dvaro rūmuose teliko prancūziškos knygos, sukrautos keliose spintose, daugelis blogos būklės. Kiti kambariai naudoti sandėliavimui, ant grindų pripilta piliakalniai grūdų.

Ne mažiau knygą mylėjo vienuoliai, daugiausiai kilę iš bajorų. Leidimą kaupti savo asmeninį rinkinį vienuolis turėjo išsirūpinti iš savo ordino vadovybės. Be to, toks vienuolis turėjo pažadėti, kad po mirties jo knygų rinkinys atiteks vienuolynui arba prie jo veikiančiai mokyklai. Vienuolijų vyresnybė skatino vienuolius rinkti asmeninius rinkinius, užsitikrindama nuolatinį savo bibliotekų papildymo šaltinį ir atsisakydama išlaidų knygoms pirkti. Iš anuomet populiarių kelionių po užsienius vienuoliai grįždavo ne tik pasitobulinę kaip dvasininkai, bet ir prisipirkę įvairių knygų. Žymus bibliofilas buvo Zigmantas Hilarijus Piskovskis Pomianas, Gardino vienuolyno vienuolis, miręs 1762 m. Liškiavoje. Jis knygas puošė ekslibrisu, sukurtu Vilniaus grafiko P. Balcevičiaus. XVIII a. ypač įdomi ir gausi turėjo būti Dominiko Sivickio knygų kolekcija.

1772 m. buvo surašytas Miroslavo marijonų vienuolyno bibliotekos inventorius. Iš jo matyti, kad čia būta vertingų teologijos, filosofijos ir istorijos knygų.

Kunigai taip pat domėjosi bibliofilija. Žinoma, kad Punioje (dabar – Alytaus rajonas) knygas rinko vietos parapijos klebonas J. Chuščia (1747–1776), savo biblioteką padovanojęs vietinei bažnyčiai, tačiau po jo mirties knygos nebuvo prižiūrimos ir greitai išsibarstė.

Vienuolynai ir jų bibliotekos visais laikais nemažos paramos sulaukdavo iš globėjų, mecenatų. Tačiau Užnemunės vienuolynai – Liškiavoje, Virbalyje, Seinuose, Miroslave, Marijampolėje, Vladislavove (dabar Kudirkos Naumiestis), Smalėnuose, palyginti su likusia Lietuva, gausiomis bibliotekomis nepasižymėjo. Gal todėl, kad Užnemunės vienuolynų naikinimas prasidėjo dar XVIII amžiuje, palietė ir jų bibliotekas. Knygų švaistymas, pasikeičiant savininkams nulėmė jų likimus. 1832 m. Valkininkų pranciškonų bibliotekoje dar laikyta 614 tomų knygų. 1811 m. Miroslavo marijonų vienuolyno biblioteka turėjo 397 tomus. 1847 m. Valkininkų pranciškonų vienuolijos 1 142 knygos paskirstytos: 815 – vyskupijos dvasininkijai, o 527 – pasaulietinėms institucijoms. Merkinės dominikonų biblioteka atitinkamai 182 – dvasininkijai, o 54 – pasaulietinėms. Liškiavos vienuolyne buvo įrengti bausmės ir pataisos namai kunigams. Štai kaip aprašo Liškiavą daktaras Teodoras Triplinas 1856 m.: „Tiesa, prieš keletą metų tie bausmės namai perkelti į Lisa Gurą, bet tebėra vienuolynas, bažnyčia, parapijos klebonas, tebėra taip pat dalis senos dominikonų bibliotekos, kurią vargonininkas po truputį išpardavė atvykusiems lankytojams kaip visiškai nereikalingą klebonui daiktą. Grafas Eustachijus Tiškevičius, kuris kelias dienas prieš mane buvo Liškiavoje, bibliotekoje rado dar kelias labai senas knygas ir nupirko už keletą auksinų“. Dalis uždarytų vienuolynų bibliotekų knygų pateko į Seinų kunigų seminarijos biblioteką. Į šią biblioteką pateko ir vyskupo Antano Baranausko biblioteka. Knygų seminarijai palikdavo ir žemesnio rango vyskupijos kunigija – Rumbonių klebonas J. Karužas ir kt. Knygas dovanodavo ir pasauliečiai. Lietuviškų knygų skyrius susikaupė seminarijos klierikų ir lietuvių kunigų iniciatyva. Po spaudos panaikinimo, 1904 m., visoje Lietuvoje ėmė steigtis lietuviški knygynai. Pirkti ir pasiskolinti knygų buvo galima J. Baltuškos įkurtame knygyne Nemunaityje. Dar veikė knygynai ir Lazdijuose, Merkinėje, Meteliuose, Seinuose. 1904–1918 m. veikę knygynai sukūrė lietuviškos spaudos prekybos ir platinimo tradicijas, pratino žmones skaityti, pratęsdami spaudos draudimo laikų knygnešių atliktą darbą. Savo antspaudus turėjo ir įvairių lietuviškų draugijų bibliotekos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo knygų antspaudą turėjo Motiejus Gustaitis (1870–1927), mokytojavęs Lazdijuose. Subartonyse prie Merkinės gimusio filologo ir etnografo Jano Karlovičiaus (1836–1903) biblioteka 1909 m. buvo padovanota Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekai. J. Karlovičius turėjo knygų antspaudą ir ekslibrisą. Dzūkijoje Pirmojo pasaulinio karo metais bibliotekos taip pat nukentėjo. P. Klimas mini išdraskytą ,,Žiburio” bibliotekėlę Balbieriškyje.

Tikrai ne visi alytiškiai kolekcininkai sutiko dalyvauti Š. Šimkevičiaus projekte. Ne paslaptis, kad dar nuo sovietmečio išlikęs neigiamas kolekcininko įvaizdis.  Tam pasitarnauja ne tik minėtas kolekcionavimo tradicijų nutrūkimas, bet ir Lietuvos kolekcininkų socialinės padėties pasikeitimas. Anksčiau kolekcininkai daugiausiai buvo aukštuomenė – ponai, turėję dideles knygų, archeologijos radinių bei ginklų kolekcijas. O dabar tarp aukštuomenės žmonių – tik vienas kitas kolekcininkas. Aišku, daug ką lemia ir sovietmečiu įskiepytas žmogaus beteisiškumas.

Kas bent kiek susidūręs su knygų leidyba, suvokia, kad net pačios geriausios knygos parašymas, tai tik dalis darbo. Tolimesni darbai – daug sudėtingesni. Šarūnas teigia, kad prieš dešimt metų, kai parašė šią knygą, padarė didžiulę strateginę klaidą, kad naiviai tikėjosi gauti nors keletą litų per projektinį finansavimą iš savivaldybių, ministerijų. Prarado daug gražaus laiko tuščiai rašinėdamas projektus. Tačiau mokėdamas pripažinti savo klaidas ėmėsi dirbti iš naujo. Surado bendraminčių ir rėmėjų, kurie aukojo savo pinigėlius. Svarbiausias žingsnis baigiant šiuos vargus buvo įtikinti garsų bibliofilą ir leidėją Vidmantą Staniulį šios knygos reikalingumu. Tiesą sakant, daug įkalbinėti jam nereikėjo. Bendraminčiai suprato vienas kitą iš puse žodžio. Be p. Vidmanto pagalbos ši knyga tikrai nebūtų išvydusi dienos šviesos.

Knygos sutiktuvėse Alytuje prisiliesime ne tik prie leidinio apie Dzūkijos kolekcininkus, bet ir pamatysime dar vieną, naujausią p. Vidmanto leidybinį perliuką, kuris turėtų pavergti ne vieną knygos mėgėją, o ypač moteris.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Neseniai apyvartoje pasirodė du nauji pašto ženklai iš serijos „Iš muziejų fondų“, skirti Alytaus kraštotyros muziejui. Muziejuje taip pat vyko ir parodos „Laiškai iš Alytaus“ atidarymas. Naujuose dailininko Viliaus Bručo kurtuose pašto ženkluose vaizduojami Alytaus kraštotyros muziejaus eksponatai – Rūtos Indrašiūtės keramika ir XX a. pr. kalvio dumplės. Kiekvienas ženklas išleistas 200 tūkst. tiražu, jų nominali vertė – po 2 litus. Kartu su naujais pašto ženklais išleistas ir pirmos dienos vokas bei suvenyrinis lapas.

Renginio dieną pašto korespondencija, apmokama naujaisiais pašto ženklais, pirmosios dienos datos spaudu buvo antspauduojama Alytaus centriniame pašte ir vieną valandą Kraštotyros muziejuje parodos atidarymo metu. Muziejuje vokai buvo antspauduojami ir specialiu parodai „Laiškai iš Alytaus“ skirtu antspaudu. Parodoje lankytojai galėjo apžiūrėti senovinius laiškus, atvirlaiškius, pamatyti pašto antspaudų kolekciją nuo carinės Rusijos laikų iki dabar. Buvo galima susipažinti ir su pašto veikla, apžiūrint alytiškių pašto darbuotojų nuotraukas, kitus eksponatus. Parodą rengė Vilma Jenčiulytė, Kraštotyros  muziejaus istorijos skyriaus vedėja. Nemažai prisidėjo studentė Vilija Balevičiūtė, rinkusi medžiagą Makniūnuose, kolekcionieriai: Algimantas Antanevičius, Šarūnas Šimkevičius, Birutė Malaškevičiūtė, Rimas Paškauskas, Jonas Uosaitis ir kiti. Gausiai parėmė eksponatais ir Ryšių istorijos muziejus. Alytaus pašto viršininkė Giedrė Urkienė  padėkojo parodos rengėjams. Kolekcionierius H. Kebeikis, kaunietis, jaunystėje gyvenęs Alytuje, kalbėjo, kad labai domisi krašto istorija, apžiūrėjęs parodą atrado daug naujo. Jis muziejui įteikė albumą apie Lietuvos tiltus. Kraštotyros muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė, padėkojusi susirinkusiems į parodos atidarymą, paragino neišmesti nereikalingų „popierių“, o atiduoti juos muziejui.

Tarpukario Alytaus gimnazijoje buvo didelis būrys moksleivių, besidominčių filatelija – pašto ženklų kolekcionavimu. Rinko primityviai, pašto ženklus klijuodavo į storesnius sąsiuvinius, atskirai valstybėmis, štampuotus ir neštampuotus kartu, sugadindami nenuplaunamais klijais. Energingesni ir labiau pasiturinčių tėvų vaikai susirašinėdavo su užsienio kolekcininkais, keisdavosi pašto ženklais. Jiems patardavo kai kurie mokytojai ir nenuilstamas visuomenininkas, gimnazijos gydytojas Simas Janavičius, didesniems sirgaliams net ženklų nupirkdavęs. 1933 m. pasirodo pirmasis Alytaus kolekcininkų laikraštis „Nauja filatelija“, vienas iš pirmųjų tokio pobūdžio leidinių provincijoje [Antrasis Alytaus kolekcininkų laikraštis „Dzūkijos bibliofilas“ išleistas tik 2003 m.]. Leidėjas ir atsakingas redaktorius buvo V. Mačernis, o redaktorius – studentas J. Černiauskas, 1932 m. baigęs Alytaus gimnaziją. Gal neatsitiktinai ir ilgametis Lietuvos filatelistų draugijos pirmininkas Vytautas Vyšniauskas kilęs iš Alytaus. Šis filatelistas gimęs Kriauniuose, Alytaus rajone. Savo pirmuosius pašto ženklus kolekcininkas gavo nemokamai. Tuomet 9 metų vaikui Alytaus apskrityje draudimo agentu dirbęs jo tėvas atidavė daug naudotų vokų. Mokydamasis gimnazijoje, o vėliau Kauno politechnikos institute studijuodamas inžineriją Vytautas į pašto ženklus mažai kreipė dėmesio – nebuvo laiko. Tik apie 1958-uosius V. Vyšniauskas prisiminė vaikystėje pradėtą rinkti kolekciją. Ir visa galva pasinėrė į filatelijos sūkurį. Kolekcijai jis užsidirbdavo dirbdamas inžinieriumi įvairiose statybos organizacijose. Vienu metu vadovavo Seimo leidyklai, kiek anksčiau buvo vyriausiosios rinkimų komisijos narys. Dirbo ir Lietuvos techninio sporto draugijos finansininku, o prieš kurį laiką teko ragauti net aktoriaus duonos. V. Vyšniauskas ilgus metus buvo Lietuvos filatelistų draugijos pirmininku. 2004 m. Atėnų olimpiadoje jo pašto ženklų kolekcija „Krepšinio istorija ir olimpinis krepšinis“ iškovojo bronzos medalį. Tai ta pati, tik šiek tiek atnaujinta kolekcija, taip pat nuskynė bronzą ir 2000 metais per Sidnėjaus olimpiadą. Filatelistas dalyvavo ir 1980 m. Maskvos olimpiadoje. Tiesa, tuomet Maskvoje rinkosi tiktai užsienio kolekcininkai, o vietiniams savo kolekcijas teko pristatyti Taline. Vienintelis Lietuvos filatelistas, dalyvavęs trijų olimpiadų filatelijos parodose, pats nebuvo nukeliavęs nei į Sidnėjų, nei į Atėnus – jo kolekcijas į abi vasaros žaidynių sostines nuvežė Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Olimpiadose medalius nuskynusi kolekcija prasideda pirmuoju pasaulyje išleistu pašto ženklu, kuriame pavaizduoti krepšininkai. Tai 1934 m. ženklas, skirtas Artimųjų Rytų sporto žaidynėms.

Kitame kolekcijos lape – 1939-aisiais Lietuvoje išspausdinti pašto ženklai, skirti tais metais mūsų šalyje vykusiam Europos krepšinio čempionatui. Krepšinio istoriją V. Vyšniauskas sudėjo į 80 lapų. Tiek kolekcijos buvo demostruojama Atėnuose. Ten kiekvienam filatelistui buvo paskirta ne daugiau kaip penki stendai po 16 lapų. Komisija Atėnuose vertino ne tik 175 filatelistų surinktus ženklus, bet ir kolekcijų apipavidalinimą. Buvo pastebimas kiekvienas nustatytų griežtų normų neatitinkantis dalykas. Krepšinio kolekcijos 80 lapų – tiktai lašas toje ženklų ir antspauduotų vokų, atvirukų jūroje, kuri buvo užtvindžiusi V. Vyšniausko butą. Dėžės su įvairiausiomis knygomis, žurnalais, pašto ženklų katalogais buvo sukrautos ir rūsyje, ir buto balkone. Krepšinis irgi neišsiteko tuose 80 lapų, kurie paštu grįžo iš Atėnų kartu su Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento Jackques Rogge bei jo pirmtako, olimpinės filatelijos sąjungos vadovo Juano Antonio Samarancho pasirašytu diplomu. V. Vyšniausko kambario lentynose buvo daugybė aplankų, kuriuose – įvairiuose žemynuose išleisti pašto ženklai apie krepšinį, taip pat – skirti įvairiems šios sporto šakos čempionatams, turnyrams. Filatelistas dar rinko dviračių sporto kolekciją. Beje, su sportu susijusi ne pati didžiausia Vytauto sukauptų pašto ženklų dalis – jis renko daugybės kitų įvairių temų kolekcijas. Labai vertingi ženklai, kurie užklijuoti ant vokų ir persiųsti paštu, įdomūs ir įvairiomis progomis išleisti atvirukai. Vieną laišką V. Vyšniauskas gavo ir iš Atėnų per olimpiadą. Šį laišką filatelistas brangino, nes ant spaudo vaizduojamas krepšininkas – tai vienintelis Atėnų olimpiados antspaudas su krepšiniu. LTOK paklaustas, kokia suma apdausti jo Atėnuose demonstruojamą kolekciją, kiekvieną iš 80 lapų V. Vyšniauskas ją įvertino šimtu litų. Kolekcininko teigimu, jis turi labai blogą sąvybę. Jeigu žmogus neturi kokio ženklo, o jis turi jų kelis, atiduoda, pinigų neima. O pats dažniausiai pirkdavo ženklus. Daugiausiai jų įsigijo Vilniaus kolekcininkų klube.V. Vyšniauskas priklausė ir tarptautinei filatelistų sąjungai. Kai iš katalogų arba iš savo draugų užsienyje sužinodavo, kad pasirodė naujas pašto ženklas, tinkantis jo kolekcijai, Vytautas negalėdavo ramiai nusėdėti ir tapdavo medžiotoju. Ir būdavo labai patenkintas, kai trokštamas laimikis atsidurdavo jo bute.

Greta šio kolekcininko verta prisiminti ir kitą iškilų Alytaus filatelistą – Vladą Stasiukyną, vieną iš Alytaus kolekcininkų klubo įkūrėjų ir pirmosios Alytaus kolekcininkų parodos, įvykusios 1993 metais, organizatorių. Tačiau apie jį plačiau pasiskaitysite Šarūno Šimkevičiaus knygoje apie Dzūkijos kolekcininkus. Druskininkiečius Kęstutį Broniukaitį ir Julių Jasaitį taip pat vienija aistra pašto ženklams. Šis hobis juos taip užvaldęs, kad abu kolekcininkai ilgai nemąstę prisipažino – jei tik galėtų, mielai skirtų jam visą savo laika. J. Jasaitis rimtai užsiiminėti filatelija pradėjo baigęs universitetą. Žinoma, vaikystėje visi ką nors renka. Jis irgi jau tada bandė kolekcionuoti pašto ženklus. Tačiau paaugliškas Juliaus susidomėjimas filatelija baigėsi, kai užsinorėjo magnetofono. Nunešė savo kolekciją į Kauno filatelistų klubą, pardavė už 200 rublių ir nusipirko geidžiamą daiktą. Baigęs universitete chemijos specialybę, dirbo Mokslų akademijoje. Ten buvo toks kolega, išprotėjęs dėl filatelijos. Taip jis ir užkrėtė iš naujo. Tada jau rimtai užsikabinta. Pirmojo tada įsigyto pašto ženklo nė neatsimena – juk, pasak jo, užvaldo ne daiktas, detalė, o idėja ir azartas. Paskui „nutekėjo“ į Druskininkus, nes žmona čia gyveno. O K. Broniukaitis susidomėjo filatelija būdamas 8 metų. Jau buvo domėtasi istorija, Lietuvos valstybe, Smetonos laikų prisiminimais, veikė anų laikų nostalgija. Prieškario dvasios įtakojamas, Kęstutis rinko tik lietuviškus pašto ženklus. Tokių, aišku, laisvai nusipirkti nebuvo įmanoma, todėl kolekcininkai stengdavosi jų gauti įvairiausiais būdais. Pats mainydavo pašto ženklus į patefono plokšteles. Pusseserė turėjo jų daug ir atiduodavo nusibodusias. K. Broniukaitis aistringai kolekcionavęs, kol baigė vidurinę mokyklą. Paskui įstojo į Medicinos akademiją ir hobiui nebeliko laiko. Bet kartą, K. Broniukaičiui jau gyvenant Druskininkuose, gydytojas A. Deščeras, matyt, žinojęs apie seną kolegos aistrą, atnešė dovanų karpytą smetonišką pašto ženklą su kunigaikščio Kęstučio atvaizdu bei smetonišką pašto ženklų bloką. To ir tetrūko. Širdis suvirpėjo ir pradėta vėl.   Tada, 8-ajame dešimtmetyje, ir Druskininkuose veikė filatelistų klubas. Bet susirinkdavo tik 6-8 žmonės, todėl Kęstutis važinėjo į Kauną, kur iki šiol filatelistai renkasi kiekvieną sekmadienį, ir kartais į Vilnių, kur tokie susitikimai vyksta šeštadieniais. Šis hobis užima labai daug laiko, pašto ženklus gali žiūrinėti ir žiūrinėti. Mat ženklai būna labai įvairūs – išleisti ant skirtingo popieriaus, su skirtingais vandens ženklais, įvairiais danteliais, o brangiausi – atspausdinti su klaidomis. Didžiausias malonumas – tvarkyti savo kolekcijas, studijuoti katalogus. K. Broniukaitis pirkdavo po kelias kolekcijas ženklų, vokus, specialius pašto ženklams leidžiamus lankstinukus – per metus susidarydavo visai rimta suma. Šeimai nesakydavo, kiek kainuoja, arba labai sumažindavo kainą – nulį nubraukdavo sumos gale, o kartais ir du.

Keletą eksponatų parodai pateikė ir Šarūnas Šimkevičius. Savęs nelaikantis filatelistu, kolekcininkas pašto ženklus rinko dar darželio laikais. Pagrindinė šio bibliofilo tema – senoji periodinė spauda, tačiau ir pašto ženklų rinkinio jis nesunaikino. Išlikę vaikystėje rinkti albumai, nevengiama ir papildymų. Specialiai pašto ženklų jau nebeperka, tačiau renka savotišku būdu – neišmesdamas gautų vokų. Daugumas žmonių gautus vokus tiesiog išmeta, o Šarūnas juos pasideda. Tiksliau – ne visus, pūstus vokus ir jis naikina, sukarpo, išsikirpdamas pašto ženklus, mat tokie vokai užima daug vietos. Tiesa, keletas net ir storųjų vokū yra padėta saugojimui. O štai standartinius vokus kolekcininkas priglaudžia.

Parodai bibliofilas pateikė tarpukarinį pašto ženklą su Alytaus pašto antspaudu. Dar saugo pašto ženklą su Varėnos antspaudu. Kadangi kolekcininkas mėgsta įvairius senus dokumentus, susijusius su miesto istorija, tai mielai priglaudžia vieną kitą senovinį Alytaus voką ar atvirlaiškį. Vienas iš naujausiai įsigytų eksponatų – tarpukario atvirukas, siųstas iš Italijos į Simną. Įdomu, kad jis su žydiškais rašmenimis, antspauduotas Simno pašto antspaudu. Senųjų Dzūkijos vokų ir atvirlaiškių bibliofilas iš viso turi apie 20. Kartą vienas kolekcininkas jam siūlė įsigyti didžiulę tarpukario Dzūkijos atvirlaiškių kolekciją. Deja, dėl lėšų stokos Šarūnas sugebėjo įsigyti tik 4: Nemunaičio, Pakašavo, Laukintukų, Karklynų vietovių atvirlaiškius. Dauguma tų atvirlaiškių buvo su vietos antspaudais. Įdomu, kad įsigijęs vieną atvirlaiškį pastebėjo, kad jau iš anksčiau savo kolekcijoje turi vieną tarpukarinę knygą, priklausiusią šio atvirlaiškio adresatui. Tokiais atvejais verta prisiminti taisyklę, kad gamtoje atsitiktinumų nebūna. Daiktai irgi turi savo likimus.

Paroda veiks iki 2011 m. liepos 30 dienos, su pertrauka nuo rugsėjo 4 iki spalio 4 d.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Buvęs prokuratūros darbuotojas jau daugiau kaip 40 metų domisi bibliofilija. Kaip teisininkas domisi teisės istorijos veikalais. Kitos jo bibliofilinio rinkinio temos – politika ir karo meno leidiniai bei visuotinė istorija. Tada, kai pradėjo kolekcionuoti, už tokius spaudinius nebūtų per daug pagirtas. Labiausiai vertina tarpukario ir kitus senuosius leidinius, vengia šiuolaikinių naujai perleistų knygų. Daugiausiai retų laikraščių ir knygų sukaupė vienkiemių naikinimo metais, kai ištisi kaimai buvo keliami į gyvenvietes (1).

Kartą Sigitas važiavo pro Punios šilą ir išvydo moksleivius, renkančius lapus ir džiovinančius juos ant senų karo metų laikraščių. Studentams jis pasiūlė sovietinės „Tiesos“ laikraščio numerių, o namo parsivežė senus, su išspausdintomis Gebelso ir Hitlerio kalbomis. S. Baliukas – tolerantiškas kolekcininkas, todėl jo lentynose nesipriešina sovietinių laikų knygos su rezistenciniais ir tremties tekstais. Turi Sigitas ir vieną atskirą leidinį, išleistą 1940 m. stojimo į SSRS proga, o tekstas buvo taisytas ranka. Toje knygoje išspausdintos S. Nėries, J. Paleckio ir kitų veikėjų kalbos. Tačiau pati knyga įdomi dėl dviejų dalykų: žydiškos pavardės raudonu rašalu ištaisytos į lietuviškas ir darbininko pasisakymo, kuris daug atviresnis nei komunistų veikėjų prakalbos – sovietų tankai mums atnešė laisvę ir nepriklausomybę. Beje, jo kolekcijoje yra ir daugiau senųjų knygų su autografais ar įvairiais įrašais, antspaudais.

Renka jis knygas ir apie pasaulio galinguosius – Staliną, Leniną, Musolinį, Ruzveltą, Čerčilį, Sniečkų. Nusiperka Sigitas ir didelį ažiotažą sukėlusias knygas, net ir romanus kaip „Erškėčių paukščiai“. Aišku, nevisada jis tokias knygas skaito, kartais tik pasideda lentynoje. „Erškėčių paukščių“ jis neskaitė, o štai Vytauto Petkevičiaus knygą „Durnių laivas“ perskaitė. Bibliofilo teigimu, V. Petkevičius rašė net atsargiau, nei kai kurie kiti šiuolaikiniai autoriai, bet anų, gal mažiau garsių, tekstai neužkliuvo.

Senosios periodikos jis taip pat stengiasi surinkti daugiau įvairių pavadinimų, renka ir kalendorius. Turi senovinių dokumentų rinkinį. Alytaus policijos muziejuje surengė parodas iš savo rinkinių. Dalį naujai įsigytų eksponatų jis laiko darbe, o kitus – namuose. Gaila, jam taip ir nepavyko pasidaryti savo bibliotekos katalogo. Daug įdomių leidinių teko prarasti įvairiomis aplinkybėmis.

Teko jam sutikti daug įdomių asmenybių, bendrauti, gauti iš jų knygų. Pažinojo jis ir Petrą Dumbliauską, teko sėdėti jo muziejuje, vartyti senus laikraščius. Kaip teigia S. Baliukas, viename prieškario teisiniame leidinyje jis surado tekstą, aprašantį už ką iš tiktųjų buvo nubaustas pirmo spausdinto Alytaus laikraščio redaktorius V. V. Misiūnas. Mat „Dzūkų bizūne“ buvo įdėta P. Dumbliausko nupiešta kunigo karikatūra. Sigitas išsiaiškino, kad laikraščio redaktorius buvo nubaustas ne už kunigo įžeidimą, bet už kryžiaus išniekinimą, mat Dumbliauskas nupiešęs kunigą su kryžiumi, ant kurio pavaizduota nukryžiuota nuoga moteris. Tačiau tai dar ne istorijos pabaiga – to meto katalikiška spauda tvirtino, kad ant to kryžiaus pavaizduota išsiskėtusi varlė.

Domisi jis ir Alytaus miesto istorija. Daug įdomios medžiagos suranda savo kolekcijos surinktuose spaudiniuose.

1. Kochanskas J. Prokuroro kolekcijoje – dešimt tūkstančių retų spaudos leidinių, dokumentų ir knygų // Alytaus naujienos. 2003. Nr. 86(9946). P. 1.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Kazys Klimavičius gimė 1886 m. spalio 18 d. Krokininkų kaime, Krokialaukio valsčiuje, Kalvarijos apskrityje (dabar Alytaus rajonas) valstiečių šeimoje. Šiam vaikui teko varginga vaikystė. Teko dirbti praktikantu Simno pašte. Pasitobulinęs 1906 m. įgijo VI kategorijos paštininko – telegrafininko specialybę ir buvo paskirtas dirbti į Račkus Augustavo gubernijoje.

Kazys Klimavičius, dar mokydamasis paštininko – telegrafininko specialybės, svajojo apie kitokį darbą. Savamoksliškai lavinosi, daug skaitė, domėjosi socialiniu žmonių gyvenimu, o tai suformavo jo požiūrį į tuometę padėtį. Daug bendravo su to laikmečio išsilavinusiais mokytojais.

1908 m. išlaikė egzaminus į Marijampolės valstybinę gimnaziją. Tais pačiais metais jam buvo pripažintas liaudies mokytojo vardas ir suteiktas mokytojo darbas. Dirbdamas mokykloje K. Klimavičius lavinosi savimokos būdu. Prenumeruodavo kairiuosius lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Tapo nuolatiniu mokslo populiarinimo žurnalo ,,Vestnik znanija“ prenumeratoriumi. Šis leidinys prenumeratoriams duodavo vertingų priedų – knygų. Be to, pramoko esperanto kalbos, gaudavo šia kalba laikraščių, susirašinėjo su įvairių šalių esperantininkais. Jau patyręs mokytojas 1914 m. mobilizuotas į carinę kariuomenę. Iš jos paleistas, kurį laiką mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje Maskvoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Alytuje ir visą savo gyvenimą paskyrė mokyklai.

1919 m. rudenį tapo naujos Alytuje susikūrusios gimnazijos direktoriumi ir jai vadovavo ketverius metus. Už savo kairiosios pakraipos politines pažiūras buvo paskirtas eiliniu matematikos mokytoju. Savamokslis mokytojas 1927-1928 m. prie Švietimo ministerijos išlaikė specialiuosius egzaminus ir įgijo matematikos ir fizikos disciplinų ciklo gimnazijos mokytojo teises.

1930 m. išleido ,,Dešimtainių logaritmų knygas penkiais dešimtainiais skaitmenimis“, 1931 m. – ,,Galvosūkių pasaulį“. Ši knyga – pirmoji matematikos populiarinimo knyga lietuvių matematikos literatūroje. 1933 m. pasirodė ,,Matematikos vadovėlis. Teorija ir uždavinynas”. Šio vadovėlio recenzentas pedagogas Augustinas Jakučionis, lietuviškų vadovėlių leidimo organizatorius prie 1907 m. J. Basanavičiaus įkurtos Lietuvių mokslo draugijos rašė, kad tai pirmasis matematikos vadovėlis, tikrai tinkąs Lietuvo mokyklai. Ankstesni tos tematikos vadovėliai buvo senesnių, svetimų kopijos su kai kuriais pakeitimais. Minėto vadovėlio parašytos 3 dalys. Iš jo Lietuvos mokyklose mokyta daugiau nei per 20 metų. Dar K. Klimavičius paruošė ir išleido kelis geometrijos vadovėlius, ,,Aritmetiką mokytojų reikalui“. Knygelė ,,Skaičiuokim greit“ (1961 m.) – paskutinė mokytojo knyga. Daugiau kaip 20 matematikos vadovėlių (įskaičiuojant atskiras laidas) paruošė ir išleido Lietuvos mokyklai Kazys Klimavičius (1). 1933-1940 m. nedirbo mokykloje (2). 1940 m. K. Klimavičiui vėl leista dirbti pedagoginį darbą.

Jau nuo 1919 m. mokytojas Kazys dalyvavo mokytojų profesinės sąjungos veikloje, nuo 1920 m. – kooperatyvų judėjime. 1934 m. išrinktas ir į Alytaus miesto tarybą. 1936 m. saugumo byloje apie Klimavičių parašyta, kad jis yra kairiųjų pažiūrų, tarp piliečių patikimas ir visuomenėje turi gerą vardą. Dalyvavo Lietuvos žemės ūkio draugijos, Taupmenų ir kredito draugijos, Mokytojų sąjungos bei Labdarių draugijos veikloje (3).

Iki karo pradžios K. Klimavičius dirbo mokyklų inspektoriumi, neilgai – Švietimo skyriaus vedėju. Karo metais jam vėl uždraudė dirbti švietimo sistemoje. Karui baigiantis vėl tapo Švietimo skyriaus vedėju, o 1946 m. – Mokytojų seminarijos direktoriumi.

K. Klimavičius mirė 1972 m., palaidotas Alytuje. 1989 m., prisimenant K. Klimavičiaus nuopelnus mokyklai, švietimui, pagerbiant jo atminimą, šalia buvusios 2-osios pradinės mokyklos, vėliau – Mokytojų seminarijos (dabar Alytaus miesto Adolfo Ramanausko – Vanago gimnazijos) pastatyta jam skirta portretinė skulptūra.

Alytiškis pedagogas ir kultūros veikėjas Kazys Klimavičius buvo aktyvus Vinco Grušnio knygyno pirkėjas ir Valstybės centralinio knygyno Alytaus skyriaus skaitytojas. Klimavičius skaitymą laikė ne pramoga, bet kultūringo žmogaus prievole. 1939 m. jis prenumeravo 12 Lietuvos ir 10 užsieninių, svetimomis kalbomis leidžiamų periodinių leidinių, be to, dažnai įvairius laikraščius pirkdavo kioskuose. Savo bibliotekoje aš saugau dvi knygas su K. Klimavičiaus antspaudais. Kazys Klimavičius tyrėjo du skirtingus antspaudus, kuriuos abu dėdavo ant knygos, vieną ant viršelio, o kitą ant titulinio puslapio.

1. Antspaudas. Ex libris* Kazys Klimavičius.

2. Antspaudas. Kazio Klimavičiaus / Kn. 876 Nr. / biblioteka.

Abu šie antspaudai buvo Rudzinskaitės-Arcimavičienės knygoje „Dievų ir kvepalų žemė“, išleistoje Kaune 1936 metais. Knygą saugau savo kolekcijoje kartu su dar viena K. Klimavičiui priklausiusia knyga – T. Ivanausko „Lietuvos paukščiais“.

Bibliofilas knygas pirkdavo ir D. Kleimano bei G. Blocho knygynuose Alytuje. Didesnę jo bibliotekos dalį nupirko bibliofilai Vidmantas Staniulis ir Pranas Sasnauskas. Klimavičius savo knygas pradėjo pardavinėti dar gyvas būdamas, o likusias pardavė jo žmona jau po bibliofilo mirties. K. Klimavičiaus biblioteką daugiausia sudarė tarpukario laikotarpio leidiniai, tarp kurių buvo nemažai Vytauto Didžiojo universiteto leidinių. Senesnių leidinių K. Klimavičius nerinko. Dalis leidinių saugoma Alytaus kraštotyros muziejuje, pavyzdžiui – labai retas „Alytaus dzyvo“ numeris. Kaip liudija Algimanto Antanevičiaus straipsnis „Du laiškai Kaziui Klimavičiui“ (Dainava. 2004. Nr. 1. P. 14 – 17), dar galima aptikti K. Klimavičiaus archyvo eksponatų, išsibarsčiusių po visą Lietuvą.

Klimavičių savo knygoje „Diagnozė: bibliofilija“ mini ir Vidmantas Staniulis. „Nors retenybėmis nepasižymėjo ir nusipelniusio mokytojo K. Klimavičiaus biblioteka, bet joje matyti bibliofilijos užuomazgos. Matematiko Kazio Klimavičiaus domėjimosi spektras labai platus, tai buvo jaučiama lankantis bibliotekoje, bendraujant su juo, vėliau su jo našle, kuri primygtinai manęs prašė nupirkti jos vyro surinktus lietuviškus vadovėlius. Jaunas ir žioplas buvau, atsisakiau, nepagalvojau, kad man jų kada nors prireiks. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų pradėjau rinkti elementorius, o šiuo metu intensyviai renku visus vadovėlius“.

Literatūra:

1. Jasiūnas H. Tautinės mokyklos mokytojas // Alytaus naujienos. 1989. Nr. 99(6568). P. 4.

2. Žepkaitė R. Alytaus istorinė raida. Vilnius, 2004. P. 178.

3. Jenčiulytė V. Mokytojas Kazys Klimavičius //Alytaus šviesuolių portretai. Alytus, 2007. P. 40 – 41.

Nuotraukose:

1. Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojai apie 1945–1946 m., dalyvaujant Kaziui Klimavičiui

2. Alytaus mokytojų seminarija

3. K. Klimavičiaus bibliotekoje esančios doc. Rudzinskaitės-Arcimavičienės knygos „Dievų ir kvepalų žemė“ viršelis

4. K. Klimavičiaus bibliotekoje esančios doc. Rudzinskaitės-Arcimavičienės knygos „Dievų ir kvepalų žemė“ priešlapis su minėtos bibliotekos spaudu

Voruta. – 2012, saus. 21, nr. 2 (740), p. 15.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

1. Žinutė apie 1920 02 03. Lenkai 8 – 9 varstų ilgumo grandine puolė Alovę ir Taknėnus ties Alytum. Sutikę tvirtą mūsų pasipriešinimą, paliko 2 nukautais ir pasitraukė //1920. Pirmieji m. (Spalio 6) Nr. 1. P. 21.
2. Alytus. Antai, eina mūsų šauliai keliu. Pakelėje sėdi pikta boba. Klausias jos kelio. Boba atšauna: „Ja, tego baraniego języka nie rozumiem“. Ale kai šaulys jai ne „Językiem“ – tuoj suprato //1920. Pirmieji m. (Spalio 6) Nr. 2. P. 19.
3. Kirvelis Nusmuko. Šaulių dienynas. Mano darbuotės apyskaita. [Aukštadvario, Onuškio, Valkininkų aprašymai] //1920. Pirmieji m. (Rugsėjo 22) Nr. 8. P. 12 – 13.
4. Juodyla. Varėna, Alytaus apskr. [apie šaulius] //1920. Pirmieji m. (Rugsėjo 29) Nr. 9. P. 24.
5. Lt. Jurg – čius. Varėna, Alytaus apskr. Š. m. rugsėjo 24, 25 ir 26 d. vietiniai gyventojai labai išsigandę laukė tarsi paskutiniosios teismo dienos: legionai buvo prisiartinę prie Nočios, Marcinkonių ir netoli Varėnos stoties. Visi jaunesnieji žydai ir žydaitės išbėgo Alytun. Taip pat buvo išvažiavusios ir vienintelės Varėnos įstaigos – milicijos nuovada ir paštas. Tarp Nočios, Varėnos ir Marcinkonių pašėlusiai veikė lenkų partizanai: ardė Vilniaus – Gardino gelžkelį, iš pasalų šaudė mūsų kareivius, buvo apšaudę net Varėnos stotį ir tt. Bet ir mūsų kai kurių kaimų gyventojai, veikia geriau net už šlėktas: visi nuo jauniausiojo iki seniausiojo apsiginklavo, virto šauliais ir medžiojo lenkus. Nežiopso ir tolimesnieji kaimai, drąsiai baidydami iš krūmų lenkų strzelcų kiškius. Net okupacijų metu jie nė su vienais okupantais geruoju nesugyvendavo.

Paskutinių įvykių dienomis lenkai be jokios priežasties sušaudė Marcinkonių kleboną kun. Raštutį ir keletą ūkininkų. Nočioje netikėtai aptiko keletą mūsų kareivių bevakarieniaujant ir dviem nukapojo rankas! // 1920. Pirmieji m. (Spalio 6) Nr. 10. P. 17 – 18.

1. Šaulių štabo pranešimas [apie įvykius prie Merkinės] //1920. Pirmieji m. (Spalio 6) Nr. 10. P. 25 – 26.
2. Pabėgėlis. Iš kovų ties Varėna (mūsų korespondento) [Varėnos, Kargūnų ir Bagočių kaimų aprašymai] //1920. Pirmieji m. (Spalio 13) Nr. 11. P. 21 – 23.
3. Šaulys Kelmelis. Kapčiamiestis [žinutė apie šaulius] //1920. Pirmieji m. (Spalio 22) Nr. 12. P. 13.
4. Žinios iš fronto. Spalio 16 d. 8 val. ryto 50 lenkų raitelių puolė Valkininkų miestelį. Mūsų buvo vos mažas būrelis. Spaudžiami daug skaitilingesnio priešo mūsiškiai pasitraukė, pašovę 4 lenkų arklius ir sužeidę 10 jų kareivių. Paėmę Valkininkus, lenkai išplėšė visas krautuves ir kleboniją. Išplėštoji gyventojų manta išvežta 28 vežimais. Pabaigę plėšimą, lenkai išsivarė su savim vietinį kleboną kun. Karvelį, kamandorį kun. Cibulskį, vaistininką ir rabiną. Rabiną paskui paleido [aprašomi įvykiai prie Varėnos, Leipalingio] //1920. Pirmieji m. (Spalio 22) Nr. 12. P. 18 – 19.
5. [perspausdinta informacija iš „Laisvės” laikraščio, rašoma apie Dzūkijos partizanus, minimi sužeisti ir patekę į nelaisvę šauliai, 300 partizanų iš vieno kaimo] //1920. Pirmieji m. (Lapkričio 4) Nr. 14. P. 22.
6. Šaulių žinios [žinutės apie kovas su lenkais Perlojoje, Kapiniškėse, Varėnoje] //1921. Antrieji m.(Sausio 22) Nr. 3. P. 24.
7. Žvirėnas M. Aukos Lietuvos šaulių sąjungai. [...] 6. Alytuje per rinkliavą dėžutėmis 3/X. 1425.84 auks. 8. alytaus apskr. kareivių prietelių draugijos surinkta per rinkliavas Alytuje ir Jiezne. 2777.09 auks. 9. 2) 33 rusų caro pop. rub. 3) 120 sovietų rubl. 4) 32 lenkų markės ir 5) 25 centai Kanados sidabr. 16. alytaus žydų bendrovė 1200 auks. Produktais ir daiktais. [...] 2. panelės Jasiukonytės surinkta Metelių valsč. Alytaus apskr. : 40 šmotukų audeklo, 2 kelnės, 13 marškinių, 13 rankluoščių, 22 šmotai linų, 4 pirštinės, 1 paklodė ir pirštinėms siūlų. //1920. Pirmieji m. (Lapkričio 4) Nr. 5. P. 31.
8. Skyriaus vado padėjėjas. Alytus [šaulių suvažiavimas] //1921. Antrieji m. (Vasario 26) Nr. 8. P. 25.
9. Pirmo Alytaus šaulių atstovų suvažiavimo prezidiumo sveikinimas 1921 02 25 LŠS CV //1921. Pirmieji m. (Kovo 5) Nr. 9. P. 23 – 24.
10. Valdyba. Iš Alytaus skyriaus valdybos [sveikinimas] //1921. Antrieji m. (Balandžio 9) Nr. 13. P. 15.
11. Perlojiškiai. Aukos Lietuvos šaulių Perlojos skyriui //1921. Antrieji m. (Balandžio 9) Nr. 13. P. 31 – 32.
12. Ministerių kelionė į Alytų //1921. Antrieji m. (Gegužės 14) Nr. 18(38). P. 8.
13. Matęs. Perloja //1921. Antrieji m. (Gegužės 28) Nr. 20(40). P. 31 – 32.
14. Narys. Nemunaitis (Alytaus apskr.) Per L. Š metinę šventę birželio 23 ir 24 d. Nemunaičio būrys iškilmingai apvaikščiojo. Pirmą dieną iš vakaro susirinkę visi šauliai išsirikiavo, išklausė prakalbas, sugiedojo Liet. Himną ir pagerbti žuvusiems draugams tris kartus iššovė. Paskui nešdami tautines vėliavas ir Liet. Vytį dainuodami pavaikščiojo po miestelį ir grįžo į mokyklą, kuri buvo gražiai išpuošta. Vakare degino smalines ugnis, šoko ir žaidė. Rytojaus dieną susirinko bažnyčioje išklausė pamaldų ir pamokslo, kurį sakė kleb. apie Liet. šaulių vertybę.

Mūsų būriui teko nukentėti nuo vietinių dvarininkų, kurie visokiais būdais šaulius šmeižė ir skundė žvalgybai ir milicijai, o tie, tikėdami visokiems šmeižikams, darė kratas būrio valdyboje, areštavo kai kuriuos narius ir be reikalo kankino.

Nežiūrint to visko, šis būrys per savo šventę parodė tvirtumo ir patvarumo, nes jis pasirengęs kovoti ligi paskutinio kraujo lašo, savo Tėvynę ginti nuo priešų //1921. Antrieji m. (Liepos 16) Nr. 27(47). P. 31.

1. Merkinės šaulys. Merkinė [iš šaulių gyvenimo] // 1921. Antrieji m. (Liepos 23) Nr. 28(48) P. 28.
2. Lietuvos piliečių protesto balsai [Merkinės, Nemunaičio, Varėnos. Perlojos, Nedzingės, Seinų, Lazdijų, Rudaminos, Veisiejų, Būdviečio, Kučiūnų, Šventežerio ir kt.] // 1921. Antrieji m. (Rugpjūčio 6) Nr. 30(50) P. 2 – 4.
3. Protesto mitingai [Prienai, Balbieriškis, Butrimonys] // 1921. Antrieji m. (Rugsėjo 3) Nr. 34(54) P. 9 – 10.
4. Kudlius. Kučiūnai [vietovės aprašymas, bažnyčia, šaulių reikalai] // 1921. Antrieji m. (Rugsėjo 17) Nr. 36(56) P. 9.
5. Perloja [aukos šaulių sąjungai] // 1921. Antrieji m. (Rugsėjo 24) Nr. 37(57) P. 10.
6. Alytaus šaulys. Šauliai pabuskime! [kvietimas dirbti šaulišką darbą] // 1921. Antrieji m. (Spalio 8) Nr. 39(59) P. 24 – 25.
7. Šventaragis. Lazdijai [ministrų apsilankymas] // 1921. Antrieji m. (Spalio 8) Nr. 39(59) P. 29 – 30.
8. Apuokas. Rakelija (Seinų apskr.) [Alnų dvaras, kovos sulenkais] // 1921. Antrieji m. (Spalio 22) Nr. 41(61) P. 30.
9. Marcinkonys [kovos sulenkais] // 1921. Antrieji m. (Spalio22) Nr. 41(61) P. 31.
10. Liškiavos šaulys. Liškiava [vaidinimai, kultūrinė veikla] // 1921. Antrieji m. (Lapkričio 5) Nr. 43(63) P. 30.
11. Balčiūnas J. Alovė [mitingas] // 1921. Antrieji m. (Lapkričio 26) Nr. 44(64) P. 28.
12. Šventaragis. Lazdijai [blaivybės judėjimas] // 1921. Antrieji m. (Lapkričio 26) Nr. 44(64) P. 31.
13. Parašai. Rakelija (Seinų apskr.) [kovos su lenkais] // 1921. Antrieji m. (Lapkričio 5) Nr. 47(67) P. 31.
14. Juozapas. Ūdrija. Šaulių būrio veikla: Būrys susikūrė 1920 spalio mėn. Nuo to laiko suruošta 3 vakarėliai, 1 gegužinė su dainomis, deklamacijomis, šokiais, žaidimais ir skrajojančia krasa, dabar visuotinio būrio susirinkimo nutarta įsteigti prie būrio knygynėlį: iš praeito laiko ižde randasi 500 auks. lėšų knygyno užvedimui; pasiturintieji nariai aukojo kiekvienas po vieną sieksnį lentos padarymui knygynui šėpos. Išrinkta švietimo komisija: mok. V. Žilionis, vald. Nariai J. Pangonis ir A. Zubras, kurios rūpesčiu įsteigti vakariniai kursai suaugusiems, prie Ūdrijos mokyklos. Kursus lanko apie 30 asmenų. // 1922. Tretieji m. (Sausio 7) Nr. 1(71) P. 13.
15. Šaulys. Perloja [kovos su lenkais, šaulių veikla] // 1922. Tretieji m. (Sausio 14) Nr. 2(72) P. 12.
16. Vėjalis. Seinai [okupuoto krašto gyvenimas, plati korespondencija] // 1922. Tretieji m. (Vasario 11) Nr. 6(76) P. 13.
17. Apuokas. Nepriklausoma “riežpublika“. Seinų apskr., Kapčiamiesčio valsč. iš kaimų Varviškės ir Sventijansko, esančių neutralinėje zonoje, šiapus demarkacijos linijos, susitvėrė tikra plėšikų respublika. Ne vienas pilietis nuo šių žmogžudžių rankos jau guli šaltuose kapuose. Žmonės seniai jau buvo susirūpinę šiuo klausimu, ir prašė Lietuvos valdžios pagalbos, kad apsaugotų jų gyvybę ir turtą. Gale net apskrities tarybos posėdin buvo įneštas šis klausimas, bet iki šio valdžios, be paprasto kaltininkų ieškojimo, jokių griežtesnių žygių nebuvo daroma, kad pašalinus pavojų.
18. Minėtoji „respublika“ turi savo globoj didžiąją dalį Kapčiamiesčio – valdžios globojamų miškų. Beveik kiekvienas gyventojas yra pasistatęs naujas trobas, ir varo smarkią „prekybą“ su Lenkija, statydami medžius į Sapockinę ir Gardiną. Ypač jie pasižymėjo dabartiniu metu. Net lenkams jie įkyrėjo, ir šie pranešė mūsų vietos valdžiai, kad užimtų respubliką ir išgaudytų banditus, ir dar patys pažadėjo pabėgusius jų pusėn atiduoti. Tam tikslui milicijos vadas vasario 13 d. pasiuntė 18 milicininkų. Milicininkams nuvykus į paskirtą vietą visi žmogžudžiai pabėgo į Lenkiją, bet lenkai nei vieno nepagavo. Vasario 19 d. pas minėtus milicininkus buvo atjojęs lenkų žandarmerijos seržantas pasitarti ir sakė, kad čia ne jų žemė ir daugiau čia jie neisią. Tačiau tą patį vakarą 11 val. tas pats seržantas su 45 budeliais: partizanais – žmogžudžiais legionininkais ir žandarais užpuolė mūsų milicininkus, kurie stovėjo pasiskirstę į dvi dalis miškuose 3 km atstumu. Sugautuosius milicininkus begėdiškai kankino ir mušė šautuvų buožėmis. Sumuštus nurengė ir suklupdė prieš paveikslą duoti prisiegą, kad daugiau Lietuvos valdžiai netarnautų ir į jų „respubliką“ neitų. Prisiegą patvirtino dar iš eilės mušdami šautuvo buože. Dar gerokai be skaičiaus sumušę, nuogus ir basus paleido namo. „Karžygių“ tarpe pasižymėjo Geda iš Sventijansko, kuris dar 1919 m. buvo areštuotas, sėdėjo Kauno kalėjime, ir tik jo tėvui sudėjus 2000 auksinų šis Nepriklausomybės priešas buvo paleistas ir pabėgo. Antras „karžygys“ – Geda, pirmojo brolis, dar prieš šį įvykį yra pasižymėjęs, šaudydamas girininką Žukauską, irgi buvo areštuotas ir sėdėjo Lazdijų kalėjime, bet nežinia kodėl ir šis žmogžudys buvo paliuosuotas? Milicininkui Varnelei, kuris buvo jį sugavęs, dabar sudaužė brauningu galvą, kadangi jį pažino, ir būtų užmušęs, bet jo laimei pavyko pabėgti. Nežinau, kaip toliau bus, bet iki šiol valdžia po šio įvykio nėra dariusi jokių žygių, nors ir tie patys sudaužytieji milicininkai pasiryžę antrą kartą drąsiai stoti prieš tuos žmogžudžius. Taip toliau toleruoti negalima, nes čia yra antras Seinų incidentas, ir jeigu dar ir toliau bus taip reaguojama, kaip iki šiol, tai jie iššmugliuos visą valstybinį mišką, kas labai skaudžiai atsilieps apskrities padėčiai. // 1922. Tretieji m. (Kovo 18) Nr. 11(81). P. 30 – 31.
19. Savaitės įvykiai. [Birštono kurorto atstatymas] // 1922. Tretieji m. (Balandžio 30) Nr. 16(86). P. 7 – 8.
20. Lazdijų b. šv. K – ja. Lazdijai [vaidinimas ir vakaras, surengtas nukentėjusiems nuo lenkų paremti] // 1922. Tretieji m. (Gegužės 20) Nr. 19(89). P. 15.
21. Jaunas Šaulys. Ūdrija [vakaras knygynėlio steigimui paremti] // 1922. Tretieji m. (Gegužės 27) Nr. 20(90). P. 13.
22. Pr. Stakliškės. Alytaus apskr. gegužės 25 d. atvykusio iš Alytaus instr. Stakevičiaus
23. Ilgesys. Už brangiąją šalį… (žuvusių dr. šaulių atminimui) [apie Alytaus šaulius] // 1922. Tretieji m. (Rugpjūčio 5) Nr. 30(100). P. 14 – 15.
24. Misiūnas. Prienai [šaulių rinkliava žuvusiųjų karių paminklui Alytuje] // 1922. Tretieji m. (Rugpjūčio 19) Nr. 32(102). P. 32.
25. Sargybos šaulys. Jieznas [iškilmės Amerikos pripažinimo Lietuvos de jure proga] // 1922. Tretieji m. (Rugpjūčio 26) Nr. 33(103). P. 29.
26. Matęs M.M. Balbieriškis [šaulių vakaras dvare] // 1922. Tretieji m. (Rugpjūčio 26) Nr. 33(103). P. 29.
27. Dzūkų Klajūnas. Seirijai [vaidinimai] // 1922. Tretieji m. (Rugpjūčio 26) Nr. 33(103). P. 30 – 31.
28. Ten buvęs. Balbieriškis [šaulių susirinkimas] // 1922. Tretieji m. (Spalio 7) Nr. 39(109). P. 31.
29. Nekrologas. Spalio 25 dieną kelionėje į Simną plėšikų buvo užpultas ir nužudytas šaulys studentas Jurgis Krasnickas. Tai buvo uolus mūsų idėjos draugas, nenuilstamas darbininkas ir karštas Tėvynės mylėtojas. Tegul tau, brangus drauge, bus lengva gimtosios šalies žemelė. Didžiai nuliūdę Marijampolės būrio šauliai // 1922. Tretieji m. (Lapkričio 18) Nr. 45(115). P. 31.
30. Simnas [žmonių apgavikai, veikiantys įvedant litus] // 1922. Tretieji m. (Gruodžio 9) Nr. 48(118). P. 30.
31. Alytus [girtuokliavimai] // 1922. Tretieji m. (Gruodžio 9) Nr. 48(118). P. 30.
32. Vėl baisios žudynės [lenkų išžudyti žmonės Kučiūnuose] // 1922. Tretieji m. (Gruodžio 18) Nr. 49(119). P. 1 – 3.
33. A. Vėjalis. Iš neutralinės juostos [Kučiūnai, Sapiegiškės, lenkų plėšikavimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Vasario 8) Nr. 126. P. 12 – 13.
34. Jungą nešąs. Iš neutralinės juostos [lenkai užpuolė Kalvių kaimą netoli Kapčiamiesčio, užpultas ir Gerdašių kaimas, lenkų plėšikavimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Vasario 14) Nr. 127. P. 8.
35. Miškelis. Rudamina [mitingas] // 1923. Ketvirtieji m. (Vasario 14) Nr. 127. P. 32.
36. Ten buvęs. Krokialaukis [susirinkimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 3) Nr. 137. P. 28.
37. Butrimonys [vakaras su pasilinksminimais] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 3) Nr. 137. P. 28 – 29.
38. J. S. Veisiejai [viešas vakaras] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 17) Nr. 139. P. 26.
39. Veisiejai [susirinkimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 17) Nr. 139. P. 26 – 27.
40. Špiegas. Seirijai [vaidinimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 24) Nr. 140. P. 30.
41. Špiegas. Seirijai [viešas vakaras, vaidinimas] // 1923. Ketvirtieji m. (Gegužės 24) Nr. 140. P. 30.
42. Butrimonys [vakaras su vaidinimais] // 1923. Ketvirtieji m. (Birželio 7) Nr. 142. P. 26.
43. Sargybinis šaulys. Jieznas [gegužinė] // 1923. Ketvirtieji m. (Birželio 28) Nr. 145. P. 28 – 29.
44. Kovotojas. Ūdrija [meninė šaulių šventė ant Aniškio piliakalnio] // 1923. Ketvirtieji m. (Liepos 5) Nr. 146. P. 30 – 31.
45. J. S. Kučiūnai [šaulių būrio vakaras, trūko tvarkos] // 1923. Ketvirtieji m. (Liepos 19) Nr. 148. P. 29.
46. I. S. Veisiejai [šaulių šventė] // 1923. Ketvirtieji m. (Liepos 19) Nr. 148. P. 30 – 31.
47. Merkinė [Merkinės pašto įstaigoje nuo š. m. liepos m. 16 d. įvesta piniginė operacija] // 1923. Ketvirtieji m. (Rugpjūčio 2 ) Nr. 150. P. 4.
48. F. Strielutis. Butrimonys [nutarta suruošti gegužinę su loterija ir sportu ir padidinti ir sutvarkyti biblioteką, kurioje apie 250 knygų] // 1923. Ketvirtieji m. (Rugpjūčio 9) Nr. 151. P. 28.
49. J. Saikevičius. Jieznas [būryje nebuvo nė vienos moters – šaulės] // 1923. Ketvirtieji m. (Rugpjūčio 9) Nr. 151. P. 28.
50. Kovotojas. Ūdrija [rinkliava paminklo J. Blozneliui statymui Alytuje] //1923. Ketvirtieji m. (Rugpjūčio 9) Nr. 151. P. 29.
51. J. Vilkapėdis. Lazdijai [būrių atstovų suvažiavimas] //1923. Ketvirtieji m. (Rugpjūčio 30) Nr. 154. P. 29 – 30.
52. J. S. Veisiejai [šauliai vienbalsiai nutarė sudėti kiekvienas po 5 litus ir kitais metais užsiimti kokia nors prekyba. Be to, šaulys P. Rėkus vienas pasiūlė 200 litų, kad tik užkirtus kelią žydų biznieriams] //1923. Ketvirtieji m. (Spalio 4) Nr. 159. P. 30.
53. Jurginis. Veisiejai [šaulių būrio susirinkimas. Baigiantis susirinkimui iš kur tai atsirado būrio vadas, matyt, gerokai įkaušęs ir pradėjo save pristatinėti, net po keliolika kartų „Aš esu būrio vadas“]. //1923. Ketvirtieji m. (Lapkričio 29) Nr. 167. P. 30.
54. Jurginis. Petraškai. Seinų apskr. [šaulių ir pavasarininkų įsteigti vakariniai kursai suaugusiems] //1923. Ketvirtieji m. (Lapkričio 29) Nr. 167. P. 30.
55. Šlubas šaulys. Nedzingė [trūksta iniciatyvos] //1923. Ketvirtieji m. (Gruodžio 13) Nr. 168. P. 29.
56. Seniausieji žmonės Lietuvoje [minima ir 104 m. amžiaus Kristė Remeikienė iš Meškučių kaimo, Nedzingės valsč., bei 120 metų Jusevičius Andrius iš Daugų] //1923. Ketvirtieji m. (Gruodžio 22) Nr. 169. P. 35.
57. Žemaitis. Telšiai. Čia daug ermyderių sukėlė „Telšių žinios“ su priedu „Telšių pliumpis“. Šį šapirografuotą laikraštėlį jau kelintas mėnuo leidžia vietos šaulių skyrius, redaguoja sk. vadas Radišauskas. Laikraštėly, ypač „Pliumpyje“ buvo įdėta gana daug karikatūrų, pašiepiančių kai kuriuos visuomeninio gyvenimo reiškinius. Dėl šios priežasties atsirado asmenų, kurie nusistatė prieš laikraštėlį; ypač rūstauja tie, kurie buvo tose karikatūrose pašiepti. Sausio 2 d. jie padarė susirinkimą, kuriame dalyvavo tik parinktieji asmenys, ir nutarė, kad laikraštėlis kenksmingas. Šiame susirinkime būta gana daug laikraštėlio kenksmingumo įrodymų. Taip. Jame buvo tilpusi karikatūra, kur prie stalo sėdi keturi kortininkai. Vienas jų vienoje rankoje laiko kortas, kitoje – buteliuką. Štai p. vietos komendantas ima tikrinti, kad tai jis su tuo buteliuku esąs parodytas. Arba vėl. Tilpo žinutė, kad vienos šeimynos tėvas, turįs gražią pačią ir porą vaikų, vieną kartą pasielgęs taip, kad tas pasielgimas jokiu būdu nesuderinamas su ištikimybe žmonai… Ir štai p. V. ima tikrinti, kad tai tikrai apie jį žinutė skelbusi. Yra ir daugiau visai nerimtų kaltinimų laikraštėliui. „Telšių žinių“ ir „Pliumpio“ šalininkai, kurių esama daug daugiau, sausio 7 d. šaukia kitą susirinkimą laikraštėlio parėmimui. Įdomu, kuo ši kova baigsis. O susirėmė didelės galybės: čia visa Žemaitijos sostinė dalyvauja. [turime labai įdomius faktus iš Simo Radišausko [vėliau alytiškis, vienas Alytaus periodinės spaudos kūrėjų] leidybinės veiklos Žemaitijoje. Matome, kokią reikšmę ir susidomėjimą, bei reakciją kėlė spaudos pasirodymas provincijos mieste. Panašu į Alytaus miestą, kur bandyta leisti humoro laikraščius]. //1924. Penktieji m. (Sausio 10) Nr. 171. P. 26 – 27.
58. V. Meldas. Alytus. Alytus randasi abipus Nemuno. Todėl prie ruso Alytus buvo dviejose gubernijose, Vilniaus ir Suvalkų. Tada buvo paprastas miestelis su valsčiaus, sykiu ir miesto, valdyba. Dabar apskrities miestas, kuriame susipietę visos apskrities įstaigos. Miestas turi valdybą. Pats miestas stovi ant abiejų Nemuno krantų. Gatvės išrodo iškraipytos, nelygios, kreivos, negrįstos; rudenį ir pavasarį dideliausi purvynai. Per visą miestą eina plentas ir viena, kokiu tai be jokių šaligatvių.

Namai daugiausia vienu gyvenimu, mediniai; yra ir mūrinių, bet mediniai užima didelę dalį miesto.

Už miesto į stotį dalis miško išparceliuota ir žmonėms išdalinta. Čia jau naujų namų pastatyta. Bet vis tik to neužtenka, nes daugelis žmonių, negavę sklypų, nukasa kur kalnelį ir stato sau namą.

Iš visa ko matyti, kad Alytus auga, tik reikia, kad jis tvarkingai augtų. O tuo tarpu nesimato, kad kas rimtai rūpintųsi tuo miesto augimu ir kultūrinimu //1924. Penktieji m. (Sausio 31) Nr. 174. P. 25 – 26.

1. Lazdijų šaulių loterija //1924. Penktieji m. (Sausio 31) Nr. 174. P. 32.
2. Numatomi dalinti dvarai 1924 m. Alytaus apskrityje. Dambavargio dv. 100 ha, Spernios – 15, Kalesninkų – 400, Metelicos – 160, Mergalaukio – 250, Činčiauninkų su palivarkais: Pasiekų, Balivčiškių ir Pasimnyčio – 400, Buktininkų – 300, Alytaus – 300, Alytaus fortai – 41, Trezantolio dv. – 202, Juozapavo, Veselničkos ir Vincentavos paliv. – 180, Balia Guros dv. – 100, Obelytės – 98, Metelių – 300, Obelninkų – 200, Tamuliškių – 100, Pitrakės – 100, Pramezio su Peršėkės paliv. – 500, Muiželėnų paliv. – 60, Butrimiškių – 100, Skersnės – 110, Pavartėnų k. žemės sk. – 4, Baltosios Alovės dv. su paliv. – 314, Jonapolis su paliv. – 317, Ilgų – 500, Norkūnų paliv. – 167, Mardosų – 200, Sabališkių – 453, Kižių – 141, Bulkos su Kriaunių paliv. – 250, Genartiškių dv. centras – 80, Stackiškių – 142, Lelionių – 138, Vaištartonių – 100, pieva „Dvišakis“ – 2, Junčionių dv. su Rozgardiškio paliv. – 163, Aukštosios Liškiavos – 292, Kudrėnų su paliv. – 326, Panemunės dv. miškas – 40, Jokubiškio karčemos daržas – 0,5, Kromykų – 153, Snaigupės – 233, Rusingių – 341, Bendrių – 246, Geištariškių paliv. – 60, Miroslavo miesto plecius – 3, pieva „Žembrė“ – 56, karčiamų daržai Balkasodžio, Mankūnų, Nemunaičio, Semeniškių kaimų – po 2, Dabriškių – 188, Krokialaukio majorato plecius – 13, Zaleskaučiznos dv. – 167, Burliūnų paliv. – 220, Gervėnų karčiamos daržas – 1, Žagarių karčiamos daržinė – 1, Peludžių paliv. – 80, Lapšių dv. – 112, Mankūnėlių – 140, Račkauciznos su paliv. Buivydų ir Katiniškių – 400, Sagaro – 250, Ziručiškių – 300, Grarkonių kaime „Škiminai“ – 13, Pieštuvėnų dv. – 191, Lelionių su paliv. Morlinava ir Tapoluvka – 557, Jogalinos – 147, Merkinės miesto plecius – 0,2, Zakavolių k. ž. sklypas – 4, Nemaniūnų k. ž. sklypas – 3, Saponių – 120, Daugų valsč. Malūno plecius – 1, Makniūnų – 336, Jociūnų – 200, Nemunaičio miest. plecius – 1,5, Lesagūrų dv. – 234, Nedzingės – 279, Pakaršių – 206, Plasnykų – 223, Reiževos paliv. – 55, Martinavos dv. – 326. Viso Alytaus apskr. – 8024,5 ha. //1924. Penktieji m. (Kovo 27) Nr. 181. P. 10.
3. Skaitlingųjų šeimų sarašas. [pateko ir Karolis Platauskas (Leipalingio valsč.) – 10 narių, Pranas Verksnys (Ūdrijos valsč.) – 10, Baranauskas Antanas (Alytaus valsč.) – 11, Laukaitis Andrius (Balbieriškio valsč.) – 11, Tumosas Vincas (Veisiejų valsč.) – 13, Jonas Bernatonis (Jiezno valsč.) – 12, Juozas Januševičius ir Petras Viniukevičius (Alovės valsč.) – po 12, Petras Urmanavičius (Butrimonių valsč.) – 13, Petras Arbačiauskas (Butrimonių k.) – 15 //1924. Penktieji m. (Balandžio 17) Nr. 184. P. 30 – 35.
4. Čivonys (Veisiejų valsč.) [vakaras, vaidinimas] //1924. Penktieji m. (Gegužės 8) Nr. 186. P. 27.
5. Epušės lapas. Alytus [vietos šaulių kritika] //1924. Penktieji m. (Gegužės 15) Nr. 187. P. 25.
6. T – gus. Liškiava [Nors laikraščių pareina pas mūsų kleboną, taip pat yra „Žiburio“ knygynėlis įsteigtas, ir norint visuomet galima gauti pasiskaityt, bet mūsų jaunimas mažai į tai dėmesio kreipia] //1924. Penktieji m. (Birželio 5) Nr. 190. P. 28.
7. Žinąs. Krokialaukis [aukos Vilniui vaduoti] //1924. Penktieji m. (Liepos 3) Nr. 194. P. 25.
8. Pelėdos vaikas. Nibriai. Alytaus apskr. [Jiezne atsirado „didvyris“, kuris norėdamas pasirodyti prieš sugėrovus, trenkė stiklinę į stalą, stiklai sulindo į ranką kiaurai, ranka liko tarsi rėtis] //1924. Penktieji m. (Liepos 3) Nr. 195. P. 28.
9. Pelėdos vaikas. Nibriai [A. Aleknavičiaus vagystės. Kaimynams, atskleidusiems vagystes, buvo atkeršyta, jie supjaustyti peiliais, sumušti akmenimis] //1924. Penktieji m. (Liepos 3) Nr. 195. P. 29.
10. Aš tai aš. Lazdijai [užtektinai inteligentų valdininkų] //1924. Penktieji m. (Liepos 24) Nr. 197. P. 27.
11. Ž – plys. Lazdijai [šaulių valdyba tik ant popierio] //1924. Penktieji m. (Liepos 24) Nr. 197. P. 28.
12. Š. V. Kučiūnai. Seinų apskr. [šaulių susirinkimas] //1924. Penktieji m. (Liepos 24) Nr. 197. P. 28.
13. J. S. Lazdijai [jei būrio valdybon pakliūna gimnazistas, tai reikia džiaugtis, nes kiti nariai vos pasirašyti moka] //1924. Penktieji m. (Rugpjūčio 14) Nr. 200. P. 26.
14. J. S. Šventežeris. Seinų apskr. [susirinkimas] //1924. Penktieji m. (Rugpjūčio 14) Nr. 200. P. 26.
15. Raulas iš kanapių. Liškiava [per atlaidus kiaulės landžioja po šventorių, kapines, trukdydamos žmonėms melstis] //1924. Penktieji m. (Spalio 23) Nr. 210. P. 27.
16. Dzūkų sūnus. Seirijai [Bukaučiznos kaime perkūnas trenkė į Antano Bingelio trobą [užmušė šeimininką, jo 20 metų dukterį, žmona vos gyva liko, jaunutė dukra ištempė iš degančio namo sesers kūną ir motiną; tėvo neįstengė ir jis sudegė] //1924. Penktieji m. (Spalio 30) Nr. 211. P. 29.
17. Vilko akis. Veisiejai [apie geležies rūdos sluoksnius] //1924. Penktieji m. (Spalio 30) Nr. 211. P. 26.
18. Girdėjęs. Šventežeris [neteisėti valsčiaus tarybos rinkimai] //1924. Penktieji m. (Spalio 30) Nr. 211. P. 26.
19. Gludutis. Kučiūnai [Seinų apskr.] [trys nuskurusios krautuvėlės ir valsčiaus valdyba] //1924. Penktieji m. (Lapkričio 20) Nr. 214. P. 26.
20. Girdėjęs. Neravai [Lazdijų apskr.] [vagystė] //1924. Penktieji m. (Lapkričio 27) Nr. 215. P. 27.
21. Š. V. Kučiūnai [Seinų apskr.] [šaulių susirinkimas]//1924. Penktieji m. (Lapkričio 27) Nr. 215. P. 27.
22. Buvęs. Lazdijai [Seinų apskr.] [profsąjungos]//1924. Penktieji m. (Lapkričio 27) Nr. 215. P. 28.
23. S. V. Lazdijai. [loterija] //1924. Penktieji m. (Gruodžio 4) Nr. 216. P. 26.
24. Šaulys. Rudamina [Seinų apskr.] [piliakalnio tvarkymas] //1924. Penktieji m. (Gruodžio 4) Nr. 216. P. 27.
25. Mudu. Rudamina [Seinų apskr.] [Dereškevičiaus organizuotas choras] //1924. Penktieji m. (Gruodžio 4) Nr. 216. P. 27.
26. Ricieliai. Liškiavos valsč. [daug vilkų] //1925. Šeštieji m. (Sausio 8) Nr. 1. P. 28.
27. Merkinės šaulys [lenkų nužudyto kunigo Juozo Bakšio atminčiai] //1925. Šeštieji m. (Sausio 15) Nr. 2. P. 58.
28. Kėkštas. Liškiava [šaulių susirinkimas] //1925. Šeštieji m. (Sausio 29) Nr. 4. P. 123.
29. Kas nužudė d – rą Bakšį? [apie Merkinėje nužudytą kunigą] //1925. Šeštieji m. (Sausio 15) Nr. 2. P. 137 – 138.
30. Birgėlė. Alytus [teisėtvarkos reikalai] //1925. Šeštieji m. (Vasario 12) Nr. 6. P. 185 – 186.
31. Klausutis. Kučiūnai. Seinų apskr. [Šaulių vakaras. Be bilietų buvo patekę vietos policininkai. Paprašius apleisti salę šoko areštuoti dalyvius, o vakarą uždarė. Policininkams įsismarkavus ir ėmus mojuoti kumščiais, visi išsilakstė] //1925. Šeštieji m. (Vasario 12) Nr. 6. P. 186 – 187.
32. Birzgėlė. Kibušiai. Liškiavos valsč. [gaisras] //1925. Šeštieji m. (Vasario 26) Nr. 8. P. 251.
33. Kadugėlis. Lazdijai [miško kirtimas] //1925. Šeštieji m. (Kovo 4) Nr. 9. P. 281.
34. Koresp. rep. kursai. Verstaminai. Seinų apskr. [mokyklos statyba] //1925. Šeštieji m. (Kovo 12) Nr. 10. P. 314 – 315.
35. Koresp. rep. kursai. Lazdijai [vilkas užpuolė žmogų] //1925. Šeštieji m. (Kovo 12) Nr. 10. P. 316.
36. Koresp. rep. kursai. Lazdijai [šaulių klubas]//1925. Šeštieji m. (Kovo 26) Nr. 12. P. 378.
37. Lietuvių periodinė spauda. Dzūkų bizūnas [minima, kad konfiskuotas ir vietoje jo turėtų pasirodyti „Dzūkų latras“] //1925. Šeštieji m. (Balandžio 9) Nr. 14. P. 447.
38. Koresp. rep. kursai. Krokialaukis [pradžios mokykla, valsčiaus raštinė, kooperatyvas, viena privati krautuvė, smuklė] //1925. Šeštieji m. (Balandžio 9) Nr. 14. P. 461 – 462.
39. Girios paukštelis. Daugai [miestelyje yra smuklė, aludė ir monopolis. Tų įstaigų biznis gana gerai vyksta: turgaus dienomis jos kimšte prikimštos kaimiečių, nors tie skundžiasi pinigų neturį. Pavakariais policijos buveinė atrodo tikru pragaru. Čia šūkauja, rėkauja iš viso miestelio surinkti girti, kaip gyvuliai sumesti šaltojon. Daugų apylinkėse žmonės tamsūs. Laikraščius ir knygas mažai kas skaito //1925. Šeštieji m. (Balandžio 9) Nr. 14. P. 462.
40. Klubo valdyba. Lazdijai [šaulių klubo reikalai] //1925. Šeštieji m. (Balandžio 9) Nr. 14. P. 464.
41. Kučiūnai. Seinų apskr. [policijos pasiaiškinimas dėl incidento per šaulių vakarą] //1925. Šeštieji m. (Balandžio 9) Nr. 14. P. 465.
42. Rado senų pinigų. Alytaus apskrityje Dukšonių kaime p. Sabanienė savo sodybos kieme rado numizmatinį radinį – 234 sidabro monetas, 866 gramų svorio. //1925. Šeštieji m. (Balandžio 23) Nr. 15. P. 483.
43. AtA. Daugai [seniau jaunimas – vienas veikliausių apylinkėje, dabar – apsileidęs] //1925. Šeštieji m. (Balandžio 30) Nr. 16. P. 539.
44. J – Ks. Rudamina. Laiškai iš Kauno į Rudaminą ateidavo su rusiškais rašmenimis //1925. Šeštieji m. (Gegužės 7) Nr. 17. P. 568.
45. Skeptikas. Jieznas [medžių sodinimo šventė] //1925. Šeštieji m. (Gegužės 14) Nr. 18. P. 602.
46. J. Šapokas. Alytus [šventė] //1925. Šeštieji m. (Gegužės 14) Nr. 20. P. 665.
47. Skaitytojas. Gerdašiai [dalis gyventojų žemių lenkų pusėje, trukdymai jas apdirbti] //1925. Šeštieji m. (Birželio 11) Nr. 22. P. 732.
48. Punios piliakalnio fotografija (aut. P. Ruseckas) //1925. Šeštieji m. (Birželio 11) Nr. 23. P. 745.
49. J. Šapokas. Minosvaidžių batalione. [Alytus, šventė, Valančiaus sukaktuvės] //1925. Šeštieji m. (Birželio 18) Nr. 23. P. 770.
50. J. Šapokas. Alytus [ledų kruša, koncertas karininkų klube, miškotvarkos darbai] //1925. Šeštieji m. (Birželio 18) Nr. 23. P. 770.
51. Kėkštas. Jieznas [ruošiamasi paminklo žuvusiems nepriklausomybės kovose statybai] //1925. Šeštieji m. (Liepos 2) Nr. 25. P. 835.
52. Šaulys K. Šaltenis. Lazdijai [šaulių šventė, minimas kunigas Starkus, mokytojai ir kt.] //1925. Šeštieji m. (Liepos 16) Nr. 27. P. 903 – 904.
53. J. Š. Alytus [elektros stoties remontas] //1925. Šeštieji m. (Rugpjūčio 13) Nr. 31. P. 1030.
54. J. Š. Alytus [kritikuojama iškaba „Krautuvė Molinėi Podelei ir Bakaleinių prekių E. Meklišanski“] //1925. Šeštieji m. (Rugpjūčio 13) Nr. 31. P. 1030.
55. Nemunas ties Birštonu [fotografija] //1925. Šeštieji m. (Rugpjūčio 27) Nr. 33. P. 1077.
56. Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Jiezne [fotografija] //1925. Šeštieji m. (Rugsėjo 3) Nr. 34. P. 1107.
57. A. Mardosa. Liepakojai [Alytaus apskr.] Vagystės, vagiami ir akėčių virbalai //1925. Šeštieji m. (Rugsėjo 3) Nr. 34. P. 1122.
58. Alf. M – sa. Verebiejai [Krokialaukio valsč.] rastas negyvas žmogus. //1925. Šeštieji m. (Rugsėjo 3) Nr. 34. P. 1122.
59. Alf. M – sa. Krokialaukis. Nors valsčiaus valdyboje kabo iškaba „Nerūkyti“, būtent į čia renkasi žmonės, pakalbėti, parūkyti. //1925. Šeštieji m. (Rugsėjo 3) Nr. 34. P. 1122.
60. Alytaus piliakalnis [fotografija] //1925. Šeštieji m. (Spalio 1) Nr. 38. P. 1239.
61. Š. Alytus [gimnazijos šaulių būrys] //1926. Septintieji m. (Sausio 7) Nr. 1. P. 24.
62. L. G. Alytus. Tai gana didelis, bet apleistas, apmiręs miestelis. Namai išmėtyti be jokios tvarkos. Juos suglaudus, sutvarkius, miestelis atrodytų daug jaukesnis.

Šaligatvių veik visai nėra, o jei ir yra, tai labai blogi.

Praleisti liuoslaikį miestelyje yra kinematografas. Jo salė nedidelė, nešvari. Tvarkos jokios neprisilaikoma. Filmos kas dešimt sekundžių trūksta, programa dažniausiai neišpildoma, o bilietų kainos nuo Kauno veik nesiskiria. Šią pasilinksminimo vietą lanko išimtinai žydai. Antra pasilinksminimo vieta – tai piliečių klubas. Čia irgi maža tvarkos. Piliečiai sėdasi už stalo su kepurėmis, dažnai atsiveda šunų, kurie iš rankų maitinami.

Jaunimas linksminasi, ruošdamas vakaruškas. //1926. Septintieji m. (Sausio 7) Nr. 1. P. 25 – 26.

1. Vytauto kalno Birštone fotografija //1926. Septintieji m. (Vasario 4) Nr. 5. P. 141.
2. Sakalas. Leipalingis [vakaras] //1926. Septintieji m. (Vasario 18) Nr. 7. P. 219.
3. Giraitės Akelė. Šventežeris. (Seinų apskr.) [Nepriklausomybės šventė] //1926. Septintieji m. (Vasario 25) Nr. 8. P. 252.
4. Topimas Laukiapušis. Alytus [parapijos kapai] //1926. Septintieji m. (Kovo 4) Nr. 9. P. 279.
5. P. S. Šventežeris [vėjas sugriovė dvaro mūrinį kluoną] //1926. Septintieji m. (Kovo 25) Nr. 12. P. 378.
6. Pinga gydymas Birštono kurorte //1926. Septintieji m. (Balandžio 1) Nr. 13. P. 389.
7. Š. Alytus [futbolo rungtynės] //1926. Septintieji m. (Balandžio 29) Nr. 16. P. 531.
8. V. Gentis. Liškiava [vakaras, vaidinimai] //1926. Septintieji m. (Gegužės 13) Nr. 18. P. 592.
9. Liškiavos pilies fotografija //1926. Septintieji m. (Gegužės 20) Nr. 19. P. 613.
10. Birštono kurorto fotografija //1926. Septintieji m. (Gegužės 20) Nr. 19. P. 623.
11. Pamusys [gaisras] //1926. Septintieji m. (Gegužės 20) Nr. 19. P. 626 – 623.
12. Rep. V. Alytus. [šventė] //1926. Septintieji m. (Gegužės 27) Nr. 20. P. 659 – 660.
13. Birštono kurorto atidarymas //1926. Septintieji m. (Birželio 3) Nr. 21. P. 671.
14. Birštono fotografija //1926. Septintieji m. (Birželio 3) Nr. 21. P. 679.
15. Punios fotografija //1926. Septintieji m. (Birželio 3) Nr. 21. P. 683.
16. Šmv. Alytus [šaulių būrių atstovų suvažiavimas] //1926. Septintieji m. (Birželio 10) Nr. 22. P. 720 – 721.
17. D. Ž. Šventežeris [kalbos iškraipymai lentelėse] //1926. Septintieji m. (Birželio 10) Nr. 22. P. 721.
18. Sirėdienš. Ricieliai. Liškiavos valsč. [pradžios mokyklos atidarymas] //1926. Septintieji m. (Birželio 24) Nr. 24. P. 790 – 791.
19. Nemuno ties Birštonu foto //1926. Septintieji m. (Liepos 2) Nr. 25. P. 807.
20. D. Ž. Lazdijai [valstybės dramos artistų gastrolės] //1926. Septintieji m. (Liepos 2) Nr. 25. P. 821.
21. D. Ž. Šventežeris [įsteigtas kooperatyvas „Artojas“] //1926. Septintieji m. (Liepos 2) Nr. 25. P. 821.
22. Birštono kurorto fotografija //1926. Septintieji m. (Liepos 8) Nr. 26. P. 837.
23. A. G. E. Linis. Liškiava [prisimenamos kovos su lenkais] //1926. Septintieji m. (Liepos 8) Nr. 26. P. 853.
24. Makns. Balkūnai (Miroslavo valsč.) [apibūdinama, kaip atsilikęs ir tamsus kraštas. 1917 – 1921 veikė pradžios mokykla su 80 mokinių] //1926. Septintieji m. (Liepos 15) Nr. 27. P. 885 – 886.
25. Gulbinėmis. Lazdijai [šaulių gegužinė] //1926. Septintieji m. (Liepos 29) Nr. 29. P. 952.
26. X. Alytus [M. Jankaus paskaita apie kelionę į Ameriką] //1926. Septintieji m. (Rugpjūčio 19) Nr. 32. P. 1044 – 1045.
27. Vasilukos. Leipalingis [lenkų aeroplanai] //1926. Septintieji m. (Rugpjūčio 19) Nr. 32. P. 1046.
28. A. Gėlinis. Liškiava [būriui vadovauja E. Šneideris] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 2) Nr. 34. P. 1107.
29. Tyrų Jonas. Simnas [partiniai vaidai šaulių būryje] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 16) Nr. 36. P. 1170.
30. Tyrų Jonas. Roliai (Lazdijų valsč.) [žmonos meilužių sumuštas žmogus] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 16) Nr. 36. P. 1171.
31. Galas A. Alytus. [moksleivių šaulių būrys] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 16) Nr. 36. P. 1172.
32. Ag – Nis. Liškiava [didelis akmuo] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 16) Nr. 36. P. 1173.
33. A. P. B. Alytus [moksleivių šaulių pirmininku išrinktas A. Graževičius] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 23) Nr. 37. P. 1205.
34. Nepripažįstąs. Alytus [moksleivių šaulių būrio susirinkimas] //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 23) Nr. 37. P. 1206.
35. A. Gėlinis. Alytus [futbolo rungtynės tarp gimnazijos rinktinės ir žydų „Makabi“ //1926. Septintieji m. (Rugsėjo 23) Nr. 37. P. 1209.
36. Nemuno fotografija nuo Punios piliakalnio//1926. Septintieji m. (Spalio 7) Nr. 39. P. 1253.
37. Merkinės piliakalnio fotografija //1926. Septintieji m. (Spalio 14) Nr. 40. P. 1275.
38. Sudvajų kaimo fotografija //1926. Septintieji m. (Spalio 14) Nr. 40. P. 1281.
39. Alytus [šaulių vakaras] //1926. Septintieji m. (Spalio 21) Nr. 41. P. 1308.
40. E. Giacintas. Paminklas didvyriui [paminklo J. Blozneliui pašventinimas] //1926. Septintieji m. (Spalio 28) Nr. 42. P. 1334.
41. Paminklo J. Blozneliui Alytuje pašventinimo fotografija //1926. Septintieji m. (Lapkričio 4) Nr. 43. P. 1347.
42. A. Gėlinis. Mindaugo pilies paslaptys [apie Liškiavos pilį] //1926. Septintieji m. (Lapkričio 4) Nr. 43. P. 1357.
43. Fotografija „Dzūkijos vaizdai: Verknės slėnis“ //1926. Septintieji m. (Lapkričio 11) Nr. 44. P. 1373.
44. Fotografija „Dzūkijos vaizdai: Nemunas ties Punia“ //1926. Septintieji m. (Lapkričio 11) Nr. 44. P. 1375.
45. Rado mineralinio vandens šaltinį [Liškiavos valsčiuje] //1926. Septintieji m. (Lapkričio 18) Nr. 45. P. 1392.
46. Vytis. Naujas lietuvių choras Lazdijuose [įsikūrė vietos vargonininko Šventoraičio rūpesčiu] //1926. Septintieji m. (Lapkričio 25) Nr. 46. P. 1438.

1. J. Dubickas. Alytus [šaulių rinktinė surengė J. Basanavičiaus minėjimą. Sutemus miestas buvo iliuminuotas] //1926. Septintieji m. (Gruodžio 2) Nr. 47. P. 1462.
2. Lazdijų šaulių manevrai //1926. Septintieji m. (Gruodžio 10) Nr. 48. P. 1462 – 1463.
3. Vincas Dzūkas. Šaulių veikimas seniau ir dabar [apie Šventežerio šaulius] //1926. Septintieji m. (Gruodžio 24) Nr. 50. P. 1535.
4. K. Sulaikyti plėšikai [Merkinėje sulaikytas iš Šiaulių kalėjimo pabėgęs plėšikas Vladas Rutkauskas, save vadinęs Vladu Baranausku] //1927. Aštuntieji m. (Sausio 13) Nr. 2. P. 59.
5. Punios šaulių susirinkimas //1927. Aštuntieji m. (Sausio 27) Nr. 4. P. 121.
6. Ūdrijos šaulių susirinkimas //1927. Aštuntieji m. (Sausio 27) Nr. 4. P. 121.
7. Begalinis. Rengiamasi leisti dvisavaitinį šapirografuotą laikraštį Dzūkijos šaulių reikalams svarstyti //1927. Aštuntieji m. (Sausio 27) Nr. 4. P. 121 – 122.
8. Išrinkta nauja Alytaus šaulių būrio valdyba, pirmininkas K. Šaltenis //1927. Aštuntieji m. (Sausio 27) Nr. 4. P. 122.
9. P. Tarasenka. Mūsų senovės liekanos [Apie Alytaus apskrities piliakalnius. Jo teigimu, jų yra 40. Mini ir Aniškio piliakalnį, jo teigimu J. Radziukyno numonė, esą jis supiltas tikybos reikalams nėra teisinga, nes visi piliakalniai buvo įrengiami tik gynybos reikalams] //1927. Aštuntieji m. (Vasario 3) Nr. 5. P. 142 – 146.
10. Naujas šaulys. Alytaus šaulių apmokymams arklius duoda ulonų vadas Plechavičius. Pradėtas leisti laikraštėlis „Dainavos šaulys“. Rūpinamasi šaulių namų ir salės reikalais. Rinktinės biblioteka turėtų pradėti veikti kovo mėnesį //1927. Aštuntieji m. (Kovo 3) Nr. 9. P. 282.
11. Alytaus rinktinės būrių atstovų suvažiavimo fotografija //1927. Aštuntieji m. (Kovo 17) Nr. 11. P. 331.
12. Puniškis. Punios šaulių būrio susirinkimas //1927. Aštuntieji m. (Kovo 24) Nr. 12. P. 378.
13. Ūdrijos šaulys. Ūdrijos būrio susirinkimas //1927. Aštuntieji m. (Kovo 24) Nr. 12. P. 378.
14. J. V. Pivašiūnų šaulių būrio vadu paskirtas A. Stražinskas, o pavaduotoju V. Patinskas //1927. Aštuntieji m. (Balandžio 7) Nr. 14. P. 441.
15. Perlojiškis. Alytaus rinktinės vadas kapitonas Petruškevičius aplankė Perlojos šaulių būrį //1927. Aštuntieji m. (Balandžio 7) Nr. 14. P. 441.
16. J. V. Alytaus rinktinė ruošia sporto šventę //1927. Aštuntieji m. (Balandžio 7) Nr. 16. P. 521.
17. Būrio šaulys. Nedzingės šaulių būrio vadu paskirtas Jonas Pigaga. Perimta iš senos valdybos bibliotekėlė, vietos šauliai prenumeruoja 8 „Trimito“ egzempliorius //1927. Aštuntieji m. (Balandžio 7) Nr. 16. P. 521.
18. N. St. Dainavos šaulys. 1 num., I metai 1927 m. balandžio 15 d. Alytus. Atsak. redaktorius J. Bartkaitis. Leidžia L. Š. Sąj. XIX rinktinės valdyba. Laikraštinio formato. 4 pusl., atskiro num. Kaina 30 ct.

Neseniai Alytaus šaulių rinktinė tuo pačiu vardu yra išleidusi šapirografuotą laikraštėlį sąsiuvinio pavidalo. Dabar ji jau leidžia tikrą laikraštį.

Šis numeris gana turiningas, įvairus ir be to dar paveiksluotas. Visa tai labai gerą įspūdį daro. Tenka tik sveikinti provincijos šaulių pastangas ir palinkėti jiems, kad šis jų darbas visą laiką tiek vaisingai būtų dirbamas. Neabejojame, kad apylinkės šauliai visokeriopai rems savo laikraštį //1927. Aštuntieji m. (Balandžio 28) Nr. 16. P. 526.

1. Birštono fotografija // 1927. Aštuntieji m. (Gegužės 5) Nr. 17. P. 539.
2. Punios girios fotografija // 1927. Aštuntieji m. (Gegužės 5) Nr. 17. P. 547.
3. Iš Merkin. Į naują Merkinės būrio valdybą išrinkti mokytojai Rinkevičius, Jurgalaitis ir Rėklys // 1927. Aštuntieji m. (Gegužės 12) Nr. 18. P. 587.
4. Alytuj steigs miškininkystės mokyklą // 1927. Aštuntieji m. (Gegužės 19) Nr. 19. P. 597 – 598.
5. Dzūkas. Dvisavaitinis paveiksluotas dzūkų laikraštis. Nr. 1. pirmi leidimo metai. Alytus, 1927 m. gegužės 15 d. atskiro numerio kaina 30 centų; prenumerata: metams 6 lt. Laikraštinio formato. Redaktorius Vytas – Vladas Misiūnas. Leidėjas Simas Radišauskas // 1927. Aštuntieji m. (Gegužės 26) Nr. 20. P. 653.
6. V. Daudzvardas. Kauno šaulių choro gastrolės [ir Alytuje] // 1927. Aštuntieji m. (Birželio 15) Nr. 23. P. 746.
7. V. Daudzvardas. Dzūkas, dvisavaitinis, paveiksluotas dzūkų laikraštis 2 num. Alytus, 1927 m. birželio 1-15 d. Leidėjas (buvęs Telšių šaulių rinktinės vadas) S. Radišauskas, redaktorius V. V. Misiūnas.
8. Padėkojęs leidėjams už šį numerį negaliu nepastebėti keletą žodžių tų minčių, kurios kilo perskaičiuos šį numerį – grynai šaulių propagandos atžvilgiu. Laikraštis turi išeiti kiekvieno mėnesio 1 ir 5 d., bet redakcijos pranešimu šis numeris išėjęs pasivėlavęs. Tai ir be to matyti, nes šiame num. yra įdėtas vietinės šaulių rinktinės visuotinas būrių atstovų suvažiavimas, įvykęs birželio 5 d. Apie šį, Alytuje gana nemažą įvykį, įdėta nors pusketurioliktos eilutės, bet dėl to, kad tą pačią dieną Kauno šaulių choras Alytuje koncertavo, nė puse žodžio neužsiminta, nors pastarasis įvykis propagandos ir informacijos atžvilgiu daug svarbesnis, negu sakysime tam laikrašty įdėtas Rasputino atvaizdas. Kiekvieno laikraščio ir yra labai brangi ypatybė, jei jisai sugeba įvykusį faktą laiku pranešti savo skaitytojams // 1927. Aštuntieji m. (Birželio 15) Nr. 23. P. 749.
9. V. Daudzvardas. Kauno šaulių choras Lazdijuose // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 1) Nr. 25. P. 749-797.
10. J. Kalnėnas. Amžinos atminties šaulys S. Radišauskas [„Dzūko“ leidėjo nekrologas, buvo kilęs iš Dzūkijos, tėvai Seinų apskr. turėjo ūkį]] // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 1) Nr. 25. P. 809-810.
11. J. Ziminskas. Ties Varėna [eilėraštis] // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 863.
12. Vietos šaulys. Perlojos šaulių būrio susirinkimas [lenkų kariai nušovė vaiką] // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 873-874.
13. X. Z. Alytaus šaulių rinktinės valdybos posėdis // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 874.
14. 384 š.b. Alytaus moksleivių šaulių būrio manevrai // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 874.
15. Dalyvavęs. Krokialaukio šaulių būrio susirinkimas // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 874.
16. Buvęs. Liškiavos šaulių būrio susirinkimas // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 875.
17. Daugiškis. Daugų būrį aplankė Šančių šaulių būrio vadas Kažukauskas// 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 875.
18. Šiemet Alytaus gimnazija išleido pirmą abiturientų laidą. Gimnaziją baigė 13 asmenų, iš kurių 8 šauliai // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 14) Nr. 27. P. 875.
19. S. Miliauskas. Ar išnykę jotvingiai? // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 21) Nr. 28. P. 902-903.
20. Nešaulys. Alytaus šaulių surengta gegužinė, jos metu vyko šaudymo varžybos // 1927. Aštuntieji m. (Liepos 21) Nr. 28. P. 907.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Vytautas Burinskas – vienas iš nedaugelio Alytaus kolekcininkų, įkūrusių privatų muziejų.

Vytautas nemėgsta, kai jį tituluoja kolekcininku. Pradėjo rinkti iš patriotizmo, pagrindinis noras – idėja perduoti patriotiškumo jausmą ateinančioms kartoms. Kaip ir daugelis pokario jaunuolių, jaunystėje svajojo tapti lakūnu, tačiau lėktuvo šturvalas taip ir liko svajonėse. Skaitydavo sovietines knygas apie aviaciją, lakūnų kovas Antrojo pasaulinio karo metais. O didžiausią įspūdį, norą ir siekimą tapti lakūnu jam sukėlė 1935 m. JAV išleista knyga P. Jurgėlos „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“. Pokario metais tokios knygos buvo nepageidaujamos tarybinių aktyvistų, tad ją skaitė paslapčiomis. Šią knygą iš kaimynų pasiskolino Vytauto tėvas, nes matė, kad sūnus domisi aviacija. Tais laikais Lietuvoje buvo kuriamas socializmas, o Vytauto pagarba Dariui ir Girėnui ėmė tokią santvarką jo sąmonėje griauti.

1983 m. spaudoje šmėkštelėjo žinutė, kad kuriamas kino filmas „Skrydis per Atlantą“ S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbio 50-mečio proga. Jau pirmą demonstravimo dieną Vytautas nulėkė žiūrėti į kino teatrą „Jaunystė“. Nors jau 1983 m. lakūnų tėviškėse įvyko dideli minėjimai, tačiau spauda juos nutylėjo ir V. Burinskas to nežinojo, antraip į ten ir pėsčias būtų nuėjęs.

1984 m. su šeima važinėjo po Žemaitiją ir netoli Šilalės pamatė gražią medinę rodyklę su užrašu „Į Stasio Girėno tėviškę“. Iš karto sustabdė mašiną ir išlipo įsitikinti ar nesivaidena. Pasukęs ta kryptimi, maždaug už 15 kilometrų privažiavo Vytogalos gyvenvietę, o jos centre, prie kolūkio kontoros, stovėjo didelis paminklinis akmuo su užrašu „Stasio Girėno tėviškė“ bei gimimo ir žūties datos. Netoliese klėtelėje veikė muziejus, 1983 m. įkurtas Lietuvos aviatorių, o prižiūrimas tolimos Girskių (Girėno) giminaitės. Tas muziejėlis V. Burinską nepaprastai nustebino, pasirodė toks mielas ir gražiai sutvarkytas. Toks Dariaus ir Girėno žygdarbio, atlikto 1933 m. liepos 17 d., priminimas leido Vytautui suprasti, kad jis gyvena ne LTSR, bet Lietuvoje. Sunkiai sukeverzojo keletą sakinių atsiliepimų knygoje, tik neturėjo su savimi gėlių, kad padėtų prie paminklinio akmens, kur tuomet jų buvo daug, matėsi ir vainikų. Tvarkytoja, pastebėjusi V. Burinsko jaudulį, padovanojo keletą vokų su Dariaus ir Girėno atvaizdais bei atvirlaiškių, išleistų skrydžio 50-mečio proga. Tai ir buvo pirmieji kolekcininko būsimos ekspozicijos kertiniai akmenys. Ta moteris nurodė kelią ir į Stepono Dariaus tėviškę netoliese, bet tąkart į ją nevažiavo, o aplankė rudenį. Važiuojant namo, Vytauto mintys sukosi tik apie matytą muziejų, apie didvyrių gyvenimą, tikslą ir ryžtą. Jis mano, kad tokių žmonių Lietuvai ir dabar trūksta: drąsių, sąžiningų, stiprių dvasia, nesavanaudžių.

Po šio 1984 m. apsilankymo Vytautas neteko pusiausvyros, o savyje atsivėrusią tuštumą nusprendė užpildyti tik šių didžiavyrių pagerbimu, primindamas Dzūkijos krašto žmonėms apie žygdarbį. Jei šį skrydį būtų rėmusi valstybė ar turtingi asmenys, kaip kitus lakūnus, šturmavusius Atlantą, o jiems būtų likę tik sėsti ir skristi, kažin ar mes juos šiandien taip gerbtume. Bet jie atidavė ne tik savo turtą, santaupas, bet ir gyvybę vien tam, kad atliktų šį skrydį bei išgarsintų Lietuvą, apie kurią 1933 m. pasaulyje mažai kas ir žinojo.

1984 m. spalio 12 d. galutinai apsisprendė įkurti nedidelę ekspoziciją kolektyviniame sode „Berželis“, vasarnamio antrame aukšte. Nuo tos dienos prasidėjo eksponatų rinkimo vajus. Daugelis kolekcijos įsigijimo aplinkybių aprašyti užrašuose, kuriuos Vytautas veda iki šiol. Tokių įrašų ir trumpų tekstų yra parašęs apie 500. Eksponatams pašventė visus savaitgalius ir atostogas. Tuo metu dirbo Alytaus šaldytuvų gamyklos įrenginių komplektavimo skyriuje, tekdavo daug važinėti, o tai palengvino eksponatų rinkimą. Pabuvojo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, užeidavo į kraštotyros muziejus bei laikraščių redakcijas, teiraudavosi ir vietinių gyventojų, ar nežino liaudies menininkų, kuriančių ta tema. Redakcijose gaudavo publikacijų apie lakūnus, domėjosi, kur yra gatvių, pavadintų jų vardais. Pasirodė, kad tarpukario Lietuvoje tokių gatvių buvo apie 300, o bolševikai paliko tik 33. Viena iš tokių gatvių liko ir Alytuje. 1985 m. sudarė tokių vietų Lietuvoje žemėlapį. Tarp kitko, kolektyvinio sodo „Berželis“ taryba suteikė S. Dariaus ir S. Girėno vardą gatvelei, kurioje anksčiau veikė ekspozicija.

Daugiausiai eksponatų surinko Kaune, kuris tuo metu buvo pats patriotiškiausias miestas. Kolekcininkai rinkdavosi profsąjungų rūmuose, tačiau jų draugijoje nepritapo. Paprastai kolekcininkai turi daug įdomių dalykų, tačiau viską vertina pinigais. Tik viena patiko klube V. Burinskui – kad ten derėtis dėl daikto kainos nemadinga – mokėk, kiek prašo – kariška drausmė. Tuose rūmuose surasdavo siūlų galus, vedančius prie vertingų eksponatų. Kartais į paieškas išsiruošdavo vien sužinojęs miesto, miestelio ar kaimo pavadinimą. Klausinėdavo viešbučių tarnautojus, paštininkus, gydytojus – visus, kurie turi progos bendrauti su žmonėmis, lankytis jų butuose (1).

Žmonės sunkiai skirdavosi su daiktais, primenančiais Darių ir Girėną, o tai rodė jų pagarbą lakūnams. Pavyzdžiui, dėl vieno reto ženkliuko, išleisto JAV 1934 m., į Plungę teko važiuoti triskart ir mokėti didelius pinigus – 250 rublių. Įsiminė ir dar vienas epizodas kaime, netoli Plungės. V. Burinskas gavo informacijos, kad kažkoks gyventojas turi Dariaus ir Girėno nuotraukų. Pernakvojęs viešbutyje, anksti ryte susirado tą gražią senovišką sodybą, kieme sutiko pagyvenusį šeimininką ir iškart – prie reikalo. Tas pasakė, kad turi, ir nusivedė į seklyčią, kur garbingoje vietoje, tarp šventųjų paveikslų, kabojo padidinta Dariaus ir Girėno vinjetė, bet tik reprodukcija. Arti prie reprodukcijos neprileido, išskėtė rankas ir stūmė kolekcininką šalin, galbūt palaikęs stribų palikuonimi. Vytautas neįsižeidė, tik apsidžiaugė, kad yra tokių žmonių, kurie gerbia ir saugo mūsų tautos relikvijas.

Kitas įdomus epizodas buvo Varėnos rajone, kaime tarp miškų. Gavo labai miglotą informaciją, kad ten yra kažkas įdomaus. Ilgai klaidžiojo Ryliškių apylinkėse, kol surado labai reto paveikslo, išleisto JAV, vienintelio Lietuvoje, savininką. Tačiau šeimininkas į jokias kalbas nesileido – teko išvykti tuščiomis. Antrąkart važiavo su dviem buteliais degtinės, tačiau išvijo. Trečiąkart vežė paveikslą, kurio jau turėjo du egzempliorius, bet ir vėl nieko nepešė. Po poros savaičių – vėl į kelionę, rado tik žmoną, o ji ir sako: „Nu tu ir užsispyręs, imk greičiau ir dink, kol vyras negrįžo iš darbo“. Eksponatams įsigyti Vytautas iš viso išleido 14 000 rublių, neskaitant išlaidų kelionėms, benzinui. O benzino tikrai reikėjo, nes eksponatų medžioklėse „Žiguliais“ nuvažiuota ne vienas tūkstantis kilometrų.

Teko susipažinti su žymiais aviacijos veteranais, muziejininkais bei kolekcininkais, irgi rinkusiais medžiagą apie Darių ir Girėną: kauniečiu Jonu Čepu, Andriumi Dručkumi, Rimu Kundrotu iš Radviliškio. Susipažino su aviacijos istoriku Jonu Balčiūnu, lakūnu Vladu Kensgaila, kuris sukūrė „Lituanicos“ kopiją filmui „Skrydis per Atlantą“, aviacijos muziejaus įkūrėju Jonu Čepuliu ir daugeliu kitų. Nuo 1969 m. buvo prigijusi graži tradicija rengti aviacijos varžybas S. Dariaus ir S. Girėno taurei laimėti, kurios organizuotos iki 1989-ųjų nutrūko dėl lėšų stygiaus ir kitų priežasčių. Varžybų nugalėtojams Vytautas paruošė albumą su nuotraukomis ir komentarais. Surinko ir garsių Lietuvos lakūnų autografus: Vytauto Lapėno, Jurgio Kairio, Rolando Pakso, Leono Jonio bei kt.

Renkant eksponatus iš Rokiškio teko skubiai bėgti. Užėjo į redakciją pasidomėti, ar jie publikavo ką nors apie Darių ir Girėną. Išklausęs redaktorius čiupo už telefono ir skambino į saugumą, o V. Burinskas – atbulas pro duris, į automobilį ir skubiai dingo. Po to panašias įstaigas lankė atsargiau, o mašiną palikdavo atokiau, kad neįsidėmėtų numerių. Pasitaikydavo, kad, užsukus į oficialias įstaigas, imdavo klausinėti, kas jis toks, ar turi įgaliojimą.

Vieną 1985 m. rudens dieną Vytautas kambaryje išdėstė savo eksponatus. Pasikvietė Šaldytuvų gamyklos dailininką Petrą Lisauską, kuris atsivedė architektą Algirdą Mainelį, kad įvertintų surinktą medžiagą. Jie buvo maloniai nustebinti, o toks pripažinimas įpylė daugiau „parako“ ir Vytautas tapo fanatiku, tikinčiu savo užmojo sėkme. 1986 m. turėjo jau apie 1 000 eksponatų. Pasiėmęs ankstyvų atostogų, su P. Lisausku nuvažiavo į Vilnių apžiūrėti, kaip įrengtos parodų salės ir kaip jose pateikiama medžiaga. Grįžęs iš Vilniaus, Vytautas kibo į darbą, ruošdamas sodo namelyje vietą ekspozicijai. Čia daug padėjo P. Lisauskas. Taip praėjo visos atostogos, nuo to laiko užmiršo, kas jos apskritai yra ir visą laisvalaikį paskyrė lakūnams pagerbti.

1986 m. liepos 17 d. ekspozicija jau laukė lankytojų. Pirmieji atėjo kaimynai, artimieji, bičiuliai (2). Lietuvos sportinės aviacijos vadovai Alytuje organizavo varžybas S. Dariaus ir S. Girėno taurei laimėti – puiki įžanga ekspozicijai atidaryti – apsilankė ir lakūnai. Tačiau prieš atidarant muziejų, Vytautas pasikvietė Šaldytuvų gamyklos partijos sekretorių Vilių Valeiką bei komunistų partijos miesto antrąjį sekretorių Petrą Aleksandravičių ir teiravosi, ar nenusižengia įstatymams. P. Aleksandravičius pasakė, kad nieko blogo čia nėra, tai esąs istorijosfaktas. Kabojo vienas plakatas „Eikime tautos didvyrių keliais“ su Vytimi, trispalve. Jame buvusį Antano Juozapavičiaus portretą liepta uždengti, bet šio nurodymo Vytautas nevykdė.

Lankytojų sulaukė labai greitai, nes pagarsino spauda ir televizija. Ekskursijos atvykdavo su autobusais „Ikarus“, kurie vos tilpdavo siauruose sodo keliukuose. Didelėms žmonių grupėms 17 kvadratinių metrų patalpos buvo per mažos, tad ekskursijas tekdavo dalinti į dvi-tris dalis. Knygoje liko daug šiltų lankytojų atsiliepimų, žmonės klausinėjo, kas Vytautui visa tai padėjo padaryti, ar turi rėmėjų, ar neprieštaravo žmona. Iš pradžių žmona Lidija į vyro užmojus žiūrėjo skeptiškai, sakydavo, kad jis tik dėsto savo paveiksliukus ir žaidžia, bet vėliau jai patiko. Laukiamas ir jaudinantis susitikimas buvo 1986 m. rugsėjo 17 d., kai apsilankė S. Dariaus dukra Nijolė Dariūtė-Maštarienė. Nors apie tai Vytautas prasitarė tik vienam kitam pažįstamui, tačiau susirinko tokia minia alytiškių, kad tą susirinkimą reikėjo daryti prie namo, nes vidun visi netilpo.

Įsiminė vienas pagyvenęs kaunietis, politinis kalinys ar tremtinys, kuris atsiklaupė prieš trispalvę ir verkė, glostydamas ją, o paskui prabilo: „Aš visą laiką tikėjausi viešai pamatyti, ir štai matau Tave“. Kai jis atsikėlė ir apkabino Vytautą, tai ir šio akys sudrėko. Tokios akimirkos tikrai atstoja didžiausius pinigus. Pajunti, kad dirbai ne veltui. Ekspozicija veikdavo tik kai būdavo šilta, nuo gegužės iki spalio mėnesio. Beje, Dzūkijoje yra ir daugiau vietovių, kuriose – gyvas didvyrių atminimas. Kriokšlių kaime, netoli Varėnos, nuo 1983 m. kas treji metai minimos Dariaus ir Girėno žuvimo metinės. Dar 1933 m., žuvus lakūnams, buvo pasodinti du ąžuolai, tarp jų vėliau pastatytas didelis medinis kryžius.

Įsimintinais tapo 1987–ieji, kai Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizuotas mitingas Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo metinių proga. Ankstų rugpjūčio 23-osios rytą Vytautas jau buvo Vilniuje. Mašiną paliko užmiestyje, nes jautė, kad saugumas nesnaus. Visi mitingo dalyviai gavo po juodą kaspiną, kurį Vytautas išsaugojo kaip brangią relikviją. O po savaitės – skambutis rusų kalba Šaldytuvų gamyklos vadovams: imkitės priemonių prieš Burinską, kuris buvo mitinge.

Aukštas pareigūnas Vytautui aiškino: „Ką tu pridarei, tu uždarei kelius savo vaikams ir anūkams“. Šis atsakė: „Burinsku gimiau, juo ir numirsiu“. Tačiau vadovybė Vytauto nenuskriaudė ir viešai nepasmerkė. Tuometėje „Tiesoje“ buvo išspausdintas Jono Pangonio pasisakymas, smerkiantis tą mitingą. Susikūrus iniciatyvinei Alytaus Sąjūdžio grupei, į ją įstojo ir Vytautas, bet kai ten pamatė J. Pangonį, tokia Sąjūdžio sudėtis jam tapo nepriimtina. Į Sąjūdį įsijungė kartu su Dariaus ir Girėno ekspozicija, organizavo žymių žmonių grupę, kurioje buvo Jonas Balčiūnas – Lietuvos aviacijos istorijos draugijos pirmininkas, Vladas Kensgaila – aviakonstruktorius, lakūnas, Nijolė Dariūtė-Maštarienė, tautodailininkas G. Majorovas ir kt. Ši grupė 1987–1989 m. ruošdavo vakarones ir parodas miestuose bei miesteliuose, į kurias susirinkdavo daug žmonių. Iš viso buvo surengta 38 vakarai ir parodos. Parodoje Karo muziejuje apsilankė 60 000 žmonių (3). Vytautas turėjo „skrajojančios“ parodos variantą – viskas tilpdavo į „Žigulius“ (4). Vakaronių metu pavyko gauti įdomių eksponatų, susipažinti su įdomiais žmonėmis. Labai šiltai Vytauto Burinsko organizuotą grupę priimdavo Kaunas, Jonava, Anykščiai. Marijampolės kraštotyros muziejuje paroda veikė visą mėnesį, buvo pasamdytas gidas. Pradėta rinkti aukas Dariaus ir Girėno paminklo statybai. Nors surinkti 300 000 rublių ir nuvertėjo, bet pasiryžimas tą paminklą pastatyti buvo didelis (5).

Po pakilimo laikotarpio laukė nuosmukis ir sunkumai. Alytaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkės Nijolės Januškevičienės dėka Vytautas Burinskas gavo patalpas miesto centre Vilniaus g. 13. Antrame aukšte ketino įkurdinti muziejų, o rūsyje – kavinę. Kai žmonės lankydavosi sodo namelyje, reikėdavo ir kavos. Todėl nutarta, kad šalia muziejaus tiktų ir kavinė (6). V. Burinskas puikiai suvokė, kad privatus muziejus išsilaikyti negalės. Todėl reikėjo ieškoti kitų galimybių. Veiklai plečiantis, ruoštasi ir našlaičių prieglaudos steigimui – kad būsimi Dariai ir Girėnai turėtų kur mokytis. Manyta įkurti ir skulptūrų skverelį šalia „Skrydžio“ (7).

Tačiau prireikė trejų su puse metų, kol buvo suremontuotos avarinės patalpos, reikėjo daug lėšų ir darbo. Viską padėjo įveikti V. Burinsko – statybininko gabumai ir darbštumas. Architektė Veronika Mainelienė, pastetebėjusi Burinskų šeimos darbštumą, projektą padarė nemokamai. Padėjo nemažai gamyklų ir privačių asmenų, iš kurių gauta apie 10 000 rublių. Tačiau tik 1993 m. liepos 10 d. Šv. Angelų sargų parapijos klebonas, kun. P. Dumbliauskas pašventino muziejų. Tą dieną susirinko Lietuvos „daristai“, su kuriais švęstos įkurtuvės. Prie muziejaus veikė ir dailės salonas, kur būdavo rengiamos įvairios parodos. Keletą metų džiaugtasi atliktu darbu, tačiau virš galvos jau kaupėsi debesys. Tais laikais „Skrydžio“ kavinė buvo prestižinė Alytuje, čia lankydavosi ne tik miesto „tėvai“, bet ir Seimo nariai. Vis tik net ir kol truko remontai, privalėjo mokėti nuomą (tarp kitko, šis namas 1989 m. numatytas griauti, tačiau įkvėpė pastatui antrą gyvenimą. Dukart dėl neaiškių priežasčių neleista privatizuoti patalpų, nors turėjo pirmenybę kaip investavęs daugiau kaip 50 procentų jų vertės. Neleista privatizuoti net priestato, kurį Vytautas mūrijo savo rankomis (8). Šlifuoti savivaldybės koridoriai, rašyti pareiškimai ir prašymai, daug kartų tą klausimą svarstė miesto taryba. Kavinės pajamų neužteko patalpų išlaikymui ir šildymui. Vien tik per 1995 m. muziejaus ploto nuoma įvertinta 7 000 litų, todėl teko išjungti šildymą (9). Taip prasidėjo „Skrydžio“ nuosmukis. Per žiemą apledėjo ir nyko eksponatai. Vėl rašyti pareiškimai savivaldybei, vyko svarstymai ir jautėsi valdininkų abejingumas. Daugelis valdininkų iš vis nematę ekspozicijos, jų akyse Vytautas su savo problemomis buvo labai nepageidaujamas. Dalis politikų net neslėpė savo ketininimų „prichvatizuoti“ Burinsko kavinę. Norėdamas išlaikyti eksponatus prieinamus visuomenei, svarstė atidavimo galimybes Marijampolei, iš kurios pats Vytautas Burinskas kilęs (10). Tik 1996 m. padarytos nuolaidos muziejui, bet jau įbrista į skolas ir tik mero Dobilo Kurtinaičio dėka pavyko išlikti muziejui Alytuje. Eksponatai liko V. Burinsko nuosavybe, o patalpos perduotos Alytaus kraštotyros muziejui. Pastate Vilniaus gatvėje 13 nusižudžius 2 žmonėms, prisiminta, kad dar nuo pokario laikų jis buvo laikomas prakeikta vieta. Tarpukaryje antrame aukšte veikė kino teatras. Vytautas teigia, kad neteikia skaičiui „13“ ypatingos reikšmės. Tiesa, į kavinę veda 13 laiptelių, o prie baro stovėjo 13 kėdžių (jų vėliau nebeliko, sumažinus kavinės ploto dydį). Vienintelis nepatogumas, kurį Vytautas patyrė 13 numeriu pažymėtame name – dideli miesto savivaldybės užkrauti mokesčiai. Tačiau po antros savižudybės pakviestas kunigas pašventinti (11).

„Skrydžio“ muziejų gausiai lankė moksleivių ekskursijos. Muziejumi domėjosi ir pavieniai lankytojai. Sužinojęs apie ekskursijos atvykimą, Vytautas Burinskas mesdavo visus darbus ir atvažiuodavo specialiai į Alytų net iš kaimo, kur šiuo metu gyvena, kad supažindintų moksleivius su ekspozicija. Kai kuriems užsienio svečiams, besilankantiems Alytuje, tik viena vieta sukeldavo daugiau jausmų – „Skrydžio“ muziejus. Vytautas tik gailėdavosi muziejuje veikusios parodų salės, kuri dabar paversta saugykla. Tačiau net ir vėliau, praradus dalį patalpų, renginių tradicija išliko, tik jie vykdavo pačioje kavinėje: meno parodos, naujų knygų pristatymai. Pastaruoju metu Vytautas Burinskas į kolekcininkų klubus jau nevažinėja, bet kolekcija renkama toliau. Aišku, dabar originalių daiktų, susijusių su Dariumi ir Girėnu, nepasitaiko, viskas Kauno Karo muziejuje. Kaip teigė kolekcininkas, dabar daugiausia medžiojamos fotografijos, net ir laikotarpio po lakūnų žūties. „Skrydžio“ muziejuje saugoti 3 originalūs daiktai, tiesiogiai susiję su lakūnais: brezentinė lėktuvo skiautė, lėktuve buvęs vokas ir kortelė – bilietas, kurį nusipirkdavo norintys „palakioti“ su Dariumi ir Girėnu, kai šie rinko pinigus savo skrydžiui. Tačiau yra nemažai daiktų, susijusių su lakūnų šeimomis. Muziejuje saugoma metalinė „S“ raidė nuo paminklo, kuris buvo pastatytas Soldino miške, lakūnų žūties vietoje. Parvežta ir žemės iš Soldino. Eksponuojamas ir retas albumas su nuotraukomis, išleistas po žūties, pabuvojęs ir Sibire. Tą albumą Vytautui dovanojo buvusio Marijampolės burmistro žmona Stasė Maurukienė, su kurios šeima jis 15 metų (1941–1956) išbuvo Sibire (12). Akivaizdu, kad žmonės brangino didvyrių atminimą, jei vežėsi albumą kartu su savim į tremtį. Vytautas renka ne tik leidinius, straipsnius apie Darių ir Girėną, bet ir publikacijas apie save bei savo muziejų. Straipsnius apie save jis klijuoja į didelio formato albumą, pažymėdamas iš kokio laikraščio ar numerio paimta. Iš viso tokių straipsnių Lietuvos ir JAV spaudoje buvo apie 80. Kiti straipsniai telpa į 14 panašių albumų.

Kaip teigė kolekcininkas, nors lakūnu jis ir netapo, bet pagerbė didvyrių drąsą, ryžtą ir pasiaukojimą mūsų tautos labui.

Alytiškiai dažnai gali pamatyti jį gatvėje, visada kažkur skubantį, nepaprastai energingą, net ir sulaukus pagarbaus amžiaus. Niekada per gyvenimą nesurūkiusio cigaretės ir neišgėrusio taurelės žmogaus net žiemą negriebia ligos, jis vaikšto tiesus bei nepraradęs savigarbos.

Pasakojimą apie Vytautą galima baigti Justino Marcinkevičiaus įrašu atsiliepimų knygoje: „Pasigėrėtina, kad atsiranda žmonių, tokių, kaip Vytautas Burinskas, kurių dvasios sparnai tokie tvirti, o darbai tokie gražūs“.

2005 m. V. Burinskui teko išsikelti is patalpų „Skrydyje“. Savo bibliotekos dalį jis išdalijo, o likusius eksponatus perkėlė į savo namą kolektyviniame sode. Jo bibliotekoje dominavo meno leidiniai, knygas ženklindavo autografu ir įrašydavo numerį.

Literatūra:

1. Petrauskienė B. Lyg tie tėviškės vyturiai // Žvaigždutė. 1988. Nr. 7. P. 5.

2. Rutkutė V. V. Burinsko „Skrydis“ – „Lituanikai“ atminti // Ramovė. 1993. Nr. 41. p. 2.

3. Krušinskaitė R. Gyvenimas skirtas „Lituanikai“ // Lietuvos žinios. 2002. Nr. 97. P. 24.

4. Gečas S. Muziejus prasidėjo nuo kelio rodyklės // Liaudies kultūra. 1990. Nr. 5 – 6. P. 40.

5. Burinskas V. „Skrydis“ // Dainava. 2000. Nr. 1. P. 63.

6. Tubienė A. Nebiznieriškas vaizdelis // Aljansas. 1994. Nr. 6. P. 39 – 41.

7. Rimkus H. „Įgulos“ „Skrydžiui“ – sėkmės // Alytaus naujienos. 1993. Nr. 37. P. 2.

8. Pinkevičienė S. Jau šešiolika metų drauge su S. Dariumi ir S. Girėnu // Alytaus naujienos. 2000. Nr. 134. P. 5.

9. Kazlauskienė D. Skrydis į nežinią // Respublika. 1997. Nr. 4. P. 3.

10. Vedlugaitė E. Privataus muziejaus likimas – valdybos rankose // Lietuvos aidas. 1999. Nr. 14. P. 8.

11. Krušinskaitė R. Dažnos savižudybės – naujas ir žiaurus reiškinys Alytuje // Dainavos žodis. 2002. Nr. 25. P. 1.

12. Salys A. V. Burinsko aistra // TV savaitė. 2000. Nr. 28. P. 3.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas parengė ir išleido knygą „Praeities puslapiai“ (400 psl., gausiai iliustruota nuotraukomis). Gal neatsitiktinai savo leidybinę veiklą jis pradėjo ne nuo autorinės knygos, bet nuo partizano Antano Ambrulevičiaus prisiminimų (2008 m.). Išleidęs dvi savo autorines knygas (2009–2010 m.), šį kartą Gintaras tarsi sugrįžo prie prisiminimų žanro, imdamasis karininko Andriaus Vasiliausko (1915–1989) atsiminimų leidybos.

Istorikai dažnai žiūri į prisiminimus kaip į pusiau grožinę lektūrą, kritikuodami šį žanrą kaip pernelyg subjektyvų reiškinį. Prisiminimai irgi rašomi labai įvairiai, dažnai interpretuojant savaip ir to meto istorinius įvykius, autoriai imasi ir istoriko plunksnos, todėl dažnai neišvengiama ir klaidų. Kaip ten bebūtų, prisiminimų žanras irgi labai vertingas, jau vien kaip „žaliava“ mokslui. Dažnai tik atsiminimuose rasi reikiamų detalių, atspindinčių to laikmečio realijas. Aišku, dažnai tam tikri įvykiai, apie kuriuos norėtųsi, kad autoriai pasakotų daugiau, dėl įvairių priežasčių nutylimi, arba pateikiama per mažai medžiagos.

Andriaus Vasiliausko knygą „Praeities puslapiai“ sudaro 2 dalys: „Gyvenimo kelias prasideda“ ir „Gyvenimas ėjo tolyn“. Pirmojoje atsiminimų dalyje, rašytoje 1966–1981 metais, atsiskleidžia nelengva tarpukario Lietuvos gyvenimo realybė, kai norintieji siekti mokslo aukštumų ne visada galėdavo tai daryti. Antrojo pasaulinio karo pradžia tarsi yra ta skiriamoji riba, nuo kurios prasideda antroji atsiminimų dalis. Struktūriškai joje daug mažiau dalių. Pirmojoje dalyje vaizduojama daugiau įvykių, pasakojimas dinamiškesnis. Antrojoje dalyje jaučiama gyvenimo branda, žinojimas, ko nori. Antroji dalis parašyta po didžiausios Andriaus Vasiliausko gyvenimo tragedijos – žmonos mirties – per trumpą laiką: 1981 m. kovo 29 – balandžio 19 dienomis. Į šios knygos puslapius sugulė vieno žmogaus gyvenimo istorija. Unikali, nepakartojama, kaip ir pats žmogus. Tai, ką mielas skaitytojas iš jos pasiims, bus jo. Kiekvienas atkreips dėmesį į tai, kas jam svarbu. Iš šios, kaip ir iš kiekvienos asmeninės, istorijos galima pasimokyti įvairių gyvenimo dalykų. „Praeities puslapiai“ vertinga knyga ir tuo aspektu, kad joje aprašomas gyvenimas nuo 1920 iki 1981 metų, praktiškai ištisa epocha. Tad galima susidaryti objektyvesnį, platesnį įspūdį apie tų laikų gyvenimo peripetijas žiūrint paprasto žmogaus, Andriaus Vasiliausko, akimis.

Šią knygą verta perskaityti jau vien dėl etnografinės medžiagos. Gal neatsitiktinai kai kurie etnografai labai vertina panašaus pobūdžio knygas.

Skaitydamas tekstą apie kaimo muzikantą Bezduką nejučiomis prisimeni gerokai anksčiau vaizdingai Vinco Kudirkos aprašytą personažą, kuris grodavo savo paties pasidarytu instrumentu.

Andrius Vasiliauskas nemažai vietos skiria ir tragiškiems istoriniams 1938–1940 metų įvykiams. Lenkijos ultimatumo priėmimo nuotaikas geriausiai atspindi šie jo žodžiai: „Kiek buvo lūkesčių, kiek propaguota Vilniaus vadavimo idėja, kiek surinkta aukų tam reikalui. Dabar viskas žuvo. Pirmą kartą pajutau tokią širdgėlą ir pagalvojau: „Kam reikalinga Lietuvai kariuomenė, kuri negali apginti savo krašto ir turi atiduoti svetimiems tai, kas kiekvienam lietuviui brangiausia.“

Kaip žinome, po Lenkijos ultimatumo priėmimo sekė Klaipėdos įvykiai. Atkreipkime dėmesį, kad ne be reikalo autorius vartoja žodį „pasidavė“: „Ne vieną baugino isteriškos Hitlerio kalbos per radiją. Ar išliks maža valstybėlė, įsikūrusi Europos tautų kryžkelėje? Toks klausimas nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Žinoma, kariai buvo pasiryžę gintis iš paskutiniųjų. Ir štai Damoklo kardas pakibo virš Lietuvos. 1939 metų pavasarį Hitleris pasiuntė Lietuvos Vyriausybei ultimatumą, reikalaudamas grąžinti Klaipėdos kraštą. Vyriausybė pasidavė ir be jokio pasipriešinimo atidavė Klaipėdą. Ką ji galėjo padaryti? Kas galėjo ją užstoti?“

Aprašo jis ir 1939–ųjų rudens dalinės mobilizacijos įvykius: „Daug naktų tada praleidau be miego. Mūsų pulkas išaugo į diviziją. Teko skubiai apmokyti atsarginius, nes daugelis buvo užmiršę, kaip elgtis su sunkiuoju kulkosvaidžiu“.

Įdomiai aprašyta ir nelemtoji 1940 metų okupacija: „Kėdainius pirmieji jų daliniai pasiekė jau sutemus. Buvo birželio mėnesio vidurys. Kaip tada skurdžiai atrodė išgarsintoji Raudonoji armija! Kareiviai apsivilkę neaiškios spalvos palaidinėmis, kurios siekė kelius, apsiavę žemais bateliais, iki kelių apsivynioję „apmotkėmis“, ant galvos užsidėję suglamžytas „pilotkes“. Tuo tarpu Lietuvos kareiviai buvo gražiai aprengti. Vėliau Raudonosios armijos kariai klausdavo: „Nejaugi Lietuvos kariuomenėje visi karininkai?“

Dabar istorikai mėgsta padūmoti ir pasiginčyti, ar reikėjo priešintis 1940 metų okupacijai. Įprastinė ir dažniausiai istorikų kartojama maldelė, kad priešintis nereikėjo, nes esą pasvėrus visas galimybes rezultatai būtų buvę panašūs ar dar ir blogesni. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Mes puikiai žinome iš istorijos, kad po Antrojo pasaulinio karo Stalinas neinkorporavo į Sovietų Sąjungą nė vienos valstybės, taigi Lietuvos atžvilgiu šios politikos jis nebūtų keitęs. Valstybių sienas jis kaitaliojo, stumdė, perkeldinėjo tautas, bet atskirų valstybių jau nesigviešė. Prūsijos likimą analizuojantys neturėtų pamiršt, kad didelę dalį Prūsijos Lenkija atsiriekė sau dar viduramžiais, tačiau liūto dalį gavo jau iš Stalino, pasibaigus Antrajam pasaliniam karui. Greičiausiai pasipriešinimo atveju ir Lietuva po karo būtų gavusi dalį Prūsijos teritorijų. Dar tarpukariu sovietų diplomatai apie tai užsimindavo. Tarybų Lietuva gavo tik Klaipėdos kraštą.

Istorikai dažniausiai užmiršta, kad Lietuvos likimo korta žaidė ne tik didžiosios valstybės agresorės, bet ir Lietuvos politinis elitas, dalinai ir pati tauta. Tačiau tautą subręsti ir apsispręsti privertė tik 1940–1941 metų sovietų teroras. Iš Andriaus Vasiliausko teksto matome, kad Lietuvos kariuomenė buvo pasiruošusi pasipriešinimui. Nepamirškim ir sukarintų struktūrų, pavyzdžiui, Šaulių Sąjungos. Lietuvos kariuomenė iš tikrųjų buvo kuriama, modernizuojama, ugdoma pasipriešinimo dvasia, nes juk būta ir Nepriklausomybės kovų, taigi turinti tam tikras kovines tradicijas. Tačiau lemtingu momentu politikai nusprendė kitaip. Prezidentas Antanas Smetona pabėgo, net neįspėjęs gyventojų apie būsimą raudonąjį terorą, puikiai žinojo apie sovietų terorą 1939 metais užimtose Lenkijos teritorijose. Net ir naciai, traukdamiesi, įspėjo savo gyventojus, kas jų laukia, todėl dalis suspėjo pasitraukt, nors ir traiškomi sovietų tankų. Gynybinės linijos nekūrė, kadangi agresoriai buvo iš visų pusių, skirtingai nuo Suomijos. Ir geopolitinė Lietuvos padėtis labai skyrėsi nuo Suomijos. Net jei ir būtų įvykęs Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių 1939 metų rugsėjį, tai Vokietija tikriausiai būtų okupavusi visą Lietuvos teritoriją. Kadangi teritorija strategiškai buvo net svarbesnė Vokietijai, nei Sovietų Sąjungai. Tas neabejotinai būtų turėjęs įtakos Antrojo pasaulinio karo eigai. Jei Vokietijos kariuomenė būtų pajudėjusi ne iš Rytprūsių, bet iš Lietuvos, tai Leningradas greičiausiai būtų kritęs. Nes 1941 metų viskas iš tikrųjų buvo pastatyta ant žaibiško karo kortos. Aišku, visi supranta, kad lietuviui vokietis buvo ne brolis, o rusas ne tėvas. Taigi ir vokiška okupacija Lietuvai nebūtų buvusi saldi, greičiau dauguma gyventojų būtų nusiteikę prieš vokiečius. Didesnis kolaboravimas su naciais būtų buvęs tik tuo atveju, jei jų politika lankstesnė tautybių atžvilgiu, suteikta Lietuvai platesnė autonomija.

Antano Smetonos kvailumu nereikėtų kaltinti, greičiau nesiorientavimu politinėje situacijoje. Sprendimas nesipriešinti ko gero buvo priimtas remiantis Pirmojo pasaulinio karo patirtimi, manant, kad po karo viskas kaip nors išsispręs. Deja, Antrojo pasaulinio karo baigtis buvo visai kitokia. Dalį valstybių amerikiečiai išgelbėjo nuo raudonojo teroro. Tačiau pažiūrėkime kokias. Tokias, kurias net ir naciai vertino, nes iš tikrųjų prancūzų padėtis nacių okupacijos laikais skyrėsi ir nuo lenkų ir nuo lietuvių, jau nekalbant apie žydus. Neneigiu smetoninės Lietuvos ūkinės, kultūrinės ir dvasinės pažangos bei pakilimo. Tačiau valstybės likimą nulėmė būtent nesipriešinimas. Pasvėrus realias Lietuvos kariuomenės galimybes, neatrodo, kad jis būtų tik simbolinis, kaip kai kurie istorikai bando įpiršti. Raudonoji armija 1940 metais dar tikrai nebuvo tokia, kuri iki Berlyno galėtų nueiti. Ar ne Suomijos karas stipriausiai suklaidino vokiečius? Ir tikrai ne tas pats, kad po 1944 metų Lietuva būtų buvusi socialistinė valstybė ar Sovietų Sąjungos sudėtyje. Istoriniai įvykiai Lietuvai nebuvo palankūs, to pasekmėje valstybė buvo stipriai sovietizuota.

Daugiau informacijos: http://punskas.pl/?p=9759

Nuotraukose:

1. A. Vasiliauskas

2. Knygos viršelis

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Zenonas Gramackas gimė 1947 m. Alytuje. Mokėsi Alytaus 2-oje vidurinėje mokykloje. 1970 m. baigęs studijas Kūno kultūros institut grįžo į gimtąjį miestą ir pradėjo dirbti Sporto mokykloje. Ugdė stalo tenisininkus Simne, dirbo kūno kultūros mokytoju Santaikos vidurinėje mokykloje.

1971 m., dėl puikių organizacinių gebėjimų, pakviečiamas dirbti Alytaus komjaunimo komiteto sekretoriumi, tačiau su sportu nesiskiria – organizuoja daug stalo teniso turnyrų, puoselėja įvairias sporto šakas, ieško rėmėjų.

Alytuje pastačius ir atidarius Sporto rūmus, juose dirba sporto organizatoriumi, vėliau vadovauja plaukimo baseinui. 1982–1992 m. – Sporto rūmų direktorius.

1994 m. įgyja tarptautinę stalo teniso teisėjo kategoriją. Teisėjauja Pasaulio ir Europos čempionatuose, universiadoje, daugelyje tarptautinių turnyrų.

Penkerius metus dirbo Alytaus rajono savivaldybės administracijos sporto organizatoriumi. Trejus metus vadovauta ir Alytaus rajono sporto centrui.

Z. Gramackas yra Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apskrities vykdomasis direktorius, Alytaus apskrities sporto tarybos pirmininkas, Lietuvos sporto padalinių vadovų asociacijos valdybos narys (daug dirba sporto įstatymų leidybos srityje), Tarptautinės stalo teniso federacijos kolekcininkų klubo tikrasis narys, Lietuvos stalo teniso asociacijos teisėjų valdybos narys, tarptautinės kategorijos teisėjas (trečią dešimtmetį renkamas į geriausių Lietuvos stalo teniso arbitrų dešimtuką), Lietuvos kūno kultūros ir sporto žymūnas.

Zenonas potraukį sportui, kaip ir daugelis jaunų žmonių, pajuto besimokydamas vidurinėje mokykloje. Draugavo su įvairiomis sporto šakomis, tačiau jo palankumą ir ištikimybę visam gyvenimui išsikovojo stalo tenisas. Dar būdamas moksleivis laimėjo ne vieną medalį respublikinėse varžybose. Tapęs diplomuotu treneriu, sėkmingai ugdė stalo tenisininkus. Būdamas geras sporto organizatorius, padėjo tobulėti, siekti puikių rezultatų, skinti pergales įvairių sporto šakų atstovams.

„Dirbu pagal galimybes. Galbūt kai kam ir nepatinka, kad per daug padarau. Visada sakiau, jog dirbu ne kategorijoms, ne planams, ne politikams, o žmonėms. Kai žmonės patenkinti mano organizuotu renginiu, kai džiaugsmu švyti jų veidai – man maloniausia. Laimingas ir tuomet, kai teisėjauju, pavyzdžiui, pasaulio čempionate ar pasaulio taurės renginyje, kurio finalinio susitikimo prizinis fondas – 120 tūkstančių dolerių. Tai yra mano garbė, mano svarbus laimėjimas,“ – sako tarptautinės kategorijos teisėjas Z. Gramackas.

Kolekcionavimu Zenonas susidomėjo, kai ėmėsi padėti šio pomėgio pagautiems žmonėms. Į jį, tuometį Sporto rūmų direktorių, kreipėsi būrelis filatelistų, numizmatų ir kitų kolekcininkų, prašydami skirti rūmuose kokį nors kampelį sekmadieniniams bendraminčių susiėjimams.

Sporto rūmų bazė buvo didelė, čia treniruotis ar į varžybas atvykdavo įvairios SSRS rinktinės. Dovanų atveždavo gairelių, ženkliukų, kitų suvenyrų su sporto atributika. Ir taip prie rūmų direktoriaus pamažu ėmė sėlinti kolekcionavimo aistra.

Beje, 2006 m., po ilgos pertraukos, Zenono iniciatyva šis klubas – atkurtas. Iš pradžių Z. Gramacko vadovaujami (jis yra Alytaus kolekcininkų klubo, vienijančio 40 tikrųjų narių, prezidentas) kolekcininkai kas sekmadienį rinkdavosi Alytaus rajono kultūros centre (Kepyklos g. 17), paskui – kaip ir senais laikais – vėl Sporto rūmuose, o dabar – miesto stadione. Pasak Z. Gramacko, vienas iš kolekcininkų klubo tikslų – sudominti šiuo pomėgiu, pritraukti kuo daugiau žmonių. „Tai, ką renki, – strateginė valiuta, geriausias investavimo būdas. Verčiau jau investuoti į vertės neprarandančius daiktus, nei pinigus laikyti banke,“ – sako Zenonas. O štai vertingiausioms kolekcijoms laikyti bankas – pati tinkamiausia vieta. Tuo jis įsitikino, kai prieš kurį laiką buvo apvogtas: išnešti ne tik pinigai, bet ir vertingi eksponatai. Žinoma, pačiam klubo prezidentui kolekcionavimas pirmiausiai yra hobis, o ne apdairi, tikslinga investicija.

Zenono iniciatyva kolekcininkų klube rengiamos ir parodos, jų suorganizuotos jau 6 (fotoaparatų, monetų, popierinių pinigų, katalogų, šaltųjų ginklų, filatelijos).

Z. Gramacko stalo teniso atributikos kolekcija eksponuota ir Šveicarijoje, Lozanos olimpiniame muziejuje. Beje, tarptautinė stalo teniso federacijos kolekcininkų asociacija, kuriai priklauso ir jis, priima ne bet kurį, reikia parodyti ką turi.

Taip pat Zenonas garsėja kaip kolekcininkų parodų organizatorius – vien DnB NORD banke jų buvo surengta jau apie 40.

Zenono kolekcijoje yra daug temų. Jam pagrindinė – tai stalo teniso atributika. Vien ženkliukų jis turi surinkęs 2 000 skirtingų. Šis rinkinys buvo trečias SSRS, dabar – šeštas Europoje. Beje, renka ir kitus ženkliukus sporto tematika. Kai kurie ženkliukai turi savo kainą. Įdomu, kad nusipelniusio sporto meistro ženkliukas kainuoja 500 litų, o nusipelniusio sporto trenerio – 200. Tačiau Zenonas juokauja, kad jam pačiam vienas iš brangesnių – tai tarptautinės stalo teniso kategorijos teisėjo ženkliukas. Brangus ne dėl savo kainos, kuri yra tik 20 eurų, bet dėl teisės jį nešioti.

Renka ir šiuolaikines jubiliejines progines monetas, turi ir nemažą filatelijos kolekciją. Iš filatelijos paminėtina beveik pilna senosios Lietuvos pašto ženklų kolekcija. Turi jis ir brangiuosius pašto ženklus. Jo teigimu – turimas Vaitkus – tikrai originalas, nes įsigytas dar prieš 15–20 metų, kada nebuvo tokių didelių galimybių padirbinėtojams. Taip pat renka ir šiuolaikinius pašto ženklus, daugiausiai sporto tematika. Didelė jo vokų kolekcija – 2 000 švarių ir antspauduotų.

Zenonas šeimoje visada stengėsi būti visiškai savarankiškas. Net mintyse nepuoselėjo troškimo, kad žmona apie jį šokinėtų, paslaugiai patarnautų. Puikiausiai suprato, kad rūpesčių jai pakanka – juk šeimoje augo trys sūnūs. Važiuodavo į užsienį – niekas kitas jo lagaminų nekrovė, gardesnių produktų neieškojo.

Pasigaminti valgį ne tik ne problema, bet ir didžiulis malonumas: kepdamas, virdamas jis gerai atsipalaiduoja. Kulinarija – dar vienas pomėgis, kurį galbūt nulėmė ir prigimtis – juk tėvas buvo puikus kulinaras, konditeris. Zenonas ypač mėgsta gaminti sriubas. Ir jas valgyti – net tris kartus per dieną.

Visi trys sūnūs nemažai laiko gyveno Danijoje. Du ir dabar likę Kopenhagoje. Vyriausias Irmantas ankstyvojoje jaunystėje – puikus plaukikas, PDG daugiakovės Lietuvos komandų varžybų prizininkas, Lietuvos jūrų daugiakovės čempionas, gyvena ir dirba Alytuje.

Z. Gramackas šypsosi: pernai fiziškai pajuto turįs širdį. O atmintis kuo puikiausia: kai planuojant renginį būtini, pavyzdžiui, dvidešimt punktų, jis neužsirašinėja – ir taip viską prisimena. Gyvenime pas medikus nesilankė, tik turėjo didelę traumą: iš trečio aukšto nukritęs ant betono. Sveikata nesiskundžiantis ir energijos nestokojantis Zenonas tikisi dar gerokai padirbėti, nemažai nuveikti. Jo svajonė – kad Alytuje būtų įsteigtas sporto muziejus.

„Sukaupta patirtis – tai mano bankas. Juo naudojuosi įgyvendindamas savo sumanymus. Kai patyrimo, žinių pačiam nereikės, mielai konsultuosiu kolegas. Nebijau išsakyti nuomonę, pakovoti už savo tiesą, nors tai daug kam nepatinka.

Žmogaus metai – ta tik skaičiai, statistika; nuo jų reikia nusigręžti – tai sumažina įtampą, skatina siekti to, kas dar nepasiekta, įgyvendinti suplanuotus sumanymus“, – sako Z. Gramackas.

O svarbiausia – neišduoti esminiai gyvenimo ir vertybiniai principai, įskiepyti dar tėvų, – būti sąžiningu, atsakingu, laikytis duoto žodžio, neapvilti kitų žmonių pasitikėjimo.

2007 m. Alytuje vyko renginiai, skirti Lietuvos stalo teniso asociacijos 80-mečiui. Pirmiausia Z. Gramackas Alytaus sporto ir rekreacijos centre suorganizavo šventę paminėti LSTA 80-metį. Zenonas paprašė asociacijos vadovų šią šventę surengti Alytuje, kuriame ir pradėjo skleistis garsių tenisininkų meistriškumas. Pastačius Sporto rūmus, atsirado galimybė organizuoti įvairius stalo teniso renginius. Todėl asociacijos vadovai ir sutiko, kad ši reikšminga šventė būtų paminėta Alytuje. Šventės metu veikė ir paroda, kuri vėliau eksponuota ir DnB NORD banke.

Buvo eksponuota gausi šio sporto atributika – ženkliukai, pašto ženklai, atvirlaiškiai, medaliai, suvenyriniai stalo teniso kamuoliukai, raketės, ankstesnių laikų sportininkų meistriškumo, teisėjų kategorijų ženklai, įvairūs teisėjų atributai, gairelės, įdomius, reikšmingus įvykius menančios nuotraukos, leidiniai, stalo teniso čempionatų akreditacinės kortelės, katalogai, iš kurių sportininkai renkasi įvairių firmų gaminamą inventorių, daug kitų įdomių dalykų.

Neliko pamiršti ir neįgaliųjų stalo teniso akcentai – tai patvirtino ir parodos atidaryme dalyvavęs Alytaus neįgaliųjų sportinio sveikatingumo klubo „Viltis“ vadovas, Atėnų paraolimpinių žaidynių prizininkas, lengvaatletis Algirdas Tatulis.

Savo asmeninio jubiliejaus proga Zenonas surengė parodą DnB NORD banko Alytaus klientų aptarnavimo skyriuje. Alytiškis entuziastas čia eksponavo savo surinktus Lietuvos sportininkų, trenerių, sporto organizacijų, visuomenininkų apdovanojimus, Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento prie Vyriausybės ir olimpinio komiteto, kai kurių draugijų aukščiausius apdovanojimus.

Jubiliejaus proga Z. Gramacką pagerbė ne viena organizacija. Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės už nuopelnus Lietuvos sportui apdovanojo Sporto garbės komandoro ženklu, Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“ – aukščiausiu apdovanojimu – Garbės ženklu, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas – Aukso žvaigžde ir dailiame futliare – pergamente išrašyta Piere Coubertino „Odė sportui“. Lietuvos stalo teniso asociacija, Lietuvos sporto padalinių vadovų asociacija, Alytaus apskrities viršininko administracija sukaktuvininkui įteikė Padėkas už nuoširdų ilgametį darbą.

2012 m. vasario mėnesį Zenozas Gramackas organizavo net 2 parodas. Vasario 16-osios – Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos – išvakarėse Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidaryta paroda „Nepriklausomos valstybės kūrimo liudijimai“. Parodoje eksponuojami Alytaus kolekcininkų Zenono Gramacko, Virginijaus Oželio, Gintauto Šapokos, Gintaro Lučinsko, Juozo Kazlausko, Zeniaus Kelminsko, Vidos Veličkienės, Algimanto Antanavičiaus ir Giedrės Bulgakovienės XIX–XX amžiaus unikalūs eksponatai: knygos, spaudiniai, fotografijos, sporto atributika, pašto ženklai, pinigai, apdovanojimai bei kt. Atidarant šią parodą dalyvavo Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas Dobilas Kurtinaitis ir tarybos sekretorius Tomas Būdelis. Mero pavaduotojas padėkojo Alytaus kolekcininkams už gražią parodą, o bibliotekos darbuotojams – už tai, kad nepavargsta rengti tokias eksponatais turtingas parodas. Kalbėdamas D. Kurtinaitis pasveikino susirinkusiuosius Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga ir prisiminė 1928 metus, kada Alytaus miesto bendruomenė, minėdama kuklią sukaktį, Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmetį, pastatė Laisvės Angelo paminklą ir pasiūlė susirinkusiems jau dabar pradėti mąstyti apie tai, kaip po šešerių metų Alytaus miestas įamžins Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines.

2012-ųjų vasario 20 d. DNB banko Alytaus klientų aptarnavimo skyriuje buvo atidaryta faleristikos ir numizmatikos paroda, skirta žiemos olimpinių žaidynių Albervilyje ir vasaros – Barselonoje 20-mečiui. Jos atidaryme dalyvavo Kalgario olimpinė čempionė slidininkė Vida Vencienė ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose IWAS pasaulio žaidynių sidabro medalio laimėtojas disko metikas Algirdas Tatulis. Parodoje eksponuojami Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos (LOKA) narių Zenono Gramacko ir Rimanto Džiauto asmeninių kolekcijų eksponatai.

www.alytausnaujienos.lt nuotr.

Nuotraukoje: Z. Gramackas

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas paskutinius keletą metų visus džiugina savo naujomis knygomis. Dalis knygų pasirodė ne tik jo, kaip leidėjo, iniciatyva, bet ir jo parengtos. Apie 1941 metų įvykius – tai jau antroji, tiksliau sakant, – trečioji autorinė jo knyga, nes apie 1941 metų Birželio sukilimą pasirodė net dvi versijos (2009 ir 2011 m.), antroji išleista kiek papildyta.

Susipažinus su G. Lučinsko išleistų knygų sąrašu akivaizdu, kad dominuoja karo tema. Apie Antrojo pasaulinio karo įvykius pastaruoju metu pasirodo vis daugiau knygų. Tokį susidomėjimą galima laikyti tam tikru fenomenu. Taip teigia ir Viktoras Suvorovas. Atrodytų, kam šiandien gali būti įdomus tas karas, jau tiek metų praėjo, žmones užgulę įvairūs kiti rūpesčiai, problemos. Tačiau susidomėjimas ne tik neblėsta, bet ir kyla.

G. Lučinskas naujausią savo knygą pavadino „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ (2011, 256 psl., tiražas 1 000 egz.). Galima svarstyti, ar visiškai tinkamas terminas „nusikaltimai“ apibūdinti, tam kas vyko. Gal geriau sakyti „žudymo mašina“. Kaip ten bebūtų, vokiška žudymo mašina ir buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Vokietija pralaimėjo minėtąjį karą. Aišku, ne vienintelė, ne svarbiausia, bet kadangi knygoje įvykiai sukasi būtent apie šią problemą, tai pabandykime trumpai apibūdinti vokiškas žudynes. Iš jų aiškėja, kaip aukštai vokiečiai save vertino, jei už vieną nužudytą vokiečių kareivį būdavo nužudoma 100 lietuvių, už karininką dar daugiau. Tiesa, ne visur jie laikėsi šitos taisyklės, nes kaimų vietovėse tiek žmonių sugaudyti nužudymui dėl objektyvių priežasčių jie negalėjo, pasitenkindavo ir mažesniu skaičiumi. Žudoma buvo ir vėliau, dar 1942 metais lietuviška spauda rašydavo apie tokio pobūdžio akcijas, bet pabrėždavo: sušaudyta tiek ir tiek, daugiausiai lenkų. Matomai nors truputį suvokė, kas juos su gėlėmis pasitiko. Toks žiaurus elgesys labai sumenkino vokiečių galimybes laimėti karą, nes atstūmė vietinius gyventojus nuo rudųjų „išvaduotojų“. Objektyvumo dėlei tenka pripažinti, kad 1944 metais fronto linija vėl ėjo per tas pačias vietoves Lietuvoje, tačiau vokiečiai taip žiauriai jau nesielgė.

G. Lučinsko knygos įvade neatsitiktinai užsimenama ir apie 1941 metų sovietų nusikaltimus Lietuvoje: „Besitraukiančios Raudonosios armijos ir sovietinių represinių struktūrų įvykdyti nusikaltimai buvo didesni ir skaudesni (nukankino 76 politinius kalinius Rainiuose (Telšių apskr.), sušaudė apie 400 Pravieniškių darbo stovykloje įkalintų žmonių, Panevėžyje nužudė 19 cukraus fabriko darbininkų, 3 gydytojus chirurgus ir medicinos seserį, žudė žmones Pažaislyje (prie Kauno), Juodupėje (Rokiškio apskr.), Zarasuose ir kitur, jie tarsi nustelbė analogiškus vokiečių okupantų veiksmus ir tai turėjo didelę reikšmę būsimų politinių įvykių raidai.“

Analizuojant vokiečių žudynes visada prieš akis iškyla sovietų analogas. Turbūt niekas dar nėra objektyviai įvertinęs, kuris iš šių dviejų mirties fabrikų dirbo didesniais apsisukimais. Manau, kad labai teisingai sovietinį mirties fabriką apibūdino bibliofilas, kolekcininkas ir politinis kalinys Kazimieras Skebėra, kada jis, neiškentęs tardytojo kankinimų prašosi geriau nužudomas (vieno kankinimo metu bandęs ir muštis su enkavėdistais) ir gauna iš tardytojo labai prasmingą atsakymą, kad nužudyti tokį liaudies priešą tai būtų pernelyg lengva, vaikiška, o dar ir kulką nužudymui gamino tarybiniai žmonės, kulka pernelyg brangi, kad ją galima būtų eikvoti tokiam reikalui. Liaudies priešams naikinti mes turime kur kas geresnę priemonę – lagerius, kur tu palengva mirsi, dirbsi atiduodamas visas savo jėgas. Ir tikrai, šiuose žodžiuose ir slypi tiesa apie sovietinę žudymo mašiną. Tūkstantmetė rusiška žudymo ir naikinimo sistema buvo kur kas tobulesnė nei vokiška. Lietuviams nesibaigiantis mirties kelias per pusnynus vaiduokliškai spindinčioje mėnulio šviesoje, aršiai lojant sargybinių šunims ir žvilgant durtuvams prasidėjo ne 1940 metais, bet XVII amžiuje ar net anksčiau. Tiesa, vokiška žudymo sistema irgi siekia tūkstantmečius (pagonių naikinimas), bet ji buvo sustabdyta per Žalgirio mūšį. Vėlesnių laikų vokiškus mirties fabrikus, kai baroko kultūra irgi tapo barakų kultūra, analizuoti irgi sudėtinga, nes matome ir labai brutalaus elgesio su kaliniais ar karo belaisviais, neefektyvų darbo jėgos panaudojimą, o iš kitos pusės taip pat milžinišką skaičių karo belaisvių paleidimą laisvėn. Lietuviai ūkininkai galėjo pasiimti po vieną karo belaisvį darbams. O štai maskoliška skerdykla dirbo be pertraukų ir vis didesniais apsisukimais. Istorikai stalinizmo apologetai dažniausiai pamiršta, kad iš esmės Stalinas dviračio neišrado. Jis tik pratęsė ir patobulino carų vykdytą politiką. Būdamas puikiai išsilavinęs, apsiskaitęs ir iš kitos pusės kriminalistų autoritetas, jis mokėjo valdyti savo valstybę, visa galva lenkdamas savo gabumais kitus to laikmečio politikus. Skaitant apie 1917 metų įvykius akivaizdu, kad ir ten nieko naujo, tos pačios nukirstos galvos, užmautos ant stulpų, visai kaip lietuviškų miestų vaizdai po maskolių užpuolimų. Mažai išlikę lietuviškų mūrinių pilių, bet jų yra, nes Lietuva jas statė ten, kur labiausiai reikėjo: gynybai nuo maskolių ir totorių. Aišku, silpstant valstybei, nedidelės pilių įgulos nusileisdavo gausesniems priešams. Šiandien jau žinoma, kad Ivanas Žiaurusis buvo skaitęs metraščius apie Drakulą ir ne tik įgyvendino jo idėjas, bet net ir viršijo. Kiti carai irgi stengėsi neatsilikti. Maskvos valstybės fenomenas glūdi ne jos užkariavimuose. Stebėtis reikia kuo kitu. Būtent tuo, kad nukariavę daugybę valstybių, jie per palyginti trumpą laiką sugebėjo sumaskolinti kitas tautas. Štai čia jų fenomenas. Tai dėl to carizmas draudė lietuvišką spaudą, o įžvalgusis Stalinas taip stengėsi kuo daugiau žmonių represuoti, maišyti tautų katilą (naciai represavo tik 1 procentą savo valstybės gyventojų, o sovietai – 30 procentų). Štai kodėl iš esmės visur būdami okupantai, jie jaučiasi tarsi šeimininkai. Būtent dėl šitos priežasties, kada 1990 metais žlugo komunistinė sistema, Rusijos imperija nežlugo. Pilnai sumaskolinti nepavyko tik imperijos pakraščių, kai kurių vėliausiai okupuotų valstybių.

Palyginkime tokį dalyką kaip nacistų ir sovietų pašto ženklai Antrojo pasaulinio karo tematika. Vermachto ženkluose yra karo vaizdų, griuvėsių. Na, bet tokių vaizdelių, kaip sovietiniuose, ten tikrai nepamatysi. Kaip durtuvu skerdžia, pribaiginėja vokiečių karį. Skirtumai akivaizdūs. Tarybinė spauda ragino: „Žudykite juos kaime ir mieste, lauke ir miške. Nepraleiskite nė vieno traukinio su bėgančiais vokiečių kolonistais, nė vienos automašinos, nė vieno vežimo! Nė vienam vokiškajam kolonistui neleiskite pabėgti gyvam iš Lietuvos. Visur naikinkite vokiečius.“ (1) Šie raginimai buvo įvykdyti su kaupu.

Knygos pradžioje pratarmės vietoje įdėtas doc. dr. Sigito Jegelevičiaus tekstas, pavadintas „Karo veiksmų aukos ar karo nusikaltimai“. Kaip teigia istorikas, „alytiškis Gintaras Lučinskas, keliolika metų rinkdamas informaciją apie Vermachto karo nusikaltimus Dainavos krašte pirmąją karo savaitę, visuomeniškai bent vienoje srityje nuosekliai atliko tą darbą, kurį kadaise turėjo atlikti sovietinė Ypatingoji komisija, o kaimynai dirbo dešimtmečiais. Užsispyrimo ir atkaklaus darbo rezultatas – ši knyga, kurioje sukaupta šimtai pavardžių žmonių, žuvusių ar specialiai nužudytų pirmosiomis karo dienomis, papasakota daugybė istorijų. Tai ir sudaro šio leidinio išliekamąją vertę.“ Straipsnio pabaigoje S. Jegelevičius teigia, kad „šiandien apie Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžios įvykius žinome nepalyginamai daugiau nei prieš 20–22 metus. Prie to žinojimo išplėtimo prisideda ir Gintaro Lučinsko knyga. Bet rytoj jau vargu dar ką nors naujo sužinosime.“ Manau, kad ateityje dar sužinosime daug naujo šia tema, nes susidomėjimas tik didės, o tas skatins tyrinėjimus. Aišku, pasirodys ir daug dezinformacijos.

Lietuvos civilių gyventojų nuostolius ir aukas lėmė Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo veiksmai Lietuvos teritorijoje. Lietuva kaip valstybė šiame kare nedalyvavo, nes karo išvakarėse, 1940 m., ji buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota. Todėl Lietuvos gyventojai žuvo dviejų kariavusių imperialistinių valstybių ir jų kariuomenių ginkluotoje konfrontacijoje kaip nacių Vokietijos agresijos prieš Sovietų Sąjungą nekaltos aukos. Vokietijos reicho kaimynystėje buvusi Lietuva karo arena tapo nuo pat pirmųjų Vokietijos agresijos akimirkų 1941 m. birželio 22 d. rytą. Į Lietuvą įsiveržė didžiulė Vokietijos kariuomenė: visa „Šiaurės“ armijų grupė ir „Centro“ armijų grupės dalis – iš viso daugiau kaip 40 divizijų, apie 700 000 karių. Įsiveržę vokiečių kariai sutiko labai silpną Raudonosios armijos pasipriešinimą. Smarkesnės kautynės įvyko ties Alytumi, Kelme,

Raseiniais, Ariogala, Kauno apylinkėse ir kitur. Nuo karo veiksmų labiausiai nukentėjo Alytaus, Raseinių ir Tauragės apskritys. Įžengus į Lietuvą Vokietijos kariuomenei vyriausiojo vokiečių armijos vado atsišaukime į lietuvius paskelbta apie karinės valdžios įvedimą. Atsišaukime Vokietijos kariai pristatyti kaip „draugai ir gelbėtojai nuo bolševikų jungo“, nešą laisvę ir grąžiną „žmogiškas gyvenimo sąlygas“. Tačiau griežtai pareikalauta atiduoti ginklus, pranešti apie pasislėpusius sovietų karininkus, kareivius, bolševikų komisarus. Grasinta sušaudyti tuos, kas slėps sovietų karius, ginklus, amuniciją ir kitokią Raudonosios armijos ir SSRS nuosavybę arba ją pasisavins, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu. Vis dėlto vokiečiai kai kur elgėsi ne kaip laukti „išvaduotojai“, o kaip žiaurūs ir brutalūs okupantai, per nepilną savaitę trukusius karo veiksmus prieš nekaltus civilius gyventojus jie įvykdė žiaurių masinių smurto akcijų. Okupuodami Lietuvą vokiečiai ją traktavo kaip sudedamąją Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, todėl nepaisant draugiškų politinių pareiškimų, ir elgtis turėjo kaip priešo teritorijoje. Bet kokie priešiški civilių asmenų veiksmai prieš kariuomenę, jos atstovus ir aptarnaujantįjį personalą turėjo būti baudžiami griežčiausiomis priemonėmis vietoje, netgi sunaikinti užpuolėją. Vietovėse, kuriose kariuomenė būdavo klastingai užpulta, jei aplinkybės neleido greitai išsiaiškinti atskirų kaltininkų, bataliono vadas arba vyresnysis karininkas turėjo teisę tučtuojau imtis kolektyvinių prievartos priemonių. Yra žinoma keletas tokių okupantų vokiečių Lietuvoje įvykdytų kolektyvinės bausmės akcijų. Birželio 23 d. vokiečiai sudegino Ablingos kaimą (Kretingos apskr.), nužudė 42 šio ir kaimyninio Žvaginių kaimo gyventojus. Žudynės vykdytos ir Švendūnos kaime (Raseinių apskr.), kur birželio 23 d. sušaudė 11 vyrų, o kaimą sudegino. Knygos autoriui žinoma, kad Dzūkijoje žudynės įvykdytos Seinų (Lazdijų vls. Seimeniškių ir Verstaminų k., Šventežerio vls. Kirciliškės k.) ir Alytaus apskrityse (Simno vls. Padusio k., Miroslavo vls. Balkasodžio ir Cigoniškių k.) bei Alytaus mieste. Civilių gyventojų pavieniai ar grupiniai nužudymai vyko visoje Dzūkijoje. Šios civilių gyventojų žudynės – tai vokiečių okupantų karinių struktūrų įvykdytos represinės „atsiskaitymų“ (keršto) akcijos, kurias išprovokavo raudonarmiečių ar sovietinių aktyvistų išpuoliai prieš vokiečių karius. Jie įvykdyti iš pasalų, neaiškiomis aplinkybėmis. Literatūroje ir archyviniuose šaltiniuose galima rasti duomenų, jog kitose vietovėse žmonių žudynes išprovokavo tai, kad kai kurie vyrai buvo apsiginklavę sukilėliai ir vokiečių palaikyti ginkluotais priešais. Už patirtus nuostolius mūšių lauke vokiečiai nekeršijo. Per trumpą karo veiksmų Lietuvoje laikotarpį, laimei, vokiečių keršto akcijų neįvykdyta daug, jos buvo pavienio ar lokalinio pobūdžio. Vokiečių arogancija, brutalus jėgos naudojimas, įkaitų šaudymas už Raudonosios armijos karių išpuolius, atstūmė Lietuvos gyventojus nuo didesnio kolaboravimo su nacistais. Atsiminimai, publikacijos, archyvinė ir kita medžiaga pateikta chronologiniu principu. Prieduose pateikti Seinų (Lazdijų) ir Alytaus apskrityse pirmomis karo dienomis bombardavimų metu žuvusių ir vokiečių karių keršto akcijų metu nušautų asmenų sąrašai.

Jau tapo tradicija, kad savo knygose autorius įdeda ne tik rėmėjų sąrašą, bet ir sąrašą savivaldybių, kurios atsisako paremti Dzūkijos istorijai svarbius leidinius. Ne išimtis ir ši knyga, į kurios juodąjį sąrašą pateko Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonų savivaldybės.

Šaltinis: 1 Neleiskite vokiečiams gyviems pasprukti iš Lietuvos // Už Tarybų Lietuvą, 1944, nr. 9 (69), p. 2.

Rimo Paskausko nuotr.

Nuotraukose: Alytaus vaizdai 1941 m.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Šiais metais minime legendinio Lietuvos katalikų pogrindžio periodinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ 40-metį.

Šis 1972 m. Simne Sigito Tamkevičiaus iniciatyva pasirodęs leidinys keldavo daug problemų to meto sovietinės imperijos režimui, kuris tuo metu kaip tik ieškojo kompromiso su Vakarų demokratinėmis valstybėmis ir buvo pasirašęs žmogaus teisių susitarimus. Todėl žinios apie KGB represijas prieš tikinčiuosius, ypač pasiekiančios Vakarų pasaulio informacines priemones, transliuojamos ir radijo kanalais, buvo tikrai neparankios ir nenaudingos sovietų režimui. Ta proga norėčiau pristatyti vieną iš pogrindžio lietuviškos periodinės spaudos organizatorių – kunigą Praną Račiūną.

1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje gimė kunigas, bibliofilas ir kolekcininkas, politinis kalinys, visuomenininkas P. Račiūnas. Besimokydamas Marijampolės marijonų gimnazijos septintoje klasėje, 1936 m. įstojo į Marijonų vienuoliją. 1938-aisiais baigęs gimnaziją, lankė Marijonų vienuolijos filosofijos kursus, o 1940 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1943 m. gegužės 2 d. įšventintas kunigu. 1944 m. baigė Teologijos fakulteto Kanonų skyrių apgynęs kanonų teisės licenciato laipsnį. Vikaru dirbo Varėnoje, 1945 m. paskirtas Panevėžio Švč. M. Marijos viešos koplyčios rektoriumi ir Panevėžio II Marijonų vienuolijos namo vyresniuoju, kartu atliko ir mokyklų kapeliono pareigas. 1947–1949 m. darbavosi Kaune, prie Šv. Gertrūdos ir studentų bažnyčių. 1949 m. birželio 4 d. sovietų valdžios suimtas, o 1950 m. nuteistas 25 metams lagerio.

Kalėjo Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje. Nors ir būdamas nelaisvėje, per tarpininkus perduodavo informaciją Vatikanui apie bažnyčios persekiojimus, dirbo ir kūrybinį mokslinį darbą. Kunigo studijų sritys buvo asketika, moralinės ir bažnytinės teisės klausimai, Lietuvos bažnyčios istorija. Ypač daug kunigas Pranas Račiūnas nuveikė nelegaliai siųsdamas religinę literatūrą į Lietuvą iš tremties ir įkalinimo vietų. Laikė šv. Mišias kasyklų požemiuose, klausė išpažinčių, teikė sakramentus. Išėjęs į laisvę, 1965 m., paskirtas Gerdašių parapijos klebonu, 1970 m. perkeltas į Paluobių parapiją. Čia surinko gausią etnografinės medžiagos kolekciją, klėtelėje įrengė senienų muziejų (1), parengė žurnalo ,,Aušra“ pirmąjį numerį, bendradarbiavo leidžiant ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Eksponatus daugiausia rinkdavo iš vietos žmonių. Į ekspedicijas dažniausiai išsiruošdavo motociklu. Kadangi nebuvo labai įgudęs kėravotojas, tai pagal motociklo paliktas vėžes parapijiečiai lengvai atsekdavo, kuria kryptimi klebonas išvažiavęs rinkti senienų. Kun. P. Račiūnas net per pamokslus prašydavo, kad jam suneštų senas maldaknyges. Jis įsigijo ir kai kurių kunigų vertingas bibliotekas. Nemažai eksponatų jam padėjo surinkti alytiškis žurnalistas ir istorikas Henrikas Rimkus.

1980 m. kun. Pranas Račiūnas perkeltas į Alytų. Per pamokslus Alytuje jis nuosekliai kalbėjo apie Lietuvos istoriją, nebodami represijų eidavo klausytis šio kunigo moksleiviai. Beje, kai paaiškėjo, kas klebonaus Alytuje, kad atvažiuoja kunigas su 30 000 knygų biblioteka, partkomas nuleido rankas. „Mes šito kunigo – neįveiksime“, – taip sakė patyrę nomenklatūrininkai privačiuose pokalbiuose ir savo pasitarimuose, iš kurių vis tiek nutekėdavo informacija.

Dar galima paminėti, kad jis šventoriuje atstatė varpinę, o metalą varpams sunešė parapijiečiai, atsiliepę į klebono prašymą.

Vos susikūrus Alytaus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei klebonas atėjo jau į antrą posėdį, sukeldamas tikrą audrą šalia Dailės mokyklos kitame pastate dirbusiems partijos komiteto klerkams. Jis iš karto tapo pilnateisiu iniciatyvinės grupės nariu, dažnai būdavo, kad klebono žodis tapdavo lemiamu ir galutiniu. Per pirmąjį Alytaus Sąjūdžio mitingą Dainų slėnyje klebonas P. Račiūnas sulaukė neregėtų iki tol Dzūkijos sostinėje ovacijų ir pritarimo. Kai jo kalbą sąjūdininkai iškabino savo stende miesto centre, net du kartus naktimis jį kažkas išdaužė ir mašinėle rašytą tekstą pavogė.

Klebonas pasižymėjo ypač subtilia tolerancija, jis suprato, kad tarp sąjūdininkų yra nepraktikuojančių katalikų, išsituokusių, komunistų, bet į visus žvelgė su supratimu ir vienijo vardan svarbiausiojo tikslo. Kai saugumiečiai prigąsdino visas Alytaus mašininkes, jog negalima spausdinti bet kokio teksto, kuriame parašytas žodis „Sąjūdis“ (nors vis tiek trys drąsios alytiškės to nepaisė), klebonas P. Račiūnas sąjūdininkams paskolino rašomąją mašinėlę, kad turėtų kuo rašyti tekstus į stendus, „Alytaus Sąjūdžio“ laikraštį, rezoliucijas, protestus ir pareiškimus tuometei valdžiai. Ne vienas sąjūdininkų posėdis prasitęsdavo klebonijoje, o apie savo muziejaus eksponatus kunigas kiekvienam aiškino kantriai ir jausdamas malonumą. Netgi laukiant blogiausio Dainuojančios revoliucijos posūkio buvo sutarta, kad Alytaus šv. Angelų bažnyčioje susitiks sąjūdininkai ir keisis informacija. Kunigas P. Račiūnas kiekvienam Alytaus Sąjūdžio Tarybos nariui padovanojo Austrijoje lietuviškai išleistą „Naująjį testamentą“. Klebonas pašventino Lietuvos Trispalves, iš kurių viena buvo iškelta virš Šaulių namų, o kita – virš naujosios miesto rotušės. Žmonių susirinko tiek, kad net netilpo į šventorių, iškilminga eisena driekėsi per visą Alytaus centrą, o partkomiečių šėliojimai po iškilmių jau negąsdino ne tik klebono, kuris niekada nieko nebijojo, ne tik sąjūdininkų, o ir visų alytiškių.

Kunigas P. Račiūnas buvo išrinktas į Alytaus Sąjūdžio Tarybą, o per Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą – į Lietuvos Sąjūdžio Seimą. Jis tryško laime ir vos spėjo priiminėti sveikinimus, kai išgirdo žinią, jog grąžinta Katedra.

Kai klebonas, taip jį tuomet vadino visi alytiškiai, šventė 70-metį, Alytaus sąjūdininkai visą vakarą praleido klebonijoje, prie milžiniško dydžio torto, vis klausydamiesi, kalbėdami ir džiaugdamiesi, kad toks kunigas, vienuolis nuo pirmųjų posėdžių būna su jais, ir į jo nuomone visuomet galima pasiremti bei juo pasitikėti.

1990-aisiais, paskirtas Tabariškių parapijos klebonu, kartu rūpinosi ir Lietuvos žemės ūkio akademijos pastoracija, Ekonomikos fakultete dėstė krikščioniškąją etiką, dalyvavo akademijos kultūriniame gyvenime.

Savo surinktą etnografinę medžiagą 1992 m. perdavė LŽŪA muziejui. 2005 m. akademijoje buvo įsteigtas karjeros centras, kuriame kunigo P. Račiūno kolekcijos pagrindu įrengta senojo Lietuvos kaimo buities daiktų ekspozicija (2).

Kun. P. Račiūnas daug metų ėjo Lietuvos marijonų vienuolijos provincijolo pareigas. Mokėjo pagrindines Europos tautų kalbas, kurį laiką dirbo Maskvos katalikų Šv. Liudviko parapijos klebonu. Kunigo veikla neapsiribojo tik savos parapijos gyvenimu. Kunigą ir vienuolį P. Račiūną kvietė į kitas parapijas sakyti pamokslų atlaiduose ir rekolekcijose, jis rūpinosi misijomis Ukrainoje, Armėnijoje, Vidurinėje Azijoje, Sibire, palaikė ryšius su Estijos ir Latvijos katalikais.

Nenuilstantis kunigas buvo vienas iš pogrindinės kunigų seminarijos prie Marijonų vienuolijos kūrėjų ir vadovų, parengusios 25 kunigus. Sovietmečiu kunigystei kandidatus atrinkdavo ne Kauno kunigų seminarijos vadovybė, bet civilinės valdžios pareigūnai, stengęsi, kad į seminariją patektų kuo daugiau netinkamų kandidatų. Per KGB pareigūnai pirmiausia atkalbinėdavo, kad jaunuolis nestotų į kunigų seminariją, siūlydavosi padėti įstoti į kitą aukštąją mokyklą. Nepavykus įtikinti, KGB stengdavosi tokį bent užverbuoti savo agentu. Todėl ir buvo įkurta slaptoji kunigų seminarija. Sovietiniams pareigūnams ji kėlė didžiulį susirūpinimą, nes kontroliuoti jos nesugebėjo. Valdžia slaptosios seminarijos veiklą stengėsi likviduoti pasitelkusi vyskupus ir net Vatikaną. Kai kurie vyskupai stengėsi net išgauti popiežiaus pritarimą dėl „katakombinės“ seminarijos uždraudimo. Tačiau popiežius rėmė kunigo P. Račiūno veiklą ir tokio sutikimo nedavė. Aišku, seminarijos slaptumą ilgai išlaikyti buvo sunku. Kunigaujant Palubiuose, kartą apsilankė nekviesti svečiai. Kun. Pranas atsakė diplomatiškai: „Jei ne aš ruošiu, ruoš kiti. Ruošdamas stengsiuosi nenuteikti jų prieš tarybinę santvarką“. Tą kartą svečiai numojo ranka ir išvažiavo. O slaptoji seminarija veikė toliau. Dideliu sukumu tapo tai, kad slapta įšventintas kunigas neturėjo nuolatinės darbo vietos. Tokiais atvejais važiuodavo į Sibirą, Armėniją. Pirmiausiai siųsdavo seseris vienuoles, jos pamokydavo vietinius žmones katekizmo. Vėliau atvažiuodavo kunigas – aprūpindavo Sakramentais. Kada atvažiuodavo moterys, saugumas mažiau kreipdavo dėmesį. Vienuolėms paruošus žmones tikėjimo dalykų, kunigas atvažiuodavo vakare. Per naktį jis klausydavo išpažinčių, krikštydavo, ryte aukodavo šv. Mišias ir išvažiuodavo.

Tik po kurio laiko saugumas susidomėdavo: „Kas čia pas jus buvo?“ – „Kunigas“. „Ką veikė?“ – „Krikštijo“. „Kur jis dabar?“ – „Išvyko“.

Nenorint turėti slaptų, saugumo nekontroliuojamų kunigų, valdžiai pamažu teko Kaune didinti kunigų seminarijos klierikų skaičių. Mat baimintasi pogrindinės katalikų bažnyčios išplitimo Lietuvoje.

Nuo 1976 m. kunigas P. Račiūnas palaikė ryšius su Vilniaus universiteto vadovybe. Kartkartėmis VU bibliotekai perduodavo vertingų ir retų leidinių bei rankraštinės medžiagos. 1989 m. VU bibliotekos Rankraščių skyriuje įkurtas Prano Račiūno asmens fondas (F 187). 1997 m., mirus kunigui P. Račiūnui, visas jo archyvas perduotas VUB RS. Šiame archyve tarp visų dokumentų buvo ir apie 1 000 egzempliorių pogrindžio leidinių (3).

Kunigo P. Račiūno pogrindinės spaudos rinkinį sudaro religinė ir pasaulietinė literatūra. Dauguma – religinio turinio. Rinkinyje yra ir pogrindžio periodinių leidinių: „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Perspektyvos“, „Dievas ir tėvynė“, „Gyvoji bažnyčia“, „Kalba Motina“, „Meilės žodis“, „Polemika“, „Rūpintojėlis“, „Tautos ateitis“, „Tiesos kelias“ ir „Viltis“.

Daugelio originalių darbų nenurodomas autorius arba pasirašoma slapyvardžiu, asmenvardžio inicialais. Rinkinyje yra daugiau užsienio nei lietuvių autorių darbų. Beveik visi leidiniai yra mašinraščiai, daugiausia ne pirmi, o antri, treti ar kiti egzemplioriai. Taip pat yra leidinių, daugintų fotografavimo būdu ar dauginimo aparatais. Kalbine prasme ši spauda įvairi. Beveik visi pogrindžio leidiniai įrišti ar susegti į kartoninius ar polietileninius viršelius.

Užsienio spauda sovietmečiu patekdavo į Lietuvą įvairiais būdais: oro balionais, pašto siuntomis ir per keliauninkus. Kunigai Jonas Lauriūnas, Pranas Račiūnas ir kiti organizavo Vakarų ir Vidurio Europos šalyse išleistų knygų vertimą į lietuvių kalbą (4).

Šio pogrindžio spaudos rinkinio kaupimo ir saugojimo sąlygos bei aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Sovietinės valdžios metais dvasininkas negalėjo kaupti tokios literatūros, kuri atitiko jo pažiūras. Todėl kunigas P. Račiūnas, nuolat būdamas saugumo akiratyje, vengė laikyti savo namuose pogrindžio spaudą, o ypač periodinę. Slaptųjų leidinių P. Račiūnas gaudavo ir iš kitų kunigų. Tikriausiai jis turėjo ir savo paties rašytus ar verstus pogrindžio leidinius. Galbūt tik po 1990 m. pogrindžio spaudą kunigas P. Račiūnas laikė klebonijose, kuriose dirbo, nes visa archyvinė medžiaga buvo atvežta į VUB RS iš kunigo P. Račiūno klebonijos Tabariškėse (Vilkaviškio vyskupija).

Aš lankiausi muziejuje Tabariškėse ir mačiau etnografijos kolekciją, kuri laikyta dvaro rūmuose, o biblioteka – kitur. Bibliofilo bibliotekos durys buvo atviros visiems besidomintiems, bet leisdavo į namus išsinešti tik šiuolaikinius leidinius, senus galima buvo žiūrėti tik vietoje.

Per sovietų okupaciją Lietuvoje ypač didelį vaidmenį į atliko du periodiniai leidiniai – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ ir atgaivinta „Aušra“. Garsiojo pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikų“ atsiradimo pradžia buvo slapti Pietų Lietuvos kunigų susirinkimai. Per juos sutarta registruoti faktus, kaip katalikų bažnyčią Lietuvoje persekioja įvairiose vietovėse sovietiniai veikėjai, ypač parsidavę mokytojai. Vėliau ta informacija skelbta užsienio lietuvių laikraščiuose ir per įvairias užsienio informacijos priemones, ypač per Vatikano radiją. Tai bent iš dalies padėdavo tramdyti persekiotojus, kadangi jie nenorėdavo išgarsėti visame pasaulyje. Pareigūnai ėmė vengti žiaurių, net sovietiniams įstatymams prieštaraujančių išpuolių, kadangi gaudavo nurodymų net iš Maskvos nedaryti sovietų valdžią kompromituojančių išsišokimų. Taigi šis leidinys virto registruotų sovietinės valdžios nusikaltimų metraščiu, gąsdinusiu partijos veikėjus (5). „Kronikos“ leidėjai ir pagrindiniai platintojai buvo kunigai Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis. Pirmasis „Kronikos” numeris pasirodė Simne (6). Leidėjams padėjo visas būrys kunigų, tarp kurių buvo ir Pranas Račiūnas. „Kroniką“ perspausdindavo įvairūs žmonės rašomomis mašinėlėmis, todėl išleisti didesnį tiražą buvo nelengva. Manoma, kad dalį savilaidos leidinių ar jų tekstų daugindavo ir platindavo patys skaitytojai (7).

1972–1988 m. iš viso ėjo 22 periodiniai pogrindžio leidiniai, iš kurių net 11-ka – katalikiški (8).

Kun. P. Račiūną ypač domino Rusijos carų ir sovietinių ateistų priemonės siekiant nutautinti ir nukatalikinti Lietuvą, o reikėjo dirbti priešingą darbą. Idealu jam čia tapo vyskupas Motiejus Valančius, be galo aukšto lygio diplomatas, puikiai suvokęs, kad tokiam galingam režimui jėga priešintis neįmanoma, reikia ieškoti kitokių kelių. Tiesa, kai kurių savo meto veikėjų Valančius liko nesuprastas.

Panaši problema iškilo ir klebonui P. Račiūnui, kai 1976 m. gavo kvietimą dalyvauti Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Filadelfijoje. Ne vienas tuometis kunigas, kovojantis už bažnyčios teises, priešinosi. Vadovavosi tokia nuomone, kad kelionę galima pateisinti, jei kunigas Račiūnas ten viešai pasisakytų prieš sovietų valdžios vykdomą Lietuvos katalikų bažnyčios persekiojimą. Bet tokiu atveju šis jau nebūtų galėjęs grįžti į Lietuvą arba sugrįžusio lauktų naujas areštas ir bylos.

Per šią kelionę susitarta, kaip amerikiečių veikėjai galėtų padėti Lietuvos bažnyčiai. Nuo tada jie prisidėjo prie pogrindžio leidinių įvairiapusio rėmimo, „Kronika“ pradėta leisti įvairiomis svarbiausiomis užsienio kalbomis. Amerikos vyskupams nepatiko, kad „Kronikoje“ daug vietos skiriama nacionaliniams Lietuvos klausimams, o ne religijai. Todėl pasiūlyta leisti kitą periodinį leidinį. Kunigas Pranas Račiūnas kaip idealu vadovavosi ne tik Motiejumi Valančiumi, bet ir Jono Basanavičiaus „Aušra“, todėl grįžęs į Lietuvą nutarė atgaivinti „Aušrą“. Sutikęs S. Tamkevičių, P. Račiūnas išdėstė jam savo sumanymą ir perdavė kai kuriuos parengtus straipsnius. Kunigas S. Tamkevičius pritarė tam ir sutiko leisti „Aušrą“ šalia „Kronikos“. Taip tos pačios leidėjų grupės pradėta redaguoti ir leisti naujoji „Aušra“. Straipsnius leidiniui kunigas P. Račiūnas rašydavo Paluobių klėtelėje. Nuo penkto numerio leidimą Račiūnas patikėjo kun. Lionginui Kunevičiui. Reikia stebėtis, kaip, esant tokiai daugybei saugumo užverbuotų agentų, jiems nepavyko surasti „Aušros“ redaktorių ir ją likviduoti. Išleistas 61 numeris. Tačiau „Aušros“ sukūrimas sutrukdė kunigui Pranui Račiūnui tapti vyskupu. Tais laikais Lietuvos vyskupus tvirtindavo saugumas ir Račiūno kandidatūra buvo atmesta, prisiminus jo sąsajas su „Aušra“. Atitinkamai klebonas P. Račiūnas ir kiti turiėję didžiulį autoritetą kunigai įtakodavo Lietuvos vyskupų skyrimus Vatikane, įspėdami popiežių, kokio kandidato negalima šventinti vyskupu.

Tačiau kun. P. Račiūno darbai buvo svarbesni, nei vyskupo pareigybė, kurios jam neteko turėti. Parengti leidiniai padėjo atkreipti daugelio pasaulio kraštų dėmesį į Lietuvą ir jos gyventojų beteisiškumą. „Kronika“ daug prisidėjo prie to, kad žmogaus teisių gynimo klausimas taptų svarbiu tarptautinės politikos veiksniu. Per visą okupacijos periodą sovietinei valdžiai taip ir nepavyko katalikų bažnyčios valdymo perimti į savo rankas. Pagrindinė priežastis – būtinybė SSRS pasauliui rodytis demokratine valstybe. Ne paskutinė priežastis – tai ir tokie dvasininkai kaip P. Račiūnas, kurių darbas rėmėsi žmonių drąsa. Daugybę gražių epitetų galima pritaikyti Pranui Račiūnui: dvasios fronto karys ir atgimimo šauklys (prof. Vytautas Landsbergis), katalikiškos veiklos strategas (dr. Mindaugas Julius Bloznelis) (9).

Reikia džiaugtis, kad ir po jo mirties kolekcija išsaugota ir prieinama visuomenei.

Literatūra:

1. Aleknavičius B. Lietuviškų klėtelių godos // XXI amžius. 2004. Nr. 25. P. 5, 7.

2. Žulys B. Lietuvos kaimo panorama // XXI amžius. 2005. Nr. 74. P. 1.

3. Padrėzaitė E. Pogrindžio spauda Vilniaus universiteto bibliotekos Prano Račiūno asmens fonde // Knygotyra. 2001. Nr. 37.

4. Kazakevičius A. Rusų išeivijos ir knygų mainų projekto literatūros platinimas Rytų Europoje 1950 – 1990 metais // Knygotyra. 2005. Nr. 44. P. 174–175.

5. Tamakauskas Z. “LKB kronikos” kelias // XXI amžius. 2007. Nr. 30. P. 4.

6. Kričenaitė V. Ką slėpė Simno bažnyčios altorėlis // Alytaus naujienos. 2007. Nr. 53. P. 6.

7. Kačerauskienė A. Savilaida – vienas garbingiausių XX amžiaus istorijos puslapių // XXI amžius. 2007. Nr. 10. P. 3.

8. Žulys B. Savilaida skleidė laisvės idėjas // XXI amžius. 2006. Nr. 21. P. 5.

9. Mirė kun. Pranas Račiūnas MIC (1919 – 1997) // Bažnyčios žinios. 1997. Nr. 16. P. 5.

Voruta. – 2012, bal. 14, nr. 8 (746), p. 14.

Voruta. – 2012, bal. 28, nr. 9 (747), p. 14.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

2012 m. gegužės 7 dieną Seime buvo surengta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti skirta konferencija.

Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje švenčiama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. 1904 metais beveik po keturiasdešimt metų spaudos draudimo metų Rusijos caras grąžino lietuviams teisę savo leidinius spausdinti lotyniškomis raidėmis. Tik dėl neįtikėtinų protėvių pastangų ir atkaklumo, lietuvių tauta atgavo teisę ir laisvę nesislapstant kalbėti, rašyti ir skaityti lietuviškai.

Šia proga Lietuvos spaustuvininkų asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, vienydamiesi vertybiniu pagrindu, inicijavo šios dienos minėjimą Seime. Tai prasminga diena pagerbti protėvių atkaklumą ir narsą suvokiant, kad lietuvių kalba, knyga ir spauda yra tai, kas mus jungia bei vienija.

Konferencija prasidėjo Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės sveikinimu. Pasak jos, dabartinėje Lietuvoje minime daug ir įvairių švenčių, bet šiandieninė yra viena iš pamatinių. „Ne atsitiktinai ir mūsų Konstitucijos preambulėje pabrėžiama, kad šis pamatinis dokumentas priimtas visos lietuvių tautos, ne tik prieš amžius sukūrusios savo valstybę, bet ir per šimtmečius išsaugojusios savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius. Tad mūsų kalba, mūsų raštas ir spausdintas žodis yra vienas iš kertinių valstybės ir tautos gyvavimo pamatų. O istorija ir jos audros, kurias sėkmingai įveikėme, lėmė, kad spaudos laisvė ir tautos laisvė nuo pat dvidešimtojo amžiaus pradžios sutampa ir kuria viena kitą“, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė priminė, su kokiu jauduliu prieš du dešimtmečius laukdavome kiekvieno naujo „Sąjūdžio žinių“ numerio ir su ašaromis Sausio agresijos akivaizdoje vartėme redakcijas, spaustuvininkus ir visus Lietuvos žmones suvienijusį „Laisvos Lietuvos“ laikraštį. Pasak jos, šie ir kiti leidiniai turėjo brėžti kokybiškai kitokios žiniasklaidos laisvoje Lietuvoje gyvenimą.

„Prisimename ir su savotiška nostalgija, bet ir su džiaugsmu, kaip kažką, kas liko brangu ir artima. Tačiau linkėčiau visa tai prisiminti ne nostalgiškai. Juk anuomet kiekvienas naujas leidinys, kiekviena spaustuvė buvo kažkas naujo, kažkas nežinomo, kažkas – ką reikia kurti ir atrasti. Todėl linkėčiau prisiminti tą jausmą, kai atgimstanti lietuviška spauda buvo tarsi atsiveriantys vartai į naujoves, į galimybę kurti naujoviškai ir kokybiškai“, – sakė I. Degutienė.

Tačiau, Seimo Pirmininkės nuomone, šiandien vis dar yra ko siekti ir kur tobulėti. „Dabartinės elektroninės žiniasklaidos ir technologinių, internetinių naujovių akivaizdoje tai tampa vis aktualiau ir aktualiau. Nes mums visiems kyla naujas iššūkis – kūrybiškai padėti sugyventi informacinių technologijų naujovėms ir amžių išbandymus atlaikiusiam spausdintam žodžiui. Tikiu, kad Jums tai pavyks. Tikiu, kad ir Lietuvos žmonės nepraras to jausmo, kuris apima į rankas paėmus dar vis spaustuvės dažais kvepiančius: knygą, žurnalą, laikraštį. Kūrybiškus ir kokybiškus spausdinto žodžio nešėjus“, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad šiandien dirbantys spaudos sektoriuje yra tokios kūrybos tęsėjai. „Jūsų rūpesčiu lietuviškas žodis šiandien saugo lietuvišką tapatybę. Geriau nei bet kas kitas žinote, kad spaudos laisvė – tai kartu ir moralinis įsipareigojimas tiesai, žmogiškumui, bendroms mūsų tautos ir visų tautų vertybėms. Šios gražios šventės proga noriu Jums visiems padėkoti: kurie kantriu kasdieniu darbu ištikimai tarnauja gimtajam žodžiui, kurių rūpesčiu esame ir – neabejoju – būsime gilių tradicijų, stiprių dvasinių šaknų tauta ir valstybė“, – sakė I. Degutienė.

Tebūna lietuviškas žodis laisvas, atsakingas ir gyvas.

Profesorius Domas Kaunas Seimo Pirmininkei dovanojo knygą „Auszros“ archyvas : Martyno Jankaus rinkinys“ tikėdamasis, kad ši suras laiko paskaityti, nes joje publikuojamai atskiri dokumentai, laiškai, taigi ir skaityti galima kaip atskirus fragmentus. Beje, tai nebuvo jai vienintelė dovanėlė. Dar buvo įteiktas modernios knygrišystės pavyzdys, kurį padovanojo pati autorė.

Renginio vedėjas Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pastebėjo, kad dauguma konferencijos pranešėjų nenutoldavo nuo temos ir nepamiršdavo pasveikinti su švente. Pastebėčiau, kad dauguma nenutoldavo ir nuo piniginių reikalų, akcentavo šiandienines spaudos leidybos problemas.

Savo pranešime „Apie valstybę ir spaudą“ šventinėje konferencijoje Seime, skirtoje Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas sakė, kad patikrinti teiginio, jog spauda yra tautos valstybinė atmintis, pagrįstumą leidžia ilgaamžė Lietuvos valstybingumo istorija.

„Koks buvo valstybingumas, tokie buvo ir kalba, raštas, spauda. Tik tada, kai valstybės nelikdavo, savo valstybės siekius reprezentuoti imdavosi tauta, tokiais momentais įvykdydama ir didžiausius spausdinto žodžio vartosenos pertvarkymus. <…> Šiandien, kai nuo tų spaudos reiškinių mus skiria ne vienas dešimtmetis, o nuo 2004 metų pati Lietuva gyvena ne valstybinio, o privataus kapitalo integracinių procesų politika valdomame subregione, būtent, Europos Sąjungoje, Lietuvos spauda ir visa informacinė erdvė yra pasikeitusi sunkiai beatpažįstamai, nors kai kuriuos nacionalinius ypatumus išsaugojo“, – kalbėjo filosofas.

Spauda yra tautos valstybinė atmintis, tačiau šiandien spauda valstybei neatstovauja, konstatavo R. Ozolas.

Apibūdindamas šiandieninį valstybės ir spaudos santykį pranešėjas vienareikšmiai teigė, kad spauda valstybei neatstovauja, išskyrus galbūt knygas.

„Tai šen, tai ten bandoma atstovauti tautai, tačiau beveik be išimties visur valstybė tapatinama su valdžia, su partijomis. Kadangi valdžia beveik visuomet ir visiems yra bloga, o už partijas nieko blogesnio, atrodo, ir nebėra, tai ir Lietuvos valstybė beveik visiems yra bloga, net niekinga. „Šita valstybė“, „valstybėlė“, „provincija“ – tokių žodžių rieškučiomis semk – neišsemsi“, – pastebi R. Ozolas.

Vis dėlto, jo teigimu, valstybė Lietuvos spaudoje „bando kaišioti galvą“. „Norėtųsi, kad valstybės Lietuvos spaudoje būtų žymiai daugiau, nepalyginamai daugiau. Valstybę, kaip kriterijų, mūsų mąstyme pakeitė žmogus, kaip to reikalauja Žmogaus teisių deklaracija, ES konstituciniai dokumentai ir kiti tarptautiniai raštai. Štai čia, ties ta riba, man atrodo, mes ir pasimetėme. Ir valstybė, ir spauda. Nes kai aukščiausioji valdžia man sako, kad iki šiol nebuvusio masto emigracija žmogui yra gėrio galimybė ir galbūt net grynasis gėris, aš sakau, atsiprašau, ar tai jums nieko neprimena? Deja, kai reikia prabilti apie Lietuvos išsivaikščiojimą, Lietuvos spauda valgo karštą bulvę…“, – kalbėjo pranešėjas. Signataras išreiškė viltį, kad mūsų valstybėje liks nors vienas milijonas lietuvių ir sugebės pradėti viską iš naujo. „Bet ar už valstybės nugyvenimą atsakomybės galės neprisiimti spauda?“ – ne retorinį klausimą iškėlė R. Ozolas. Periodinėje spaudoje pasigendantis esmingos analitikos, jis pastebi, kad Lietuvoje laikraščiai yra „geriausiu atveju valstybės gyvenimo politiškai paspalvinta kronika, juodesni ar baltesni metraščiai“.

„Man atrodo, kad Lietuvoj gyventi yra labai įdomu ir darosi vis įdomiau. Mes įžengiame į baigiamąjį savo tautos išsivadavimo etapą, kai savo sąžinėje ir savo prote pradedame suvedinėti sąskaitas su laisve, jau imame suvokti jos ribas ir bandome apčiuopti, ką iš tiesų reiškia nepriklausomybė“, – įžvelgė signataras R. Ozolas.

„Apie Lietuvą 2030“ papasakojo Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio valdymo departamento direktorė Jurgita Šiugždinienė, o „Apie spausdintą žodį“ – Lietuvos spaustuvininkų asociacijos prezidentė dr. Erika Furman. „Apie laikraščius ir verslą“ kalbėjo dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas. „Apie vietinę spaudą ir žmones“ supažindino nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė Vilija Butkuvienė. „Apie knygų leidybą“ kalbėjo Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentas Remigijus Jokubauskas. Jo nuomone, pastaraisiais metais išleistų knygų pavadinimų skaičius Lietuvoje smarkiai sumažėjo, jau nekalbant apie jų tiražus. „Apie lietuvių kalbą“ mąstė valstybinės kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. Irena Smetonienė. Paskutinį pranešimą „Apie kitokią žurnalistiką“ pristatė žurnalistė, Vinco Kudirkos premijos laureatė Gražina Sviderskytė.

Tačiau tuo renginys dar nesibaigė. Dar laukė dviejų parodų atidarymas. „Apžvalginės spaudos draudimo laikotarpio leidinių“ parodos pristatymas – tai tarsi knygos praeities ir ateities susitikimas. Bibliofilo Vidmanto Staniulio parodoje eksponuojami unikalūs išsaugoti spaudos leidiniai, išleisti spaudos draudimo laikotarpiu, tyliai liudija apie lietuvių vienybę ir drąsa pasipriešinti draudimui spausdinti bei įvežti lietuviškas knygas lotynišku raidynu. Spaudos draudimo laikotarpio (1864–1904) leidinių paroda suskirstyta į keturias atskiras temas. Tai knygos spausdintos kirilica, kontrafakciniai leidiniai, Mažosios Lietuvos knygos, Užsienyje išleisti ir spausdinti leidiniai. Ypatingą ir gausiausią vietą parodoje užėmė kontrafakciniai leidiniai. Kontrafakciniai (suklastoti) vadinami tokie leidiniai, kuriuose sąmoningai nurodant ne tikruosius knygos išleidimo duomenis buvo stengiamasi apsaugoti nuo persekiojimų jos platintojus ir skaitytojus. Dažniausiai rašyti metai iki spaudos uždraudimo, nes anksčiau išleistas knygas platinti nebuvo uždrausta. Iki 1864 m. Juozapo Zavadzkio spaustuvėje buvo spausdinama daug lietuviškų leidinių. Iki spaudos uždraudimo išspausdintus, bet neišplatintus leidinius valdžia leido parduoti. Tuo sumaniai pasinaudota: buvo spausdinamos naujos knygos, tačiau jų metrikose sąmoningai buvo nurodomos ankstesnės datos. 1879 m. J. Zavadzkis gavo rusų valdžios leidimą išspausdinti porą lietuviškų maldaknygių lotyniškomis raidėmis. Mažosios Lietuvos spaustuvininkai, prisidengę šiais leidimais, sugebėjo išspausdinti daugiau kaip 800 pavadinimų knygų ir brošiūrų. Kontrafakcinių knygų išvaizda būdavo kukli. Leidėjai ir spaustuvininkai tenkinosi atsitiktinai pakliuvusiu ornamentu ar kita iliustracine medžiaga. Knygose su kukliais tituliniais lapais sutinkami įvairūs šriftų ir raidžių deriniai, naudojamos paryškintos atsklandos, gražesnės pirmosios tekstų raidės. Maldaknygės paprastai būdavo aptraukiamos ruda oda su kukliais ornamentais.

„Neabejoju, kad ši paroda aktuali ir reikalinga visai Lietuvai, – sakė V. Staniulis. – Retenybėmis tapę eksponatai liudija, kad nei keturis dešimtmečius trukę caro valdžios persekiojimai, nei griežtos bausmės neužgniaužė tautos siekio puoselėti savo tautiškumą kalbą ir raštą.“

Parodą atidarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys. Bibliofilo veikla yra labai įvairiapusė. Tą liudija ir šio renginio metu jo dalintos padėkos pirmiesiems paminklo Pranui Vaičaičiui statybos rėmėjams – kolekcininkams Algimantui Muzikevičiui ir Algiui Krištopui, advokatams Rolandui Valiūnui ir Jauniui Gumbiui, Vilniaus kolekcininkų klubo vadovams, UAB „Autotoja“ generaliniam direktoriui Vytautui Naujaliui. Su gėlėmis į renginį atvyko ir Šakių rajono meras Juozas Bertašius, kuris globoja „Paminklo poetui Pranui Vaičaičiui fondą“. V. Staniulis ėmėsi naujo projekto ir norėtų įamžinti savo kraštiečio poeto Prano Vaičaičio atminimą paminklu Sintautuose.

Tai ne vienintelė paroda tą dieną Parlamento galerijoje. Dar įvyko ir Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedros studentų knygų parodos pristatymas. Naujai į knygą pažvelgė Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedros studentai – knygą pateikė kaip vientisą meno kūrinį. Studentai, pasirinkę jiems įdomią temą, kūrė tekstus, iliustracijas, patys rišo puslapius, kol galutinai suformavo išbaigtą knygos kūną ir turinį. Jų sukurtos knygos atitinka visus tradicinės knygos požymius – slepia savyje žinias, išsaugo, perduoda autoriaus pasaulėvaizdį, koduoja skaitančiojo-žiūrinčiojo atmintį, fiksuoja gyveno atkarpas. Autorinės, jaunų, studijuojančių žmonių sukurtos knygos išlaiko paslaptingą, rankomis sukurtos šilumos aurą, tampa unikaliu kolekcinės vertybės eksponatu. Tai savotiškai gražu ir pagirtina, tačiau mums, bibliofilams, maloniau laikyti rankose XIX a. maldaknygę ar kitą to meto leidinį. To jausmo neįmanoma apsakyti ir juo labiau aprašyti.

Nuotraukose:

1. LR Seimo rūmuose Vilniuje

2. Bibliofilas V. Staniulis (dešinėje)

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Komunikacijos ir informacijos mokslai, gimę humanitarinių ir socialinių mokslų sankirtoje, šiandien peržengia jų ribas bei formuojasi kaip savarankiška mokslų sritis. Informacijos ir visuomenės komunikacijos reiškinių ir procesų mokslinių tyrimų poreikis, naujų tarpdalykinių tyrimų krypčių bei mokslinių disciplinų radimasis, mokslo komunikacijos tiknklaveikos visuomenėje savitumai lemia pokyčius tradiciniuose dokumentinės komunikacijos moksluose.

Mokslų akademijoje 2012 m. rugsėjo 27–28 d. vykusi konferencija yra tradicinė, jau 20–oji, nuo 1991–ųjų organizuojama Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto. Šių metų konferencijos tikslas – sutelkti Lietuvos ir užsienio knygotyros bei jai artimų kodikologijos, dokumentotyros, mediotyros ir kitų humanitarinių mokslų tyrėjų jėgas diskusiniams šių mokslų istorijos bei šiandienos klausimams aptarti, akcentuojant, kas buvo šių mokslų kūrėjai, ir kaip jie kūrė, kaip skleidė savo idėjas.

Pirmąją konferencijos dieną, rugsėjo 27-ąją, ketvirtadienį buvo pristatytas pranešimas „Knygos istorija: mokyti ir (ne)išmokti“ (Prof. dr. Leslie Howsam, Vindzoro universitetas (Kanada). Apie „Joachimą Lelewelį – dokumentinės komunikacijos mokslų kūrėją Lietuvoje“ papasakojo prof. dr. Aušra Navickienė iš Vilniaus universiteto. Kitas pranešimas buvo „Knygos istorija Suomijoje nuo XVIII amžiaus iki mūsų dienų“ (Prof. dr. Tuija Laine, Helsinkio universitetas (Suomija). Kaip tikino bibliofilas Gintautas Trumpis, jis šioje konferencijoje dalyvavo ypač dėl doc. dr. Larisos Dovnar iš Baltarusijos kultūros ir menų valstybinio universiteto (Baltarusija) pranešimo „Iki ir po Vaclovo Lastauskio: baltarusių mokslas apie knygą personalinės knygotyros kontekste“. Vaclovas Lastauskis Kaune 1923–1927 m. leido laikraštį „Kryvič“. Aš ir pats dažnai paskaitinėju seną baltarusišką periodinę spaudą, ypač įdomūs tekstai, kuriuose baltarusiai svarsto savo tapatybės klausimus. Reikšmingesniu Vilniaus baltarusų leidiniu buvo „Krynica“. Su šiuo pavadinimu susijusi ir pirmojo mano baltarusiško leidinio įsigijimo istorija. Nors periodinę spaudą renku nuo 1983 metų, bet pirmąjį leidinį man pavyko įsigyti tik 1992 metais. Tai net nebuvo pats laikraštis, bet tik jo leidinys, nes laikraščiai leisdavo ir knygas, atspaudus. „Krynicos“ leidinukas buvo apie žymų baltarusių spaustuvininką P. Skoriną. Kainos, kurios užsiprašė savininkas, negalėjau sumokėti, bet turėjau šį tą mainams, kas jam atrodė „košerniau“. Tai liudija, kokia reta yra senoji baltarusių periodinė spauda. Beje, tais pačiais metais mainais įsigijau ir savo pirmąjį baltarusišką laikraštį. Norėtųsi surinkti daugumą baltarusiškų periodinių leidinių. Baltarusių periodinė spauda pasirodė net vėliau, nei lietuviška. Pradžią davė Kostas Kalinauskas su nelegaliu leidiniu „Mužyckaja prauda“, ėjusiu Vilniuje 1862–1863 metais. Kadangi buvo sukilimo laikai, tai K. Kalinauskas pasirašinėjo slapyvardžiu Jasko haspadar z pad Wilni. Tačiau tik 1906 metais pasirodė pirmuoju baltarusišku laikraščiu laikomas leidinys „Nasza dola“, redaguojamas ir leidžiamas I. Tukierkieso. Patys leidėjai ir antraštę jam parinko – pirmasis baltarusių laikraštis kaimo ir miesto darbininkams. Šis laikraštis buvo spausdinamas M. Rommo spaustuvėje, buvo dvi laidos – lotyniškais ir kirilicos rašmenimis. Beje, čia jau reikia atkreipti dėmesį, kad dalis leidinių buvo spausdinami ne tik dviem laidom, bet ir viename laikraštyje būdavo tekstų ir kirilica, ir „polskomis literomis“. Leidinys nustojo eiti 1906 metais, iš viso pasirodžius 6 numeriams.

Tais pačiais 1906 metais pasirodo ir pirmasis baltarusiškas iliustruotas laikraštis „Nasza niwa“. Šis laikraštis irgi turėjo dvi versijas: lotyniškomis ir kirilicos rašmenimis. Nuo 1912 m. leidžiamas jau tik kirilicos rašmenimis, o 1915 metais sustojo ir ši laida. 1912 metais dar buvo leidžiamas leidinys „Zbornik „Našaj niwy“ irgi dviem versijomis.

1912 metais pasirodo ir pirmasis baltarusiškas humoro laikraštis „Krapiva“, redaguojamas S. Plauniko. Tais pačiais metais Vilniuje pasirodo ir pirmasis laikraštis ūkio klausimams – „Sacha“, kuris nuo 1913-ųjų perkeltas į Minską. 1914 m. išleidžiamas pirmas meno laikraštis – „Dzen štukarstva“. Tai buvo vienkartinis leidinys, kurio tekstas buvo net 5 kalbomis: lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių ir žydų.

1906–1918 metų laikotarpis baltarusių periodinei spaudai buvo reikšmingas, tuo metu pasirodė daugelio temų laikraščių pirmtakai, nors patys laikraščiai neišsilaikė ilgai. Paminėtina ir tai, kad baltarusiškos spaudos centras buvo Vilniuje. Iš viso čia 1906–1918 metais ėjo 14 baltarusiškų laikraščių.

Vilnius baltarusiškos periodinės spaudos leidybos centru išliko ir tarpukariu, neskaitant Minsko, nes buvo sukurta ir tarybinė Baltarusija. Kadangi Vilniuje viešpatavo Lenkijos cenzūra, tai kai kurie baltarusių periodikos istorijos momentai labai panašūs į lietuvių. Uždarinėjan leidinius, į madą atėjo vienkartiniai, arba vieno, kelių numerių leidiniai. Apipavidalinimas tas pats, tik pavadinimas kitas. Tokie buvo „Bielaruski zvon“ (1921), „Dolia pracy“ (1928), „Dumka pracy“ (1928), „Narodny zvon“ (1930), „Sila pracy“ (1928), „Slova pracy“ (1928) ir kiti. Pastebėsiu, kad jų pavadinimuose dažnai kartodavosi žodis „darbas“: „Da pracy“(1928), „Dolia pracy“(1928), „Dumka pracy“(1928), „Golas pracy“(1928), „Naša praca“(1927), „Praca“(1927), „Prava pracy“(1927), „Reha pracy“(1928), Sciag pracy“(1928), „Sila pracy“(1928), „Slova pracy“(1928), „Volia pracy“(1928), „Za pracu“(1928), „Zara pracy“(1928). Dalį tokių leidinių finansuodavo komunistų partija. Svarbesnis nelegalus komunistinis laikraštis buvo „Červony sciag“. Prie tokių priskirtini: „Balšavik“, „Maladi komunist“, „Partijnik“, „Partrabotnik“, „Vestki SSSR“.

Aišku, leidinių pavadinimuose buvo populiarus žodis „baltarusiškas“ – Vilniuje ėjo „Bielaruskaja dumka“, „Bielaruskaja gazeta“, „Bielaruskaja krinica“, „Bielaruski radni“, „Bielaruskija vedamasti“, „Bielaruski zvon“, „Bielaruskaja žizn“, „Golas belarusa“, „Sin belarusa“.

Su „Michailo Nikolajevičiaus Kufajevo knygotyros mokykla 1920-aisiais“ supažindino habil. dr. Natalija Konstantinovna Lelikova (Rusijos nacionalinė biblioteka (Rusija)). Apie Richardą Atiką Antiką (1901–1998) ir jo vaidmenį Estijos knygotyros moksle pasakojo Ilmar Vaaro iš Tartu universiteto Viljandi kultūros akademijos (Estija). Apie „Levą Vladimirovą – informacinės visuomenės teorijos pradininką Lietuvoje“ supažindino doc. dr. Regina Varnienė iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Docentė pabrėžė Levo Vladimirovo įdiegtų inovacijų svarbą. Gal neatsitiktinai buvo cituojamos prof. Domo Kauno mintys apie jį. Profesorius nebuvo lietuvis, nors Lietuvoje ir nugyveno visą amžių, nebuvo ir rusas, su kuriuo bent jau viešai tapatinosi. Buvo vadintinas autonominiu intelektualu, įsikūrusiu europietiško pobūdžio tarpkultūrinėje erdvėje. L. Vladimirovas galėjo neklystamai įvertinti teorinių mokslų naujoves, kartkartėmis lankydamasis užsienyje ir dirbdamas Jungtinėse Tautose bibliotekos direktoriumi, įgijo patirties bei matė taikomųjų tyrimų plėtros perspektyvą. Darnus ir patrauklus buvo profesoriaus asmeninis knygų pasaulis. Tikriausiai galima pasakyti ir kitaip, tačiau aš norėčiau Profesorių vadinti Knygų civilizacijos asmenybe. Pats L. Vladimirovas yra teigęs, kad knyga jį sukūrė kaip žmogų ir mokslininką, ir buvo jo tikrasis gyvenimas. Kad tai suprastum, reikėjo paklausyti jo pasakojimų apie caro valdžios išvežtų senojo Vilniaus universiteto bibliotekos knygų paieškas ir grąžinimą, retų leidinių istorijos tyrimus ir atradimus, pokalbius apie iš Vakarų kolegų gautus naujus knygotyros veikalus. Profesoriaus asmeninė biblioteka buvo labai gausi ir turtinga šiuolaikinių mokslo bei informacinių leidinių, dažnai paženklintų žymių pasaulio žmonių dedikacijomis. O štai apie profesorės Vandos Stonienės mokslo kūrėjos asmeninę biblioteką pranešimą turėjo pristatyti Eglė Taraskevičiūtė, bet negalėjus jai atvykti, su šiuo tekstu klausytojus supažindino Iveta Jakimavičiūtė. Prof. V. Stonienės asmeninė biblioteka nebuvo labai gausi, dalykinio pobūdžio. Pranešimo autorė dėkojo jos artimiesiems, kurie irgi dalyvavo konferencijoje, leidusiems susipažinti su šia biblioteka. Apie „Viktoro Lyrovo įnašą į bibliografijos mokslą ir praktiką“ kalbėjo prof. dr. Osvaldas Janonis (Vilniaus universitetas). Pranešimą „Ludwikas Stolarzewiczius (1891–1960) – pirmosios personalinės bibliografijos rodyklės autorius Lietuvoje“ perskaitė dokt. Nijolė Raudytė iš Vilniaus universiteto. 1924 m. Vilniuje buvo išleistas „Bibljografja mickiewiczowska“. Man su A. Mickevičiaus vardu siejasi viena labai įdomi istorija. Kartą internete skaičiau straipsnį apie lobius. Straipsnio iki galo perskaityti net nesugebėjau, kai aptikau informaciją apie rastą labai įdomų XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lobį, kuris buvo paslėptas knygoje. Tai pakankamai keista istorija. Tai buvo lenkiškas leidinys – Adomo Mickevičiaus poezija, išleista Varšuvoje 1888 metais. Ji priklausė vienam smulkiam Vilniaus antikvarui, kuris ilgai ir atkakliai bandė parduoti šią knygą turistams, o vėliau nusprendė iki geresnių laikų padėti ją į asmeninę biblioteką.

Kažkaip kartą jam šovė mintis, kad knyga kažkokia neįtikėtinai sunki. Jis atkrapštė galinę nugarėlę ir ten rado dvylika paslėptų auksinių imperijos monetų – Nikolajaus II šešias penkių rublių (1897 (1), 1898(3), 1899(2), penkias dešimties rublių (1899(3), 1900(1), 1901(1) ir vieną penkiolikos rublių auksinę monetą (1897). Trakų istorijos muziejus šias monetas įsigijo 2007 metais. Aš pats turėjau vieną tomą 1888 m. leidimo, jis kažkada priklausė kunigui Pranui Bieliauskui, bet kaip tik tuo laikotarpiu buvau pardavęs. O straipsnyje nebuvo paminėta, kuriame tome rastas lobis. Nemiegojau visą naktį – negi tai maniškis egzempliorius. Gėdijausi kreiptis informacijos tiesiogiai į Trakų istorijos muziejų, nes mėgstu pirmiausiai pats paieškoti, pasirausti. Todėl iš pradžių kreipiausi į Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininką Vilmantą Dunderį. Jis surado leidinį apie lobius, kuriame buvo detalesnė informacija. Ir man palengvėjo, sužinojus, kad lobis buvo „Poezye Adama Mickiewicza“ I-jame tome, išleistame Varšuvoje. Maniškis egzempliorius buvo antrasis šio leidimo tomas. Tik tada galėjau užbaigti skaityti anksčiau minėto straipsnio. 12 kėdžių personažai tikrai ne iš piršto laužti. Jei išgirsite kokiame antikvariate „Večernyj zvon“ ir pamatysite kokį personažą, kratantį A. Mickevičiaus knygą prie ausies, nenustebkite, juk „12 kėdžių“ personažai tikrai ne iš piršto laužti…

Apie „Skaitymo istorijos tyrimus panaudojant Google ir kitas skaitmenines priemones“ supažindino doc. dr. Ilka Mäkinen (Tamperės universitetas (Suomija). Pozityvu dabar „Google“ daromos įvairių straipsnių kopijos, nes interneto senbuviai dalies senesnių interneto straipsnių jau pasigenda. Tiesa, dažnai straipsniai paieškoje kartojasi. Apie „Latvijos bibliotekų istorijos tyrimus: autorius ir tyrimų publikacijas“ pasakojo prof. dr. Viesturs Zanders iš Latvijos universiteto (Latvija). Kaip teigė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos atstovės, iš pranešimo akivaizdu, kad latviai toliau pažengę už lietuvius, nes turi net ir monografijas, skirtas bibliofilams, kurių bibliotekos vėliau tapo valstybinėmis. Reikia tikėtis, kad ateityje ir mes turėsime monografiją apie Tadą Vrublevskį. Su „Skaitymo istorijos tyrimų tendencijomis XX a. antrojoje pusėje: Europos paradigmomis ir Latvijos pavyzdžiu“ supažindino Lilija Limane (Latvijos nacionalinė biblioteka (Latvija).

Antroji konferencijos diena, rugsėjo 28-oji, penktadienį, prasidėjo pranešimu „Apie knygotyros istorijos tyrimų poreikį ir naudą: mokslotyrinės analizės bandymu“ (Prof. habil. dr. Krzystof Migoń, Vroclavo universitetas (Lenkija). Apie „Lietuvos knygotyros publikacijų tarptautinę sklaidą: bibliometrinė analizę“ kalbėjo dr. Giedrė Mikninė iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos. Prof. habil. dr. Domas Kaunas iš Vilniaus universiteto supažindino su „Šaltiniotyrinio naratyvo tradicija Martyno Jankaus atsiminimuose apie lietuvių spaudos draudimo veikėjus“. Apie Juozo Keliuočio žurnalistikos teoriją Henri Bergsono filosofijos perspektyvoje kalbėjo dr. Andrius Gudauskas (Vilniaus universitetas, Lietuva), o apie „Knygos ir knygos mokslo populiarinimą Estijoje XX a. pradžioje“ – doc. dr. Aile Möldre (Talino universitetas (Estija). Su „Regioninės knygos kultūros tyrimais Lietuvoje“ supažindino dokt. Tomas Petreikis iš Vilniaus universiteto. Apie „Dokumentinės komunikacijos terminologinių išteklių kūrėjus Lietuvoje“ kalbėjo dr. Nijolė Bliūdžiuvienė (Vilniaus universitetas). Pranešimą „Knygos istorijos komisija (1966–1990) kaip Latvijos knygotyros tyrimų rėmėja ir organizatorė“ pristatė Jana Dreimane iš Latvijos nacionalinė bibliotekos (Latvija). Dokt. Inga Liepaitė (Vilniaus universitetas) kalbėjo apie „Mokslo apie knygą žinių sklaidą Vilniaus Mažvydo knygos bičiulių klubo veikloje (1977–1981)“. Su „Dokumentiniu paveldu ir skaitmeninėmis technologijomis: saugojimo principų tyrimu“ supažindino prof. dr. Tiiu Reimo, dokt. Karin Oolu iš Talino universiteto (Estija). Toliau sekė pranešimas „Dėl skaitmeninės humanitarikos įtraukimo į semantinį žiniatinklį: Kroatijos Viduramžių rankraščių ir inkunabulų tyrimo atvejis“, parengtas prof. dr. (PhD) Mirna Willer, Marijana Tomić (Zadaro universitetas (Kroatija). Konferenciją baigė diskusija ir Hibolire narių pasitarimas.

Per pertrauką kartu su bibliofilu Gintautu Trumpiu užsukome į Lietuvos nacionalinį muziejų. Ponas Gintautas nauja knyga papildė savo tremties temos kolekciją. Aš ėjau tikėdamasis nusipirkti Almos Braziūnienės knygą „Bibliofilija kaip asmenybės raiška: Kazio Varnelio biblioteka“, kurią 2008 metais išleido minėtas muziejus. Nors ruošiausi pirkti tik vieną, bet išėjau nešinas trimis knygomis. Kaip neprisiminsi taisyklės, kad kolekcionavimas prasideda tarsi nekaltai… Dar įsigijau ir šias knygas: „Kultūros istorikas, muziejininkas Vincas Žilėnas“ bei Nastazijos Keršytės „Lietuvos muziejai iki 1940 metų“. Pastarąją knygą buvau jau skaitęs anksčiau. Gavau ir A. Braziūnienės dedikaciją. Dar norėjosi įsigyti Aldonos Snitkuvienės knygą apie Egiptą, bet nusprendžiau palaukti, gal atpigs. Varvinau seilę ir dėl naujos Domo Kauno knygos apie Platerį, bet teko susilaikyti. Kaip moralinę kompensaciją įsigijau atpigusį „Knygotyros“ 57 tomą.

Teko susitikti su archeologu Povilu Blaževičiumi, kuris be savo tiesioginio darbo dar ruošiasi įsteigti Vilniuje žaislų muziejų. Naujo muziejaus kūrimas – nemenkas iššūkis, net ir turint tam pakankamai lėšų. Ponui Povilui perdaviau vieną lietuviško tarybinio samizdato religinį paveikslėlį, kuriame pavaizduoti vaikai, tiesiantys žaislus Švč. Mergelei Marijai. Tikime, kad p. Povilui pasiseks ir žaislų muziejus Vilniuje bus.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Konferencijos „Mokslo kūrėjai“ metu Mokslų akademijoje

2. Arvydas Pacevičius (kairėje)

3. Iveta Jakimavičiūtė 

4. Konferencijos dalyvai

5. Rastos monetos dabar yra Trakų istorijos muziejuje. GEK 35236 “1-6″, 35237 “1-5″, 35238

Voruta. – 2012, spal. 13, nr. 21 (759), p. 14, 15.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Užsirašiau vieną mintį iš interneto „Su vilkais gyventi – vilku staugti… Yra panašiai skambanti rusų patarlė. Klausimas: ar yra dar likę kokių nors žmogiškumo salų? Jeigu ne arba jūs į jas nepakliūsite, tada mirtis arba savinaika nėr toks baisus daiktas. Ne visi gali vilku staugti“.

Sako, kad vilkų draskomas kiškis verkia balsu, kuris yra labai panašus į mažo vaiko. Sumislijau užsirašytą mintį šiek tiek plėtot, pasukant kiek kita kryptimi. Kada viską užpildo skausmas, o negyjančias senas žaizdas priverčia užmiršt tik nauji durklo dūriai, neišvengiamai susimąstai, ar žmonės jau iš tikrųjų supanašėjo ir virto zombiais, tik ir tykančiais padaryti kažką blogo kitiems. Visada maniau – kad zombiai – internacionalistai. Tačiau neseniai iš spaudos sužinojau, kad esu zombis nacistas, nes man patinka krepšinis. Pagaliau radau paaiškinimą, kodėl mėgstu krepšinį, nors pats iš savo rūsio retokai išlendu kokią kaukolę į krepšį pamėtyt. Įdomu, kaip su lenku, kuris žiūri NBA ir domisi Harlemo kultūra ir muzika, ar jis irgi nacistas.

Kas madinga ir ką apie tai galvot. Teko kažkur skaityt, kad save gerbiantis menininkas bijodavo prisipažinti, kad jam patinka siaubo filmai. Esą tokiems privalu žiūrėt tik Bergmaną ir Felinį. Tai tiesiog juokinga ir netgi naivu, žinant, kad visuose kino žanruose galima surasti ir šedevrų ir šlamšto. Proporcijos maždaug vienodos. Gero yra, bet nedaug. Keistas kai kurių kino kritikų bandymas paneigt dalį kino rūšių, pavyzdžiui, kovinį kiną. Netgi porno filmų pasitaiko stilingesnių ir daugeliu aspektų vertingesnių už tuos, kurie gauna pagrindinius prizus vadinamuose prestižiniuose kino festivaliuose. Gal neatsitiktinai nemažai siaubo kino meistrų kūrė ir pornografinius filmus. Tai ir nepakartojamas erotinio siaubo kino stilistas Jesus Franco. Ir Joe D Amato. Net ir vienas gore horror klasikų Jean Rollin nevengė porno filmų žanro. Turbūt nelabai dažnai Lietuvos televizija rodo šių meistrų kūrybos pavyzdžius. Ir apskritai televizijos demonstruoja netiek jau daug gerų siaubo filmų. Nekalbu apie dažnai kartojamus filmus ir kvailus. Čia gal kai kas ims trinti delnus ir pagalvos, kad Zombis ims pasakoti apie visokius blogus filmus, ypač siaubo. Ot ir neatspėjot. Apie naujai matytus siaubo filmus parašysiu kitu roz, o šį kartą liksiu ištikimas madų temai. Gal tik 2 pastebėjimai apie siaubo žanrą. Iš tikrųjų vis labiau pasitvirtina taisyklė, kad patys baisiausi yra filmai „apie gyvenimą“. Kai kas vadina juos „dramomis“ ar kaip kitaip. Nes visi tie siaubo filmų žudymai, baisybės, apsėsti namai yra kažkur toli, pasakose. O tai kas vyksta šalia, yra žymiai baisiau. Beje, dalis siaubo žanro kūrėjų tą supranta ir kuria mišinį, vartodami ir gyvenimiško filmo elementus. Tą labai sumaniai naudoja japonų gore žanro meistrai, o iš save gerbiančių menininkų žinomų autorių paminėsiu Lars von Trier „Antikriste“ (2009). Minėtais atvejais siaubo filmai darosi įspūdingesni ir realistiški.

Mados muzikoje irgi reikalauja aptarimo. Vadinamosios rimtosios muzikos mylėtojai ignoruoja pop kultūros produktus. Iš kitos pusės popso gerbėjai ir jo propaguotojai – radijo stotys atsiriboja nuo rimtesnės muzikos. Tačiau ar tikrai suvokiama, kad dalis ir vadinamųjų rimtų klasikinių kompozitorių kūrybos tebuvo elementarus tų laikų rūmų popsas, kažkas panašaus į ABBA grupės kūrybą. Išliko ir gerų senųjų kompozitorių darbų, bet žymiai mažiau ir dėl jų vertės. Tą patį matysime ir pop kultūroje. Ten išlieka ABBA, kuriai pavyko sukurti tik vieną vidutinio lygio dainą ir labai sunkiai skinasi kelią įdomesni muzikos atlikėjai. Bet bandyt paneigt visą pop kultūrą yra tiesiog groteskiška. Elvio Preslio fenomenas slypėjo ir tame, kad mokėjo dainuot ir linksmai ir liūdnai. O štai žymiai talentingesnis Roy Orbison daugiau kūrė liūdnas dainas, kas ne itin populiaru tarp „linksminančių“ radijo stočių. Užaugau su Liuksemburgo ir Lenkijos radiju, lietuviško klausiau palyginti nedaug. Dar ir šiandien 3 Lenkijos radijo programa išlieka mano mėgstamiausiu radiju. Nors klausau ir Teherano radijo, tačiau net ir būdamas kruvinomis rankomis skubu išjungti Lietuvos radiją, kai prasideda Eurovizijos atrankos turnyrai.

Žadėjau papasakot šį bei tą apie kiną. Pasirinkau gangsterinį žanrą, kurį Zombis irgi labai mėgsta, tik ne dėl to, kad jis yra labai madingas. Zombis mėgsta valgyt gerą produktą. Dažnai vadinamas „crime“ arba kriminaliniu žanru, tačiau šis pavadinimas per platus gangsteriniam kinui.

Nepretenduoju į šio žanro epo kūrėjo titulą, tiesiog pasidalinsiu savo pastebėjimais apie geriausius mano matytus filmus ir apie keletą naujesnių, taip pat vertų dėmesio. Daugumas turbūt tikisi, kad pradėsiu kaip priguli – nuo „Krikštatėvio“. Tačiau ne, pradėsim kiek kitaip, tuo labiau, kad kalbame apie madas. Pradėsiu nuo Takeshi Kitano. Prisipažinsiu, kad pažintį su Kitano filmais pradėjau labai atsargiai, kadangi tai labai madingas ir populiarus režisierius. O populiarius filmus visada vertinu labai atsargiai. Tačiau šiuo atveju mano abejonės nepasitvirtino, Kitano tikrai vienas didžiųjų japonų režisierių. Manau, kad jo indėlis į gangsterinį kiną tikrai didelis. Jo paties sukurtas gangsterio paveikslas tikrai vienas pačių charizmatiškiausių šio žanro kine. Stipriausiai savo galimybes jis atskleidžia 2010 metų filme „Outrage“ („Autoreiji“). 2012 metais pasirodė šio filmo tęsinys. Tačiau savo gangsterinio herojaus įvaizdį Kitano plėtoja eilėje filmų, jie tarsi vienas kitą papildo. Žinoma, kartais jis vaidina ir policininką. Takeshi Kitano filmai labai gyvenimiški ir realistiški, dažnai žiaurūs. Tačiau tame jo pasaulyje yra vietos viskam – ir nepaprastam grožiui ir ramybei, netgi subtiliam humorui. Vertos dėmesio ir jo sukurtos komedijos. Jo filmų herojus – beveik visada tragiškas, priešingai nei priimta amerikietiško kino dėsniuose. Tačiau net ir tokioje sunkioje situacijoje, atrodo visiškai ne išeities, surandama laiko ir tokiems paprastiems dalykams, kaip grožis, kas suteikia tam tikrą viltį. Kitano dažnai žaidžia ir senesnių gangsterinių filmų citatomis, net ir minėtame „Outrage“ įpinti „Kazino“ ir „Krikštatėvio“ motyvai. Beje, Kitano herojaus įvaizdį eksploatuoja ir kiti režisieriai savo filmuose, kviesdami jį vaidinti savo darbuose. Tiems, kas dar nesusipažinęs su Takeshi Kitano kūryba, nebūtina pradėt nuo naujausių darbų. Galima ir nuo senesnių, kad ir „Scenos prie jūros“ (1991). Geresnių vaistų nesurasit.

Kadangi jau užsiminiau apie „Krikštatėvį“, tai reikia atiduoti duoklę ir talentingam režisieriui Francis Ford Coppola, kurio talento užteko 3 šio filmo dalims ir aktoriams Marlon Brando bei Al Pacino. Bet apie šį filmą ir parašyta ir jis pats cituotas įvairių kitų režisierių labai daug. Cituojamas jis ir vertame dėmesio 2011 metų Olivier Marchal filme „Neliečiamieji“ („Les Lyonnais“). Žanro ir netgi madų mėgėjus turėtų sudominti ir kitas Coppola darbas „The Cotton Club“ (1984). Silpnesnes šio filmo vietas pilnai atperka geras aktorių parinkimas ir jų kuriamų herojų nuoširdumas. Siaubo mylėtojams režisierius irgi svarbus, nes jam pavyko sukurti labai stiprią „Drakula“ (1992) versiją, kas beveik neįmanoma 90 – ųjų kine. Beje, jau „Krikštatėvyje“ atsiskleidė ir Al Pacino talentas. Tačiau patį charizmatiškiausią gangsterį Al Pacino suvaidino Brian De Palma filme „Scarface“ (1983). Pirmą kartą mačiau tą filmą 1990 metais ir paliko tokį stiprų ispūdį, kad po tokio filmo peržiūros užmigt jau neįmanoma. Tragiška ir romantiška istorija. Mano nuomone iki šiol dar niekas nepermušė šio Al Pacino vaidmens. Išskirčiau ir kitą De Palma darbą „Karlito kelias“ (1993). Čia puerto rikietį gangsterį irgi vaidina Al Pacino, tik užsiauginęs barzdą. Iš šio filmo režisieriaus turėtų pasimokyti dauguma veiksmo filmų autorių, tiek ir pasakojimo meno ir įtampos kūrimo. Brian De Palma taip pat režisavo keleto įdomių siaubo filmų, tarp jų „Kerę“ (1976). Stephen King gerbėjai nedažnai pamaloninami įdomesniomis ekranizacijomis. Tikrai ne daug kam pavyko sukurti vertą pasižiūrėti filmą šio puikaus siaubo literatūros meistro kūrybos motyvais. Gal neatsitiktinai De Palma – vienas iš nedaugelio tokių.

Gangsterinio kino mylėtojai turbūt nekantrauja: o kur gi Martin Scorsese filmai? Bus ir Martin Scorsese, kaip gi be jo. „Goodfellas“ (1990) tikrai nepakartojamas žanro šedevras, puikūs Robert De Niro, Joe Pesci ir Ray Liotta vaidmenys. 1995 m. Martin Scorsese sukuria „Casino“, kuriame pagrindiniai aktoriai vėl De Niro ir Joe Pesci. O Sharon Stone šiame filme jiems ne tik asistuoja, bet ir nė kiek nenusileidžia. Du šie Scorsese filmai neabejotinai tapo žanro klasika. Senų filmų gerbėjai turbūt pastebėjo, kad „Casino“ kai kurių detalių filmavimas labai primena Fritz Lang manierą. Beje, F. Lang taip pat sukūręs įdomių kriminalinio žanro filmų. Gangsterinio kino gerbėjams verta pasižiūrėti ir 2002 m. M. Scorsese filmą „Gangs of New York“. Pasižiūrėti kartą verta, bet sugrižti prie šio filmo nelabai traukia…

Įdomus, bet netolygus Matteo Garrone darbas „Gomorra“ (2008). Tiems, kam patiks šis filmas, rekomenduočiau ir Adam Ripp dabar jau madinga video reportažo technika susuktą „Gang tapes“ (2001).

Giuseppe Tornatore kūrybos pristatinėti nereikia, verta susipažinti su visais jo filmais. Kriminalo gerbėjai nenusivils jo „Il cammorista“ (1986). Nors pats garsiausias Tornatore filmas – tai „Malena“ (2000). Tornatore filmo apie Profesorių žiūrovams turėtų patikt ir Jacques Audiard „Pranašas“ („Un Prophete“2009). Tahar Rahim vaidinamas pagrindinis herojus Malikas, kaip ir Profesorius, išmoksta kalėjime labai daug ko, net ir ekonomikos. Pradžioje Malikas žudo tam, kad išliktų, o vėliau – kad įgytų valdžią. Labai edukacinis filmas.

Paminėsiu ir Aleksejaus Balabanovo filmus „Brolis“ (1997) ir „Brolis 2“ (2000). Nebijau prisipažinti, kad pakeičiau ankstesnę savo nuomonę apie šiuos filmus. Jau minėjau, kad madingus filmus vertinu labai atsakingai. Sergejaus Bodrovo jn kuriamas personažas iš pradžių manęs pernelyg neįtikino. Iš esmės jo herojus artimesnis netgi ne gangsteriniam kinui, bet Charles Bronson ar Sylvester Stallone personažams. Dar ir pačiame filme „Brolis“ man ne viskas buvo priimtina. Tačiau po kurio laiko pasižiūrėjau antrą filmo dalį, kuri mane tiesiog nupirko. Jau ko verta scena, kada kalama iš Maxim kulkosvaidžio pro mašinos langą. Kartais taip jau būta su tais filmais, vieni nublanksta laikui bėgant, o kiti sušvyti naujomis spalvomis. Brolio gerbėjams galbūt patiktų ir Takashi Miike filmas „Sulytas šuo“ („Gokudo kuroshakai“, 1997). Japonų jakudza slapstosi Taivane ir kartais, kai nelyja – dirba, padėdamas vietiniam bosui šalinti nepageidaujamus asmenis.

Kaip gi be Sergio Leone filmo „Kartą Amerikoje“ (1984). Užbaigsim savo tekstą ilgu filmu. Vėl Robert De Niro ir Joe Pesci herojai, dar James Woods. Sergio Leone pasakoja lėtai, bet pasako tarsi viską: vaikystė, draugystė, meilė, išdavystė. Prie šio filmo verta sugrįžti po tam tikro laiko, po eilės metų. Ir kiekvieną kartą jis sušvis naujomis spalvomis.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Alytaus kraštotyros muziejuje (2012 m. lapkričio 23 d.) atidarytas radijo centras. „Alio, alio! Kalba radijas…“ parodoje galima pamatyti radijo imtuvus, naudotus skirtinguose dešimtmečiuose, dabar saugomus muziejaus rinkiniuose. Paroda skirta radijo laidų Alytuje 55-mečiui. Tuomet, nuo 1957-ųjų, Valentinas Kirlys su Jaunučiu Žilinsku per vietinį radiją vedė pirmąsias laidas „Šnekutis – pleputis“.

Dar viena priežastis teminei parodai Dzūkijos sostinėje – artėjantis Alytaus radijo, dabar – FM99 – 20-metis. Kaip pasakojo parodos sumanytojas Vilmantas Dunderis, parodos atidarymą tiesiogiai iš kraštotyros muziejaus transliavęs „efemas“ solidžios sukakties sulauks 2013-ųjų sausio 6 d.

Parodoje buvo prisimintas ir bene pirmasis Alytuje nepriklausomas – „piratinis“ – Putinų radijas bei tai, kad radijas Lietuvoje prabilo 1926–aisiais. Mūsų šalis buvo viena iš mažiausiai radiofikuotų Europoje. Tai, kaip vystėsi radijas, jo technika, ką jis reiškė visuomenių, Rytų Europos demokratėjimo, tolerancijos pažiūroms, muzikos stiliams procese – „Alio, alio! Kalba radijas…“ parodoje Alytaus kraštotyros muziejuje – iki sausio 31–osios.

Radijo tematikos periodinės spaudos tarpukario Lietuvoje buvo leidžiama ne tiek jau daug. 1927–1928 metais Kaune ėjo mėnesinis radio žurnalas „Radio mėgėjas“. Tai buvo Aukštesniosios technikos mokyklos radio mėgėjų būrelio vienkartinis leidinys. Šioje srityje pasižymėjo ir garsus tarpukario visuomenės veikėjas Petras Biržys (Akiras-Biržys). Besidomintys Dzūkijos istorija dar ir šiandien neišsiverčia be jo monografijos apie Alytaus apskritį. Tačiau mažai kas žino, kad 1931 Kaune jis leido ir redagavo vienkartinį radio žurnalą „Radijo bangos“. 1932 metais pasirodo savaitinis žurnalas visiems „Bangos“, kurį leido Antanas Bružas, o redagavo Augustinas Gricius. Kaip teigė patys leidėjai, jų žurnalas buvo skirtas ne tik radijo mėgėjams, bet ir platesnei auditorijai. Leidėjai savo įžangoje teigė, kad Lietuvos radijo abonentai ir mėgėjai labai neorganizuoti ir todėl „be balso“. Tačiau vis dėlto Lietuvoje užregistruota apie 6000 lempinių ir apie trigubai tiek detektorinių imtuvų abonentų. O kiek dar neregistruotų… Vadinasi, radijo mėgėjų, net ir tokiomis nepalankiomis sąlygomis, yra. Turintiems imtuvus tenka naudotis užsieniniais radijo programų žurnalais, kurių į Lietuvą įvežama per savaitę apie 2000 egzempliorių. Todėl ir bandyta leisti vietinį radio programų žurnalą. Beje, tenka pripažinti, kad ir „Bangos“ ir jo pirmtakai, ir vėlesni radijo žurnalai ilgai neišsilaikė. 1933–1934 metais Kaune ėjo Vytauto Valio leidžiamas ir redaguojamas savaitinis iliustruotas radio žurnalas „Radio bangos“. Tarpukariu ėjo ne tik specializuota periodika radijo tematika, bet ir knygos. 1936 m. Kaune buvo išleista knyga „Radio kaimui“, o 1939 m. pasirodė Eugene Aisberg „Dabar aš jau suprantu radiją“.

Bibliofilas Šarūnas Šimkevičius parodoje pristatė tarpukario Lietuvos periodinius leidinius radijo tematika: „Bangas“, „Radijo bangas“ ir „Jaunosios kartos radijo savaitę“ bei keletą pokario periodinių leidinių.

Nei 1923 m. įkurta Kauno radijo stotis, nei pirmieji radijo transliacijų bandymai 1924–1925 m. didelio radijo aparatų poreikio nesuformavo. Vis dėlto jau 1925 m. pastebimas nedidelis radijo abonentų skaičiaus išaugimas nuo simbolinių 7 iki 172, o 1926 m. – iki 323 radijo abonentų. Tai, visų pirma, sietina su Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės veikla. Ši bendrovė ne tik atliko pirmuosius lietuviškos muzikos transliavimo per radiją bandymus Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje, bet ir vykdė efektyvią radijo aparatų reklamos politiką. 1923 m. rugsėjį prancūzų firma SFR pradėjo statyti naują Kauno radijo stotį Žaliakalnyje, tačiau statybos darbai užsitęsė iki 1926 m. Nuo 1926 m. birželio 12 d., kai Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti radijo laidas lietuviškai, atsirado ir didesnis radijo aparatų poreikis, o jų paplitimas ypač išaugo 1927–1928 m.

1926 m. birželio 12 d. laikoma Lietuvos radiofoninio veikimo pradžia, nes nuo tada Kauno radijo stotis galėjo užtikrinti reguliarų radijo programos transliavimą bei užsienio stočių retransliavimą. Radijo aparatų rinką Kaune taip pat formavo čia įsikūrusios garsių užsienio radijo gamintojų atstovybės, pvz. brolių Vichmanų Vokietijos firmos „Dr. Georg Seibt“ generalinė atstovybė Lietuvoje (1926 m.), Vokietijos „Telefunken“ atstovybė Lietuvoje – firma „Viskas biurui“ (1926 m.) ir kt. Jų poveikis rinkai ir reklamų gausa ypač pastebima nuo 1927 m.

Kaune per 1924–1940 m. laikotarpį veikė apie 50 radijo aparatais prekiavusių firmų parduotuvių (užsienio firmų atstovybių ir Lietuvos akcinių bendrovių), neskaitant smulkių prekybininkų, epizodiškai prekiavusių radijo aparatais.

Nors radijo aparatų prekyba ir šiuo verslu užsiimančių firmų skaičius nuolat augo, tačiau sąlygos radijo aparatų gamybai Kaune nebuvo palankios. Net ir išaugusi radijo aparatų paklausa nebuvo tokia didelė, kad naujas gamintojas, jam sudarius palankias sąlygas, galėtų atlaikyti garsių užsienio firmų konkurenciją. Tik 4-me dešimtmetyje, pasaulinės ekonominės krizės įtakoje išaugus muitams radijo aparatams, buvo bandymų išnaudoti sąlyginai mažesnius muitus radijo mazgams ir detalėms bei surinkinėti iš jų radijo aparatus Kaune. 1931 m. lapkričio mėn. STD radijo sekcijos, buvusios Laisvės al. 19 (dabar Laisvės al. 33), reklamoje skelbiama apie jų gaminamus surenkamus) specialiai provincijai pritaikytus radijo aparatus. C.Schütze muzikos ir radijo namų 1932 m. reklamoje taip pat minimas šios firmos gaminamas (tiksliau surenkamas) radijo aparatas, sujungtas su elektriniu patefonu. STD radijo, perkūnsargių ir elektrotechnikos sekcija, įsikūrusi Laisvės al. 23 a, priešais kino teatrą „Forum“ (dabar Laisvės al. 41), 1934 m. skelbėsi gaminanti savo specialiai provincijai pritaikytus radijo imtuvus „Stedyn“. Ši STD sekcija teigė nieko bendro neturinti su „Radiotechnikos“ b-ve (1934 11 susijungusia su buvusia STD radijo sekcija), kuri 1935–1936 m. taip pat gamino (surinkinėjo) provincijai pritaikytus vienos lempos garsiakalbinius radijo aparatus, juos vadindama liaudies imtuvais. Tokie radijo imtuvai kainavo 110 litų, o su 100 voltų baterija ir 2 voltų akumuliatoriumi 165 litus, išsimokant dalimis per ilgesnį laiką. Bendrovė buvo įsikūrusi Laisvės al. 36 (pastatas neišlikęs).

1935 m. liepos 15 d. Kęstučio g. 36 (dabar Kęstučio g. 56) buvo įsteigtas Lietuvos radijo aparatų fabrikas „Karadi“, savininkas Isakas Kaplanas. Patentas šio fabriko steigimui buvo išpirktas 1935 m. gegužės mėn., iki liepos 15 d. vyko paruošiamieji darbai, o pirmieji lietuviški radijo aparatai pasirodė 1935 m. rugsėjo – spalio mėn. Vienoje žinutėje apie radijo aparatų fabriko „Karadi“ įsteigimą buvo teigiama, jog 75 procentai visų radijo aparatų dalių bus gaminama Kaune. Atrodo, kad tai tebuvo reklaminis teiginys, siekiant patraukti pirkėją. Tuo pačiu tikslu kai kuriose „Karadi“ reklamose buvo skelbiama „Pirkite savo krašto gaminius“ ir pan. Iš tiesų „Karadi“ radijo aparatai buvo lietuviški tik sąlyginai, o fabriką tiksliau būtų vadinti radijo aparatų surinkimo įmone. Savo straipsnyje apie “Karadi“ fabriko veikimą radijo aparatų kolekcionierius ir žinovas Zenonas Langaitis teigia, jog visi 15 (šiuo metu jau žinomi 17) „Karadi“ radijo aparatų modelių nuo 1 lempos „Tautofono“, 2-jų lempų Liaudies imtuvo iki brangesnių 3–7 lempų radijo aparatų buvo pagaminti Anglijoje, tikriausiai „Markoni“ firmoje, ir atskirais mazgais buvo atvežami į Kauną surinkti. Be to, ir surenkant radijo aparatus Kaune buvo naudojamasi kvalifikuotų inžinierių iš Anglijos pagalba. Tačiau „Karadi“ radijo aparatų gamyba Anglijoje buvo specialiai orientuota į Lietuvos rinką bei vykdoma „Karadi“ savininko užsakymu, patobulinant tuo metu jau negaminamus radijo aparatus, kad jie būtų patrauklūs Lietuvos kaimui („Tautofono“, Liaudies imtuvo pavyzdžiai), ir tai liudija už „Karadi“ surenkamų radijo aparatų lietuviškumą. Be to, šie radijo aparatai turėjo savo firminį ženklą, dedamą ant kiekvieno imtuvo. Kauno patriotams galbūt norėtųsi „Karadi“ pavadinimą kildinti iš „Kauno radijas“, tačiau reikėtų tikėti Zenono Langaičio nuomone, kad pavadinimas kilęs iš „Kaplano radijas“ (savininkas Isakas Kaplanas).

Iš reklamų sužinome, kad unikalusis vienos lempos „Tautofonas“, pasak Z. Langaičio, galėjęs dirbti ir be baterijų, 1936 m. kainavo 58,50 Lt (baterijos 10 Lt), Liaudies imtuvas – 162 Lt (baterija ir akumuliatorius dar 40 Lt), trijų lempų Karadi B 37 imtuvas – 226, 80 Lt (baterijos ir akumuliatorius dar 45 Lt). Beje, dar vienoje reklamoje pabrėžiama, kad minėti Liaudies imtuvas ir Karadi B 37 yra taupiausi ir tinkamiausi mūsų sąlygomis bei apdovanoti aukso medaliu 1936 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje.

Tačiau viltis, kad pigumu, funkcionalumu, patriotiniais jausmais „Karadi“ užkariaus neturtingą kraštą, nepasiteisino. „Karadi“ neatlaikė ilgametės gamybos ir prekybos tradicijas turinčių užsienio firmų konkurencijos bei bankrutavo (užsidarė 1939 07 15). Vis dėl to „Karadi“ radijo fabriko veikimas yra pozityvus dalykas, leidžiantis teigti, jog tarpukaryje mes turėjome radijo pramonę, tik nepasidalinome rinka. Ji, nors ir smarkiai išaugusi, vis tiek buvo per maža (1939 m. pabaigoje Kaune buvo 20 450, o visoje Lietuvoje 77 562 radijo abonentai), atsižvelgiant ir į radijo aparatų kainos santykį su vidutiniu uždarbiu bei senų radijo aparatų keitimo naujais tendencijas. Pasak Z. Langaičio, Kaune buvo nelengva net ir didelei bei turtingai AB „Philips“ atstovybei. Mūsų kaimynai latviai, kuriems sekėsi žymiai geriau nei „Karadi“, taip pat, pasirodo, ne prieš gera viliojo gražiomis reklamomis ir didelėmis kainų nuolaidomis. 1939 m. pabaigoje VEF agentūra buvo priversta pasitraukti iš Kauno.

Kartą alytiškis dailininkas Mantas Kazakevičius buvo Anglijoje ir užėjo į vieną senų radijo aparatūrų antikvariatą. Jo savininkas atkreipė dėmesį į Manto akcentą ir pasidomėjo, iš kokios šalies atvykęs. Išgirdęs atsakymą, kad iš Lietuvos, pasisakė žinąs tokią šalį ir tai, kad šioje šalyje yra viena didžiausių senųjų radijo aparatų kolekcijų pasaulyje. Taip ir neteko man sužinoti apie kurį Lietuvos kolekcininką kalbėta. Pats esu turėjęs tik tris tarpukario radijo aparatus, šiuo metu turiu du. Garsesni radijo imtuvų kolekcininkai yra Algimantas Simaška ir Zenonas Langaitis. Radijo kolekcininkas Antanas Gedvilas surinkęs apie 300 prieškarinių aparatų, juos eksponavo A. Smetonos vasaros rezidencijoje. Gal antikvariato savininkas turėjo omenyje kažkurį iš šių kolekcininkų.

Algimantas Simaška turi savotišką radijų muziejų Kavarske: visas namukas skirtas radijo aparatams, surikiuotiems ant specialiai sukaltų lentynų. Kolekcijoje – apie pora šimtų lempinių radijo aparatų ir kelios dešimtys tranzistorinių. Ir ko tik šiame privačiame muziejuje nepamatysi. Yra ir labai senų aparatų, kai kurie jų – net sunku patikėti – dar veikia. Yra ir garsiausių pasaulio firmų, ir ne taip gerai žinomų gamyklų įvairaus dydžio radijo aparatų, skirtingų formų, konstrukcijų, pagamintų iš visokiausių medžiagų. Kolekcionierius gali ilgai kalbėti apie kiekvieną aparatą, jo veikimo principus, teigiamas ir neigiamas savybes. Nors nedideliuose namuko kambariuose radijo aparatūrai jau darosi per ankšta, bet savo pomėgio Algimantas neketina atsisakyti ir ateityje žada dar papildyti kolekciją. Kauniečiui Zenonui Langaičiui taip pat pabodo vienam grožėtis savo surinktais 600 radijo imtuvų ir nuo jų valyti dulkes. Vyro svajonė – įkurti privatų radijo muziejų.

Kiekvienam savi prisiminimai apie radiją. Aštuntajame dešimtmetyje Rytų Europoje buvo populiarios Liuksemburgo ir Lenkijos radijo trečiosios programos laidos. Ta proga verta prisiminti šiuos radijus. Vietoje tarybinio radijo paklausydavau Amerikos balso, Vatikano. Liuksemburgo radijo klausydavau nuo pat vaikystės, jis geriau girdėdavosi vakarais, bet buvo labai režimo trukdomas. O štai Lenkijos radijo, kaip soclagerio šalies netrukdydavo. Ta proga verta prisiminti du pačius charizmatiškiausius 3 Lenkijos radijo programos laidų vedėjus. Neabejotinai tokiais buvo Piotr Kaczkowski ir Tomasz Beksinski. 70–aisiais Tomaszas susižavėjo kultinės asmenybės P. Kaczkowskio laidomis, kuriose buvo pristatinėjama roko muzika. Kai grodavo Piotras, Tomaszas pasistengdavo, kad būtų išjungtas prie jo namo esančios parduotuvės neoninis apšvietimas, trukdydavęs įrašams, o kaimynams būdavo draudžiama naudotis dulkių siurbliais bei kitais elektros prietaisais. Devintojo dešimtmečio pradžioje pradeda dirbti radijuje, iš pradžių antrojoje Lenkijos radijo programoje. Dauguma grupių Lenkijoje tikrai nebūtų turėjusios tokio populiarumo, jei ne jis. „Depeche Mode“, „Bauhaus“, „Sisters Of Mercy“ – kiek yra tokių, pamėgtų, ir, svarbiausia, jo dėka pažintų. Vėliau Tomasz susidomi gotikiniu roku. 1991 m., keičiantis antrosios programos koncepcijai, pereina dirbti į trečiąją programą. T. Beksinskis vedamos laidos prasidėdavo jo mėgstamą vampyrišką valandą – vidurnaktį. Šis nepakartojamas muzikinis spektaklis vykdavo kas dvi savaitės. Laidas rengdavo nepaprastai kruopščiai, dažniausiai skirdavo dvi savaites sekinančio darbo vienai laidai. Tai nebuvo paprastas radijo klausymasis, bet žodžiais ir garsais susietas autobiografinis persiuntimas, adresuotas asmeniškiems klausytojo apmąstymams. Turėjo daug gerbėjų, o paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje jo laidų daugiausiai klausėsi jauni žmonės.

Lietuvoje panašaus lygio radijo neturėjome, neturime ir neturėsime. Priežasčių yra daug. Nors įdomių laidų pasitaikydavo ir per lietuviškus radijus. Įdomios būdavo ir Ultra vires laidos, kaip neprisiminsi ir laidos Rock 99 per FM 99. Šiandien radijas jau praradęs savo buvusią reikšmę, ypač atsiradus internetui. Tačiau senojo radijo magija išlieka. 

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Gintaras Lučinskas jau daugiau nė dešimtmetį darbuojasi rašydamas istorinius straipsnius. Šio autoriaus bibliografiją jų sudarytų keli šimtai – Dzūkijos, Kauno, Vilniaus periodiniuose leidiniuose, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Lenkijos lietuvių leidiniuose. Tačiau vien straipsniais jis neapsiribojo – nuo 2008 m. ėmėsi ir knygų leidybos darbų. Partizano Antano Ambrulevičiaus atsiminimų knygos „Kelio atgal nėra“ (2008 m.) ir karininko Andriaus Vasiliausko atsiminimų knygos „Praeities puslapiai“ leidybos organizatorius (2011 m.); knygų „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ (2009 m. ir 2011 m.), ,,Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“ (2010 m.), „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ (2011 m.) autorius.

Gintaras Lučinskas gimė 1969 m. gruodžio 21 d. Alytaus r., Daugų apyl., Doškonių k., tėvas – vairuotojas, mama – pardavėja. Šeimoje dar augo vyresnė sesuo Daiva. 1985 m. baigė Alytaus 8-ąją vidurinę mokyklą. 1989 m. baigė Kauno Antano Kvedaro miškų technikumą. 2009 m. Šiaulių universitete įgijo Ekologijos ir aplinkotyros bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Vedęs, turi 3 vaikus: dukra Justina, sūnūs Dovydas ir Jokūbas – moksleiviai. Žmona Jolanta dirba prekybos srityje.

G. Lučinskas 2006 m. rudenį įsteigė viešąją įstaigą „Gintarinė svajonė“, kuri veikia istorijos, kultūros, visuomeninėje srityje, o 2010 m. gruodį įkūrė interneto svetainę www.gintarinesvajone.lt, kurioje vykdo istorijos pažinimo programas: „Dzūkijos istorija interneto puslapiuose“ ir „Pažinkime Dzūkijos praeitį interneto puslapiuose“.

G. Lučinskas nepriklausė ir nepriklauso jokioms politinėms partijoms, pritardamas nuostatai, kad „kur 3 lietuviai – ten 5 partijos“. Jis žada apsispręsti dėl partiškumo, kai iš 40 „popierinių“ partijų liks 2–3 normalios politinės partijos. Tačiau G. Lučinskas aktyviai dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje:Lietuvos šaulių sąjungoje (nuo 2001 m.), Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijoje (nuo 2003 m.), Alytaus kolekcininkų klube (nuo 2006 m.), Lietuvos atsargos karininkų sąjungoje (nuo 2006 m.).

G. Lučinskui, vaikystę praleidusiam mamos tėviškėje, Varčios miško (plotas – daugiau kaip 1 000 ha) prieigose, buvo lengva apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo – 1985–1989 m. studijavo miškininkystę Kaune, 2009 m. įgijo ekologijos ir aplinkotyros bakalauro mokslinį laipsnį Šiaulių universitete. Visai nenustebčiau, jeigu jam būtų suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis, nes istorija yra jo širdyje, o ne kaip daugelio istorikų – tik ant diplomo užrašyta. Senelio Vinco Stanišausko (šaulio nuo 1938 m., 1940–1941 m. pogrindinės „Geležinio Vilko“ organizacijos nario, 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo dalyvio, Konstantino Barausko-Vėžio būrio partizano 1944 m., nuo 1945 m. politinio kalinio) ir jo kovų draugų vaizdingi pasakojimai apie pasipriešinimą sovietų okupacijai ir prosenelio, Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio, Liudviko Stanišausko garbingi žygiai kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės, turbūt lėmė, kad G. Lučinskas beveik dešimtmetį tarnavo Krašto apsaugos struktūrose. Tarnybos metu dalyvavo įvairiuose mokymuose, kursuose, stovykloje, kariškių varžybose (Vilniuje, Kaune, Alytuje, Tauragėje, Nemenčinėje, Rukloje). Šiuo metu – atsargos leitenantas. Už nepriekaištingą tarnybą daugybę kartų skatintas, svarbiausi iš jų: 2003 m. gegužės 5 d. – Lietuvos šaulių sąjungos vado padėka; 2003 m. rugpjūčio 29 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro padėka; 2004 m. liepos 30 d. – Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko vardinė dovana ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio padėka; 2006 m. vasario 23 d. – Lietuvos šaulių sąjungos vado vardinė dovana; 2006 m. liepos 13 d. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio padėka ir vardinė dovana; 2006 m. lapkričio 21 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro padėka; 2009 m. gruodžio 31 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės įsakymu apdovanotas Šaulių žvaigždės medaliu; 2010 m. gruodžio 21 d. – LAKS Kauno apskrities skyriaus pirmininko padėka; 2012 m. vasario 15 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės vardinė dovana; 2012 m. balandžio 13 d. – Alytaus miesto savivaldybės mero padėka; 2012 m. liepos 6 d. – Lietuvos atsargos karininkų sąjungos pirmininko įsakymu apdovanotas LAKS medaliu; 2012 m. liepos 6 d. – apdovanotas Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos medaliu „Dzūkų kovų keliais“; 2012 m. rugpjūčio 14 d. – Lenkijos Respublikos Punsko valsčiaus viršaičio padėka; 2012 m. rugsėjo 29 d. – apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Prisikėlimo apygardos Šiaulių skyriaus 4-o laipsnio medaliu „Pergalių ir kovų keliais“.

Kiti pasiekimai kultūros srityje:2007 m. sausį – žurnalo „Trimitas“ skelbto straipsnių konkurso Kazio Rožansko premijai laimėti 1-osios vietos nugalėtojas; 2007 m. kovo 28 d. – interneto svetainės www.antraspasaulinis.net 5-ojo straipsnių konkurso 2-osios vietos laimėtojas; 2008 m. sausį – žurnalo „Trimitas“ skelbto straipsnių konkurso Kazio Rožansko premijai laimėti 1-osios vietos nugalėtojas; 2010 m. gruodį nominuotas „Metų apdovanojimai ALYTUS-2010“ kūrybiškiausios sielos nominacijoje; 2012 m. birželio 15 d. – Alytaus miesto savivaldybės 2012 m. Kultūros premijos laureatas.

G. Lučinskas rašo straipsnius ir knygas apie mažai tyrinėtas savanorių ir šaulių kovas už Lietuvos nepriklausomybę Dzūkijoje, Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos šaulių sąjungos kūrimąsi, pasipriešinimą sovietiniam režimui po 1940 m. okupacijos ir raudoniesiems (sovietiniams) partizanams per Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos rezistentų kovas pokaryje prieš sovietinius okupantus.

Knygą „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ autorius paskyrė savo seneliui Vincui Stanišauskui (1918–1978) ir kitiems Laisvės kovotojams atminti. Antroji knyga „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“ skirta prosenelio Liudviko Stanišausko (1890–1920) ir kitų Nepriklausomybės kovų dalyvių atminimui. Trečia knyga „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ skirta karo aukoms Dzūkijoje atminti. Šį pavasarį, minint paskutinio Lietuvos kariuomenės mūšio dėl Lietuvos Nepriklausomybės 90-metį, kai Lietuvos kariai ir šauliai 1923 m. kovo 23 d. likvidavo Varviškės „savivaldą“ (Kapčiamiesčio valsč.), G. Lučinskas planuoja išleisti savo ketvirtąją autorinę knygą „Varviškės „respublika“ (1920–1923)“. Tokiu būdu, knygose pateikiant sukauptą istorinę ir kraštotyros medžiagą, išsaugoma istorinė atmintis ir prisidedama prie patriotinio jaunimo auklėjimo.

G. Lučinskas aktyviai dalyvauja (ir pats organizuoja) savo knygų pristatymus, kurie jau vyko Alytuje, Vilniuje, Kaune, Lazdijuose, Seinuose, Punske, įvairiose Alytaus miesto ir rajono mokyklose. Keliolika kartų skaitė pranešimus istorijos tematika moksleiviams, kariškiams, šauliams, tremtiniams, Lenkijos lietuviams ir kitiems istorijos mėgėjams per įvairius renginius, mokslinėse konferencijose. Daug laiko praleidęs ir vis dar tęsia tyrimus Lietuvos archyvuose, kuriuose ieško atsakymų į jam dar neatsakytus ir nežinomus klausimus. Pavyzdžiui, 2011 m. vasarį G. Lučinskui Lietuvos Ypatingajame archyve pavyko rasti MGB Alytaus apskrities skyriaus darbuotojų surašytą ir pasirašytą aktą apie 4 žuvusių Dainavos apygardos štabo pareigūnų, tarp jų ir Domininko Jėčio-Ąžuolio, palaikų užkasimo (paslėpimo) vietą netoli Žydų kapinių Pirmajame Alytuje. Iki tol šis dokumentas tarp istorijos tyrinėtojų nebuvo žinomas, todėl galima pavadinti tai atradimu ir G. Lučinsko nuopelnu. 2011–2012 m. LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus specialistai ir archeologai vykdė kapavietės paieškas, siekiant partizanų palaikus ekshumuoti ir patvirtinus tapatybes iškilmingai perlaidoti.

G. Lučinskas istorijos žinių randa ne tik archyvuose, bet ir įvairaus meto knygose, periodinėje spaudoje, kitų šalių interneto svetainėse. Bendrauja (internetu ir susirašinėja laiškais) su Australijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje gyvenančiais istorikais ir istorijos tyrinėtojais bei istorijos liudininkais. Lietuvoje daugiausia bendrauja, keičiasi informacija su istorikais dr. Sigitu Jegelevičiumi, dr. Arūnu Bubniu, Valdu Striužu, žurnalistu ir kolekcininku Viliumi Kavaliausku.

Dar viena G. Lučinsko veikla – surinktų istorinių duomenų ir faktų realizavimas ne tik knygose, bet ir paminklų bei atminimo ženklų pastatymuose. Jis yra prisidėjęs prie partizanų paminklų pastatymo ir atstatymo Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonuose. Jam talkininkaujant buvo pastatytas paminklas Leipalingio kapinėse – 1923 m. kovo 23 d. Varviškės kautynėse žuvusiems Lietuvos kariams ir šauliams (2011 m.), atminimo paminklinis akmuo Seinuose – 1918–1920 m. žuvusiems už Tėvynę savanoriams (2010 m.), atminimo lenta Vidugirių kaime (Punsko valsč.) – mokytojui, šauliui, poetui Petrui Mockevičiui (1895–1922) atminti. Kitose vietovėse su bendraminčiais pagal galimybes sutvarkė, fotografavo, nes kapai, žūties vietos apleistos, daug kur neprižiūrimos, neįtrauktos į LR kultūros paveldo registrą. G. Lučinskas stengiasi, kad žuvusieji už Lietuvos laisvę būti ir kitaip įamžinti (po mirties), t. y., kad jiems būtų suteikti teisiniai statusai (Kario savanorio ar Laisvės kovų dalyvio), apdovanoti medaliais, suteikti kariniai laipsniai, jų vardais pavadintos gatvės. G. Lučinskas labiausiai džiaugiasi, kad iš užmaršties buvo prikelta pirmosios 1940 m. birželio 15 d. sovietų agresijos auka – pasieniečiui, šauliui Aleksandrui Barauskui suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas, apdovanotas ordinu, žūties vietoje pastatytas paminklas; keliolikai partizanų ir jų rėmėjams suteikti (daugumai – po mirties) Kario savanorio ir Laisvės kovų dalyvio teisiniai statusai, jie apdovanoti medaliais.

2009 m. vasarį G. Lučinskas, vadovaudamasis pilietiškumo nuostata ir veikdamas visuomeniškai, surinko Alytaus miesto gyventojų 25 parašus, kad pirmajam žuvusiam Lietuvos kariuomenės karininkui, 1-ojo pulko vadui Antanui Juozapavičiui būtų suteiktas Alytaus miesto Garbės piliečio vardas (po mirties), kurio kilnus poelgis, ginant miestą nuo įsiveržusių Tarybų Rusijos Raudonosios armijos karių 1919 m. vasario 13 d., paliko svarbų pėdsaką Alytaus miesto istorijoje. 2009 m. rudenį Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Alytaus skyriui buvo sugrąžintas karininko Antano Juozapavičiaus vardas, nes jo vardu skyrius buvo pavadintas ir prieškaryje. Nuo 2012 m. vasario G. Lučinskas mėgina įgyvendinti sumanymą, kad Alytaus miesto Garbės piliečio vardas (po mirties) būtų suteiktas ir įžymiajam Dainavos apygardos partizanų vadui pulkininkui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui (1896–1947), buvusiam Lietuvos kariuomenės kapitonui ir Alytaus Šaulių namų statytojui.

G. Lučinsko kolekcijose yra įvairių daiktų. Mano žiniomis, jis labiausiai domisi numizmatika (senovės Graikijos ir Romos, XIX a. Vakarų Europos monetos) ir senosiomis fotografijomis (ulonai, šauliai, Dzūkijos vietovių vaizdai). Turi jis ir savo biblioteką. Knygas labiau vertina ne bibliofilijos, o išleidimo kokybės požiūriu. Geriau nukopijuos reikiamų puslapių kopijas, nei įsigys minkštais viršeliais, kurias vadina vienkartinėmis. Knygos atspindi jo interesus – tai daugiausia istorinio ir kraštotyros pobūdžio leidiniai. Nusiperka vieną kitą leidinį, susijusį su Dzūkija.

Susidomėjimas senąja fotografija turbūt gimė dėl G. Lučinsko kraštotyrinės veiklos (savo knygas gausiai iliustruoja nuotraukomis ir atvirukais). Renka (perka, keičiasi su kitais kolekcininkai klubuose, gauna dovanų) originalus, bet ne tik juos, nes dalį fotografijų saugo skaitmeniniu pavidalu. Jis nėra užsidaręs kaupikas, ir mielai leidžia panaudoti savo eksponatus kitiems autoriams, muziejams, bibliotekoms ir pan. 2009 m. dalyvavo antrojoje Alytaus kolekcininkų parodoje, o 2010 m. – parodoje apie ulonus ir 2012 m. parodoje „Vilniaus gatvė: nuo Zimavičienės mūro tilto link. Istorinės metamorfozės“ Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje.

Gintaras Lučinskas – energingas, drąsus, pasižymintis puikia atmintimi bei bendravimo talentu. Labai išsilavinęs, darbštus, pareigingas, turi Dievo dovaną ne tik domėtis istorija, bet ir sukauptas žinias perkelti į knygas apie Dzūkijos istoriją. Dažnai būna atviras, mėgsta rėžti tiesą į akis. Labai sparčiai tobulėja kaip kolekcininkas.

Nuotraukose:

1. G. Lučinskas Nepriklausomybės gynėjų susitikime. LR Seimas, 2013 01 12

2. Žygio „Dzūkų kovų keliais“ dalyviai G. Lučinskas ir A. Čiras. Nedzingė, 2012 07 06

3. G. Lučinskas prie paminklo žuvusiems 1923 03 23 Varviškės kautynėse Lietuvos kariams iš šauliams. Leipalingis, 2011 06 11

4. G. Lučinskas Lietuvos laisvės kovų ir kančių muziejuje. Merkinė, 2006 06 14

5. G. Lučinskas jaunųjų šaulių stovykloje. Ryliškiai, 2004 07 06

Voruta. – 2013, rugpj. 3, nr. 16 (780), p. 11.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas po nedidelės pertraukos vėl ėmėsi leidybos darbo. Tiksliau sakant, tos pertraukos nė nebuvo, nes šio autoriaus knygų jau nespėju skaityti. Jo tyrinėjimų ašis visąlaik sukasi apie karybos istoriją. Ir Dzūkija – jam svarbiausia visada. Atiduoti duoklę kažkada čia gyvenusiems žmonėms, ar nepelnytai primirštiems įvykiams, – tai vis Gintaro siekiai. Kas nėra susidūręs nei su knygų rašymu, nei ypač su leidyba, tas gal galvoja, kad knygą parašyti labai paprasta. Bet taip iš tikrųjų nėra. Ir parašyti gerą knygą ne kiekvienas gali, o tuo labiau išleisti. G. Lučinskas – vienas iš tokių autorių, kuris ne tik rašo knygas, bet ir pats jas leidžia.

Gintaro Lučinsko paskutinis darbas – istorijos apybraiža apie „Varviškės „respubliką“ (1920–1923)“*. Ši gausiai nuotraukomis ir dokumentais iliustruota knyga skirta paminėti 90-osioms metinėms, kai 1923 m. kovo 23 d. Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai likvidavo Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkų įkurtą prolenkišką „savivaldą“ (lenk. Samorząd Warwiszki) pietinėje Lietuvos Respublikos dalyje – Kapčiamiesčio valsčiuje, Varviškės kaime.

Pratarmę šiai knygai parašė žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Skaitydamas Viliaus tekstą, supratau, kad tai irgi ne atsitiktinumas. Iš tikrųjų yra nemažai bendra tarp šių dviejų autorių. Ir ne vien tik tai, kad abu jie yra kolekcininkai, gal net ir bendrose parodose buvo susitikę. Tačiau svarbiausia yra ne tai. Juos vienija nuveikti svarbiausi darbai – parašytos ir išleistos vertingos istorinės knygos.

Gintaras manęs kartą paklausė, ar aš suprantu, kodėl jis nesikreipia į įvairias leidyklas, bet išleidžia savo knygas pats? Aš į šitą klausimą atsakymo neturiu, tačiau tik žinau, kad finansavimo iš savivaldybių ar kitų instancijų, kurios turėtų paremti svarbų Alytaus miestui ar Dzūkijai leidinį, tikėtis neverta. Pinigėliai nubyra tik vienadieniams masinio pobūdžio renginiams. Tikriausiai Vilius Kavaliauskas ir Gintaras Lučinskas įvedė tradiciją skelbti savo knygose sąrašus tų ministerijų, įstaigų ir savivaldybių, kurios atsisakė paremti bent keliasdešimt litų reikšmingų knygų leidybą.

Bene taikliausiai tokią situaciją apibūdino visuomenininkas ir kolekcininkas Jonas Juravičius, teigdamas, kad į savivaldybes ar atsakingas pareigas patenka daugiausia tokie žmonės, kurie knygų neskaito, todėl iš tokių ir paramos tikėtis neverta. Ir iš tikrųjų, tokiems labai toli net ir nuo tarpukario Lietuvos kariškių ar šaulių, kurie vertindavo ir brangindavo knygą, ją dovanodavo reikšmingų iškilmių progomis, patys „apsidėdavo“ mokesčiais kuriant bibliotekėles. Kariškiai suprasdavo, kad knyga – tai reikšmingas kultūros paminklas.

Šiandienos valdininkams svarbesni visai kitokie paminklai, pavyzdžiui dėl savivaldybės klerkų machinacijų atsiradęs iškilus „paminklas“ – Alytaus autobusų stotis. Prieš kurį laiką ėjau miesto aikšte, ten ilgoką laiką stovėjo supiltas didžiulis kalnas. Šalia manęs ėjo moteris su mažu vaiku. Ir tas vaikas paklausė savo mamos: „Mamyte, o kas čia bus?“ O mama atsakė taip: „Čia, vaikeli, bus nauja Gedimino pilis, vienas meras statė – nepastatė, tai dabar antras stato“. Kam gi čia reikia tos Alytaus miesto istorijos, jei paminkliškumą valdininkai supranta kitaip?

Tačiau Gintaras Lučinskas rankų nenuleido ir susirado privačių rėmėjų. Čia norėčiau pastebėti, kad būtent knygų leidybos epopėjų srityje ir yra pagrindiniai Gintaro Lučinsko ir Viliaus Kavaliausko panašumai. Prieš Vasario 16-ąją pasižiūrėjau labai įdomų televizijos interviu su Viliumi Kavaliausku. Šio autoriaus milžiniško darbo – parengtų fundamentalių veikalų, skirtų Lietuvos kariuomenei ir apdovanojimams, valdininkai nesiteikė paremti nė vienu litu, tačiau Vilius sugebėjo įtikint Lietuvos verslininkus, kad tai – istorijai labai svarbu, ir dėl to turime tokius vertingus leidinius. Žinoma, kai valdininkams prireikia Viliaus Kavaliausko patirties ir sugebėjimų, tai jie nesivaržo juo pasinaudoti, ar kai paveikslus reikia iš užsienio pargabenti, ar Žygimanto Augusto gobeleną nupirkti. Štai tada Vilius prisimenamas…

Dar turiu vieną pastebėjimą, kad Gintaras leidžia tik tam tikro lygio knygas. Mes su juo dažnai pasiginčijame, bet man niekaip jo nepavyksta įtikinti, kad jis pradėtų vertinti ir knygas minkštais viršeliais. Mat Gintaras laikosi savo nuomonės, kad knyga turi būti ilgaamžė, todėl kokybiškai išleista – ne tik susiūta, bet ir kietais viršeliais.

Daug kas iš istorijos girdėjo apie Perlojos respubliką, bet apie Varviškės „respubliką“ turbūt ne visi žino. Varviškė – tai senas kaimas ir buvęs dvaro palivarkas, įsikūręs prie Igaros upės, netoli tos vietos, kur ji ir Juodoji Ančia įteka į Nemuną, 13 km į pietryčius nuo Kapčiamiesčio, 25 km į šiaurę nuo Gardino, miškingoje ir durpėtoje vietoje. Varviškė įkurta XV a. pabaigoje. Minima 1518 m. ir 1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodo aktuose. XX a. Nepriklausomybės kovų pradžioje Lietuvai netekus pietinių teritorijų, Varviškė liko labiausiai į pietus įsikūręs kaimas prie demarkacijos (administracinės) linijos. Vietovėje nuo seniausių laikų gyveno lietuviai, tačiau dvaras sulenkino kaimą. Seinų krašte buvo gausu dvarų ir dvarininkų, kurie įtakojo miestų sulenkėjimą, o kai kur (pietiniuose pakraščiuose) lenkiškumas palietė ir kaimus; sulenkėjo ištisi valsčiai. Kadangi lenkai pradėjo organizuotis anksčiau už lietuvius, spėjo sutvirtėti, tad ir jų agitatoriai, dvarininkų kviečiami, Seinų krašte atsirado gana anksti.

Tautų Sąjungai 1919 m. birželio 18 d. tarp kariaujančių valstybių nustačius demarkacijos liniją, o 1920 m. lapkričio 29 d. įvedus abiem jos pusėms 12 km pločio neutralią zoną, Varviškės k. atsidūrė neutralioje zonoje prie demarkacijos linijos. Pasienio barą saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau jų sargybos postai buvo išdėstyti labai retai, maždaug kas 7–8 kilometrus. Kapčiamiesčio vls. rytiniai ir pietiniai pakraščiai apaugę miškais, kuriuose plytėjo nepraeinamos pelkės ir krūmai. Per šiuos miškus ir ėjo demarkacijos linija, taigi valsčiaus pakraštys ribojosi su lenkų užimta teritorija. Tarp šių miškų, nedideliuose ploteliuose prastos smėlio žemės, buvo įsikūrę skurdūs kaimeliai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šių kaimų gyventojų dauguma vertėsi grybų rinkimu ir valstybinio miško vogimu, o taip pat eidavo uždarbiauti į Gardiną, kur gerokai sugudėjo ir sulenkėjo. Gyvendami miškuose ir užkampyje, be to, neturėdami turto, įprato gyventi laisvą „miškinių“ gyvenimą.

1919–1920 m. šiame tolimiausiame pietiniame Lietuvos kampe pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai, kurie, remiami Lenkijos Vyriausybės, siekiančios prijungti prie Lenkijos visą neutralią zoną, paskelbė vadinamąją Varviškės savivaldą (lenk. Samorząd Warwiszki) arba dar kitaip „placufką“ – sustiprintą karišką forpostą. Šį kaimą ir jo apylinkes netgi skambiu Varviškės „respublikos“, kurios teritorija užėmė apie 30 kv. km, vardu vadino. Pravedus tarp Lenkijos ir Lietuvos neutralią zoną, 1920–1923 m. Varviškės „respublika“ garsėjo ne tik Seinų krašte, bet ir tolimesnėse apylinkėse. Į neutralią zoną tais laikais atbėgdavo slapstytis visokie plėšikai, dezertyrai, avantiūristai ir kitokie bastūnai (pasakojama, kad net kazokai, rusų belaisviai, grįžtą iš Vokietijos bei iš Lenkijos kariuomenės pabėgę ukrainiečiai), užsilikę dar iš Pirmojo pasaulinio karo laikų; ir iš Lenkijos, ir iš Lietuvos pusės. Iš pradžių, kol jų buvo nedaug, jiems pakakdavo plėšti kaimus neutralioje zonoje, tačiau plėšikų vis gausėjo, ir gyventojai jau nebegalėjo jų išmaitinti. Susibūrė stiprus lenkų partizanų dalinys, o Varviškė buvo paversta centru visai Pietų Lietuvos neutraliai zonai terorizuoti. Lenkų organizacija Varviškės apylinkėse sutelkė apie 300 – 400 ginkluotų vyrų. Manoma, dalis jų buvo lenkų kariškiai, perrengti civiliais drabužiais. Jie laikėsi įsitvirtinę Juodosios Ančios, Igaros ir Nemuno krantuose. Varviškės „respublika“ skelbėsi esanti nepriklausoma nuo Lietuvos ir Lenkijos bei siekianti prijungti Lietuvą prie „Vidurinės Lietuvos“ (lenk. Litwa Środkowa), turėjo savo „komendantą“, antspaudą; puldavo Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Lazdijų, Leipalingio, Liškiavos, Punsko, Rudaminos ir Veisiejų valsčių gyventojus. Tokią teroristų gaują likviduoti sunkiai sekėsi, nes ši veikė miškuose, turėjo gerų ginklų: kulkosvaidžių, šautuvų, granatų, ją rėmė ir Lenkijos valdžia.

Kaip sekėsi Lietuvos kariuomenei ir šauliams likviduoti Varviškės „respubliką“ – sužinosite įsigiję naują istoriko Gintaro Lučinsko knygą. Galima tik pasakyti, kad Nepriklausomybės kovų laikotarpis buvo sudėtingas laikmetis Lietuvos valstybei, pasienio konfliktai truko ilgai. Atsikurianti Lenkija Lietuvą matė savo sudėtyje. Tačiau lenkai susidūrė su lietuvių nacionalizmu. Jiems pavyko užgrobti svarbias Lietuvos teritorijas: Seinų ir Suvalkų kraštą, Rytų Lietuvą su Vilniumi ir Gardinu. Tačiau visos Lietuvos praryti neįstengė. Žinoma, J. Pilsudskio legendinės pergalės prieš Raudonąją armiją lėmė ir Lietuvos bei kitų Baltijos kraštų likimą. Stalinas šito lenkams niekada nedovanojo, bet atsikeršyti progą jis gavo tik daug vėliau. Lenkų ir lietuvių tautų likimai labiausiai ir išsiskyrė po Pirmojo pasaulinio karo. Atsirado nesantaika. Apie lenkų žiaurumus lietuvių ir kitų tautų atžvilgiu tekdavo skaityt tarpukario žurnale „Mūsų Vilnius“.

2012 metais pasirodžiusi Armija Krajova kario knyga „Egzekutorius. Armijos krajovos žudiko išpažintis“ taip pat sukėlė nemažai diskusijų. Nes Armija Krajova iš tikrųjų labai skyrėsi nuo lietuvių partizanų. Bendradarbiavo ir su naciais, ir su NKVD. Beje, savo draugų buvo labai lengvai ir sudoroti. Armija Krajova planavo savo jėgomis net Vilnių iš vokiečių atsiimti, bet šiuos planus sužlugdė NKVD. Jei Napoleono laikais lenkai buvo susiskaldę, dalis kovėsi Napoleono pusėje, kiti Rusijos pusėje, tai Antrojo pasaulinio karo metu stojo sovietų pusėn. Deja, jų viltys nepasiteisino. Stalinas sumaniai pasinaudojo lenkais, bet laukto savarankiškumo jie negavo.

* Lučinskas, Gintaras. Varviškės „respublika“ (1920–1923). Istorijos apybraiža. Alytus: Gintarinė svajonė, 2013. – 112 p. Tiražas – 750 egz., ISBN 978-609-95213-5-0

**********

Kraštotyrininko, knygų apie Dzūkijos istoriją autoriaus Gintaro Lučinsko gausiai nuotraukomis ir dokumentais iliustruota knyga „Varviškės „respublika“ (1920–1923)“, skirta paminėti 90-osioms metinėms, kai 1923 m. kovo 23 d. Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai likvidavo Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkų įkurtą prolenkišką „savivaldą“ (lenk. Samorząd Warwiszki) pietinėje Lietuvos Respublikos dalyje – Kapčiamiesčio valsčiuje, Varviškės kaime.

Snieguolė VICHROVIENĖ

Rugsėjo pabaigoje Alytuje, Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko istoriko, bibliofilo Šarūno Šimkevičiaus knygos „Dzūkijos spaudos keliais“ sutiktuvės. Šiame leidinyje – žinomo kolekcininko pamąstymai apie Dzūkijos spaudos tyrinėjimų aktualijas ir ypatumus. Autorius tyrinėjo spaudą Dzūkijoje nuo pat LDK laikų  iki 1945 metų, pateikė dalies savo rinkinių bibliografinį sąrašą. Knygoje daug informacijos apie periodinius leidinius, spaustuves, knygų platinimą ir smulkiąją spaudą.

          „Istorija neįsivaizduojama be spaudos istorijos, todėl ir gimė ši knyga, kuri besidomintiems padės susipažinti su Dzūkijos spaudos istorija. Šis leidinys nesulaukė paramos iš verslo atstovų ir organizacijų, tačiau prie jo išleidimo prisidėjo privatūs asmenys. Žinoma, aukotų pinigėlių neužteko. Todėl ir vėl autorius kreipėsi į Vidmantą Staniulį, tikėdamas, kad jis gal padės. Vidmantas ėmėsi leidybos net ir žinodamas, kad šis projektas bus finansiškai nuostolingas. „Esu dėkingas jam už tai“, – sakė Š. Šimkevičius.

            Renginyje  dalyvavo Vidmantas  Staniulis – knygos leidėjas, antikvarinio knygyno Kaune savininkas, kolekcininkas, bibliofilas. Vidmantas pasakojo, kaip buvo rengiama ši knyga. Darbą apsunkino tai, kad viskas buvo daroma nuotoliniu būdu, autorius su leidėju visame procese taip nė karto ir nesusitiko. Tačiau laukiamas rezultatas buvo pasiektas, apie tai liudija ir faktas, kad šį leidinį mielai priėmė saugojimui Vašingtono kongreso biblioteka. Leidėjas buvo kvietęs į renginį ir profesorių Domą Kauną. Profesorius pats dalyvauti negalėjo, kadangi buvo tuo pat metu Vilniuje vykusios K. Donelaičiui skirtos konferencijos vienas iš organizatorių. Tačiau savo atsiųstame laiške teigė šią naują knygą perskaitęs, autoriui ir leidėjui dėkojo, ragino šia linkme darbuotis ir toliau. Vidmantas Staniulis perskaitė ir profesoriaus Leono Gudaičio žodžius, skirtus naujai knygai:

           „Renka ir gausina žmonės knygas, bet niekada jie nebus bibliofilai. Reikia ne tik meilės, bet ir pilietinės savivokos.

           Paskelbęs kelis šimtus publikacijų ir surengęs gausybę parodų bibliofilas ir kolekcininkas Šarūnas Šimkevičius ką tik išėjusioje knygoje atsiskleidė kaip plataus akiračio ir savitos mąstysenos etnologas ir antropologas, jautrus gimtosios Dzūkijos realijų kaupėjas ir perteikėjas laisvu žodžiu.

           Etnologija turi savo specifiką, ir aš, literatas, negaliu su ja galynėtis, tiktai stebiu, kaip jis greitai atranda ieškomus objektus ir sugeba įsigilinti iki pagudnių.

           Jam sekasi tobulai identifikuoti knygos ženklus ir senus antspaudus. Literatai tokių darbų nesiima, nes jie neturi kantrybės.

           Knygos vertę padidina bibliofiliškas 100 egzempliorių tiražas ir prasmingas patyrusio knygos leidėjo Vidmanto Staniulio dizainas.“

           Leidėjas padovanojo Šarūnui Šimkevičiui 1910 metais Seinuose išleistą leidinį prasmingu pavadinimu „Gerai daryk – gerai gyvenk“ ir humoro laikraštį „Malata“, pasirodžiusį Kaune 1934 metais. Zenonas Gramackas – Alytaus kolekcininkų klubo prezidentas įteikė knygos autoriui jubiliejinę 25 litų monetą, skirtą Baltijos kelio 25 – mečiui ir palinkėjo ir toliau taip prasmingai darbuotis tautos labui. Autoriui ir leidėjui sėkmingai toliau darbuotis linkėjo ir Petras Zurlys – Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius. Renginyje dalyvavęs ekonomistas ir bibliofilas Gitanas Nausėda sakė tą dieną dalyvavęs dviejuose renginiuose, pirmasis buvo susijęs su euro įvedimu. Tačiau tik Alytuje jo siela dainavo. 

           Istorikas Zenonas Vasiliauskas prisipažino nesąs bibliofilas, knygas uosto ir glosto kiti. Tačiau ši nauja knyga bus reikalinga jo darbui. Gražiais žodžiais Dzūkiją glostė ir kunigas Virginijus Veprauskas. Jo teigimu Užmenunės regione atsirado pirmosios neperšaunamosios liemenės, su kurių pagalba dzūkus pasiekdavo uždraustas spausdinti lietuviškas žodis. Vakaro metu skambėjo folkloro grupės „Daulėlio“ atliekamos dainos. 

        Kada Vidmantui Staniuliui buvo įteiktas medinis plaktukas, prasidėjo knygų aukcionas, skirtas Rūtos Meilutytės fondui paremti. Kaip ir visi V. Staniulio ankstesnieji aukcionai, taip ir šis – labdaros. Gal Vidmantas ateityje išleis mokomosios literatūros apie plaukimą, jos vaikams taip pat reikia. Vakarų valstybėse įvairūs aukcionai – įprastas reiškinys. Tačiau Lietuvoje aukcionai, ypač knygų – dar retas reiškinys.

         Šis mini aukcionas buvo skirtas ir bibliofilijos propagavimui Dzūkijoje. Apšilimui Vidmantas pasirinko kelis savo paties leistus bibliofilinius numeruotus leidinius.  Tačiau pagrindinis patiekalas buvo trys numeruoti knygos „Dzūkijos spaudos keliais“ egzemplioriai su autoriaus ir leidėjo parašais ir sertifikatu.  Buvo įdomu stebėti talentingo aukcionų vedėjo improvizaciją Alytuje. Netgi kartu su autoriumi gavęs iš bibliotekos atstovų dovanų leidinį „Alytaus dailė“, savąjį iš karto norėjo irgi pateikti aukciono dalyviams. Gal ir ne visi suprato, kad tai eiliniai Vidmanto juokai, kurių tą vakarą netrūko. Daugelis susirinkusių šypsojosi ir džiaugėsi maloniai praleistu vakaru. Vieni bendravo ir aptarinėjo bibliofilijos aktualijas prie kavos puodelio, kiti gaudė autoriaus ir leidėjo autografus. Dar kiti apžiūrinėjo leidinių ir nuotraukų parodą, skirtą  Teatro metams.

        Nors įspūdingas renginys pasibaigė, tačiau alytiškiai istorikai ir kolekcininkai dar visą mėnesį galės tyrinėti bibliotekoje eksponuojamą senųjų leidinių parodą iš Vidmanto Staniulio knygyno rinkinių. Mielai kviečiame apsilankyti.